Rugpjūčio 14 d.

Neatleiskite ir nepamirškite. NIEKADA!

Sakau jums tai kaip žmogus, kuris laikė baltą rožę virš galvos ir mojavo ja Jakubo Kolaso aikštėje, kuris plojo, „Kastriničskaja“ metro stotyje sveikindamas metro darbuotojus; kuris pozavo nuotraukai su politiniu plakatu ir valgė ledus prie Filharmonijos; kuris žygiavo baltai raudonai baltoje demonstracijoje į Nepriklausomybės aikštę.

Nepaisant viso džiaugsmo ir laisvės jausmo, nepamirškite, kad tai gali būti tik žaidimas, jaukas, blogo dėdės naiviam vaikui pasiūlytas saldainis. Blogas dėdė nori įsisodinti mus į savo kietą automobilį ir aprodyti mums savo puikųjį kankinimų rūsį.

Kol daugiau nei 5 (?) tūkstančiai nekaltų žmonių, kuriuos galbūt šią akimirką muša ir kankina, yra įkalinti, kol Lukašenka vėl vadinamas prezidentu (šiandien buvo pranešti oficialūs rinkimų rezultatai!!!!), kol nė vienas aukštas ar žemesnio rango kariuomenės ar milicijos pareigūnas nėra nubaustas ar atleistas, kol Europos atstovams ir pareigūnams be jokios priežasties neleidžiama lankytis Baltarusijoje, kol neįvykdytas nė vienas darbo kolektyvų reikalavimas, mes turime būti BUDRŪS.

Nė vienu iš jų neverta tikėti. Atleiskite, bet aš netikiu net Pavielu Latuška (aš prisimenu, kaip mes laukėme iš jo baltarusių kalbos 2001 metais). Jie mums melavo, jie žaidė su mumis 26 metus. Todėl dabar niekaip negalime jais pasitikėti. Blogas dėdė sėdi savo automobilyje, stebi, laukia tinkamos akimirkos.

 

Julijos Cimafejevos nuotrauka

 

Rugpjūčio 16 d.

Po rinkimų pasikeitė daug kas. Net laiko suvokimas. Tiek metų buvo oficialiai kalama, kad neturime nei netolimos praeities (mūsų praeitis baigiasi maždaug 1994 m., kai Lukašenka atėjo į valdžią), nei ateities, gyvename klestinčioje ir stabilioje belaikybėje. Inovacijos ir vystymasis niekada nebuvo įtraukti į režimo dienotvarkę, metai po metų gyvenome „stabiliai“.

Bet sugedusį mūsų istorijos laikrodį supurtė garsinės granatos. Dabar jo tiksėjimas kurtina ir stulbina. Dar niekada nesu gyvenusi tokių ilgų, kupinų siaubo ir vilties dienų. Nors po rinkimų praėjo tik savaitė, atrodo lyg būtų praėjęs klaikių įvykių pilnas mėnuo (o gal pusmetis?). Ir aš dar niekada nesivažinėjau tokiais emocijų amerikietiškais kalneliais. Ar mes laimime? Ar mes žlungame? Ar visi atsidursime kalėjime, būsime nušauti, ar po keleto dienų švęsime demokratiją ir laisvę?

 

/ / /

Vakar palaidojo Aliaksandrą Taraikouskį. Iš pradžių jo šeima pakvietė visus norinčius, bet vėliau nusprendė žmonių skaičių riboti. Tuomet visi susirinkome prie „Puškinskaja“ metro stoties, ten, kur jis buvo nužudytas milicijos. Ta vieta tapo greitosiomis sukurtu memorialu: į tvorą įpintos gėlės, plakatai „Tu turėjai gyventi“, vėliavos, juostelės ir balionai... Gedėjome jo ir Aliaksand­ro Vihoro, kuris, kankintas ir muštas milicijos, mirė Gomelyje. Tačiau tuo pat metu buvo taip smagu būti čia, kartu su kitais ant saulės nutviekstų Puškino prospekto kalvų. Man sunku tai pripažinti, bet jaučiau, kad jų mirtys yra aukos mūsų laisvei. Ar šių mirčių pakaks, kad diktatorius ir jo bendrai pasitrauktų, ar jų bus daugiau?

