Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Kūrybos kelio pradžioje retas rašytojas susimąsto apie egzistuojančius tabu. Bet ilgainiui viskas stoja į vietas – žmogus pamažu suvoki, kad, be politinio, yra dar ir etinis planas, kurio draudimus peržengiantis atsiduria visai kitoje literatūrinio žemėlapio vietoje. Markizo de Sade’o pėdomis pasaulyje IŠ ESMĖS nukeliavo nedaugelis, nors bandymų – ypač kine – būta. Iš jaunystės laikų ataidi du motyvai: vaiko liga ir nebejaunos moters meilė jaunuoliui. Pirmąjį draudimą yra minėjęs dar tėtušis Hemas – šiandien jis įveiktas aibėje knygų ir serialų. Su antruoju vis dar „tebedirbama“. 

Praeidamas pro Jaunimo teatrą, kurio trupės amžiaus vidurkis tuoj, ko gero, bus didžiausias Lietuvoje, prisimenu ne tiek Colino Higginso „Haroldą ir Modę“ su Nijole Gelžinyte ir Sauliumi Bareikiu (personažus skyrė „tik“ 60 metų), kiek 2000-aisias vykusį Šiaurės šalių šiuolaikinės dramaturgijos teatralizuotų skaitymų forumą, kuriam drauge su Vaidu Jauniškiu teko ir pavadovauti. Štai ten susidūrėme su keistu kazusu: suomių dramaturgės Lauros Ruohonen pjesėje „Olga“ pagyvenusi idealistė (skamba kaip oksimoronas) susiduria su jaunu vagišiumi ir nihilistu (dabar sakytume „poch...stu“) Rundžiu, gimsta simpatija etc. Autorė ryškiai dažytomis lūpomis įsitempusi laukė savojo fragmento prezentacijos. Ir ką gi mes išvydome: it iš pieno plaukusią bergmanišką jaunosios kartos lietuvių aktorę šalia „frustruoto“ zuikelio! (Režisierius patingėjo sugalvoti jiems kokią „pietą“ – būtų pats tas.) Per aptarimą tiek kelio sukorusi suomė negalėjo nuslėpti nusivylimo, jau norėjau Vaidą – kaip jaunesnį – siųsti „Finlandijos“. „Amžiaus skirtumas čia be galo svarbus!“ – vis kartojo ji^*. Naivuolė! Nenujautė, kokį kelią tuoj nueis teatras, it volu lygindamas veikėjų amžių, lytį ir odos spalvą! Palikdamas autoriui tik įkvėpėjo statusą, o geriausiu atveju prog­ramėlėje pridėdamas prie veikalo pavadinimo žodelį „pagal“.

Mūsų seniai nebestebina juodaodė Dezdemona, pypkiuojanti Ofelija ar du Danijos princą sekantys gėjai Rozenkrancas ir Gildensternas... Na, dėl pastarųjų verta ir pasiginčyti: argi gėjai gali būti tokie blogi?! O štai teatralams neblogai pažįstamas lenkų dramaturgas Ingmaras Villqistas yra parašęs pjesę apie senyvos ponios meilę... jaunučiam krepšininkui. Įdomu, kaip tą ryšį pavaizduotų Jaunimo teat­ras?

* „Klaidą“ 2016 m. pamėgino ištaisyti Panevėžio J. Miltinio teat­ras, pavadinęs spektaklį „Vyšnia šokolade“ (!).

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.