Vėliau Iharis su Ania automobiliu nuvežė mus į akciją „Režimo menas“ priešais Dailės parodų rūmus Kazlovo gatvėje. Dešimtys menininkų protestavo prieš suklastotus rinkimus ir valstybės žiaurumą. Jie laikė sumuštų ir kankintų gatvėse ir tardymo izoliatoriuose žmonių nuotraukas. Sumušti veidai, didžiulės purpurinės mėlynės ant kojų ir rankų, sugipsuotos galūnės, sutvarstytos galvos, užtinusios, siaubo kupinos akys. Menininkai stovėjo išsirikiavę į eilę priešais Rūmus, o pravažiuojantys automobiliai pypsėjo ir sveikino juos.

O šiandien buvo didžiausia Baltarusijos istorijoje protesto akcija. Sako, kad vien Minske susirinko trys šimtai tūkstančių suklastotais rinkimais, kankinimais, sulaikymais ir nužudymais pasipiktinusių žmonių...

Demonstrantų susitikimo tašku buvo pasirinkta Stela. O kadangi ji netoli mūsų namų, nuėjome pėsčiomis. Nebuvome pasiruošę, pasiėmėme tik butelį vandens, nes diena žadėjo būti karšta. Pasukę į Nugalėtojų prospektą staiga pamatėme iš Viasniankos rajono išeinančią tūkstančio žmonių koloną. Nė neklausus buvo aišku, kur jie visi traukia, todėl prie jų prisijungėme. Iš pradžių vėliavų beveik nebuvo, niekas neskandavo, žmonės tiesiog žygiavo kartu. Bet kuo labiau artėjome prie vietos, kuo labiau augo mūsų kolona, tuo labiau visi buvome atsipalaidavę ir susijaudinę, nes niekur aplinkui nesimatė milicijos. O tada kolonos priekyje staiga kažkas sušuko „Žyvie Belarus!“ ir mes, su iškeltomis virš galvų baltos, raudonos ir baltos spalvų vėliavomis, pakartojome: „Žyvie!“

Dar iš toli pastebėjome, kad aplink Stelą nebe taip, kaip anksčiau, žalia, o viskas švyti mūsų revoliucijos spalvomis. Neįtikėtina, kiek čia žmonių! Kiek žmonių nenori taikstytis su valstybės nežmoniškumu, kiek jų pasiruošę pokyčiams šalyje. Mes šypsomės aplinkiniams, vienas kitam; kada paskutinįkart buvau tokia laiminga ir susijaudinusi? Gal kai mudu pradėjome susitikinėti?

Kaip ir buvo tikėtasi, saulė šiandien spiginte spigina. Nėra jokios suplanuotos programos, jokie lyderiai nesakys kalbų šimtams tūkstančių žmonių. Ne, čia susirinkome savo noru ir patys spręsime, ką daryti. Mes vaikštome, sėdiniuojame, skanduojame, fotografuojame, daromės asmenukes, kaip ir daugelis kitų protestuotojų – džiugių ir nustebusių, nes aplinkui tiek daug bendraminčių.

Praleidus keletą valandų prie Stelos, kolektyvinis demonstracijos protas nusprendžia eiti į Nepriklausomybės aikštę. Mes einame ir einame. Keisčiausia, kad nėra jokios milicijos, tarsi jie būtų išsislapstę arba iš viso neegzistuotų. „Miestas – mūsų!“ – šaukiame mes. Iš Nepriklausomybės aikštės mudu taip pat grįžtame pėsčiomis.

Vakare, gulėdama ant sofos su perštinčia nuo skandavimo gerkle ir maudžiančiomis kojomis, aš jaučiuosi laiminga, laisva, jaučiu visa to, kas vyksta, nerealumą. Visi tie žmonės abipus Nugalėtojų prospekto, ant žalios vejos – ten juk draudžiama vaikščioti ir sėdėti, ir niekas nežino kodėl. Šimtai didelių ir mažų plazdančių vėliavų, net Motina Tėvynė, šventas Baltarusijos režimo simbolis, apgaubta baltos, raudonos, baltos spalvos vėliava. Maryja Kalesnikava ant KGB pastato laiptų kalba, kad visi politiniai kaliniai turi būti tučtuojau paleisti. Nejaugi sulaukėme, nejaugi viską matome savo akimis?

Esu taip džiugiai nusiteikusi, noriu tikėti, kad greit gyvensime laisvoje šalyje. Ar aš vėl esu pačioje jaudinančių amerikietiškų kalnelių viršūnėje?

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas