III. Pabradės poligone

1941 metų pavasarį mūsų batalionas apleido Obelius. Vietinių gyventojų palydėti ir apverkti pėsti išžygiavome į Pabradės poligoną. Visur mus pasitikdavo ir sveikindavo lietuviai, nešdami į pakeles puodynes pieno, sūrių, lašinių. Praeidami pieninę, tiesiai iš statinių gėrėme grietinę kas kiek norėjome. Po kelių parų atsidūrėme Pabradės poligone. Čia buvo pastatytos palapinės, kiekvienoje tilpo po 10 kareivių. Visoje teritorijoje nušluoti takai, įrengti vartai, nugenėtos pušelės, visur lozungai, portretai, budėtojams pastatyti „grybai“. Nakčiai kelius nugrėbdavo ir uždrausdavo vaikščioti. Mūsų pionieriai pastatė per Žeimenos upę pontoninį surenkamą tiltą. Maistas visai suprastėjo. Kasdien pasmirdusi žuvis, kurios mūsų kareiviai visai nevalgė –­­ nepakenčiama smarvė. Pulko daktarai statines patikrino ir daug jų liepė užkasti. Tuo metu iš mūsų paleido į atsargą senus kovotojus. Palydėjo juos orkestras į stotį, o iš ten su muzika parsivedė rusų naujokų. Aš gavau į savo skyrių du rusus: vieno pavardė buvo Ruslanovas, o kito – neatmenu. Ruslanovas buvo apie pusantro metro ūgio vaikas, sudžiūvęs, sunkiai pakeliantis kulkosvaidį. Iš tų naujokų turėjome ko pasijuokti. Rytais mes apsirengdavome per dvi minutes, o tie mano pavaldiniai, kol užsukdavo savo „apmotkes“ (nuo žodžio apmovas, t. y. autuvas, apavas, – V. G.) daug laiko sugaišdavo ir vos spėdavo į „fiziariatką“ (mankštą, – V. G.). Rusų politrukai, matydami, kad mes iš jų juokiamės, davė ir jiems lietuviškus batus. (...)

Taip bėgo laikas. Atėjo birželis. Oras buvo nepaprastai šiltas, saulė kepino kaip katile, pušelės gaivino savo kvapais. Išleido įsakymą: jokių išėjimų už poligono ribų, negrįžę per puse valandos bus laikomi dezertyrais. Lietuvos kariuomenės nauji kulkosvaidžiai ir šoviniai buvo išvežti į Rusiją, kad niekas nematytų gerų lietuviškų ginklų. O juk kiekviena kuopa turėjo savo sandėlį, kur buvo paruošti kautynėms nauji ginklai, munduruotė (nuo žodžio munduras – kareivio uniforminis švarkas, – V. G.), pakinktai. Prie kareivinių buvo vadinamasis atsarginis kuopos sandėlis, kuriame laikė rūbus, nenaudotus kulkosvaidžius, prieštankinius, priešlėktuvinius automatinius pabūklus ir šautuvus. O kur dar pulko, divizijos centriniai sandėliai! Ginklų Lietuva, nors buvo maža respublika, turėjo keliskart daugiau, negu reikėjo. Aš pats savaitę dirbau atsarginiame kuopos sandėlyje (valiau užkonservuotus „Walter“ sistemos revolverius), taigi tai ne bobučių pasaka, mačiau savo akims. Kiek čia buvo naujų nenaudotų transformuotų kulkosvaidžių, prieštankinių pabūklų („Oerlikon“), naujutėlių odinių pakinktų, kulkosvaidžių vežimėlių! Kur viskas dingo, nežinau, nes prasidėjus karui turėjau tik seną „maksimą“ (1883 m. brito Hiramo Stevenso Maximo sukurtas ir jo vardu pavadintas kulkosvaidis, kuriuos nuo 1907 m. masiškai gamino Tulos ginklų gamykloje, – V. G.). Iš jo nešaudžiau, bet jis man buvo brangus, nes jau 1919 m. „dalyvavo“ Lietuvos Nepriklausomybės kovose: jam buvo peršauta priekinė koja ir alkūninė pagalvėlė.

IV. Žygis nuo Pabradės Polocko link

Buvo sekmadienis, 1941 m. birželio 22 diena. Mūsų kuopą vedė iš poligono į Pabradės miestelio pirtį. Grįžtant iš štabo mus sustabdė pėstininkas eilinis Eidukevičius ir pranešė, kad prasidėjo karas ir kad vokiečių lėktuvai praėjusią naktį bombardavo kelis Rusijos miestus. Mes pradėjome juoktis, ką jis čia išsigalvoja. Bet jis rimtai įrodinėjo, jog tikrai prasidėjo karas, miestelyje būriuojasi žmonės, visi susirūpinę, o ir štabe iš mūsų puskarininkių jis girdėjęs tą patį. Aš dar netikėjau, pajuokavau, kad reikia geriau pirtyje nusiplauti užpakalius, bus iš mūsų geresnis guliašas.

Ėjome toliau, dar vis netikėdami ką išgirdę. Pabradėje pamatėme, kad „civiliakai“ tikrai būriuojasi ir kalba apie karą. Išsimaudę grįžome į stovyklą. Stovykloje jau visi žinojo, kad prasidėjo karas. Budintis karininkas įsakė surengti mitingą. Mūsų kuopos vadas nuvedė į aikštę, kur jau buvo išrikiuotas visas pulkas. Atėjo mūsų, 215-ojo šaulių pulko, vadas plk. Antanas Šurkus ir jo pavaduotojas komisaras Dobrininas, kuris susijaudinęs vis kartojo: „Vaina.“ Pulko vadas lietuviškai pasakė: „Vokietija paskelbė karą Tarybų Sąjungai. Būkime pasiruošę.“ Po šių kalbų mums liepta eiti į palapines, o vadams rinktis į štabą. Palapinėje parvirtęs ant narų juokiaus, voliojaus, džiaugiaus, kad daugiau nebebus „fiziariatkų“. Abu ruseliai žvalgėsi nesuprasdami mano džiaugsmų.

Stovykloje buvo visai ramu, nesigirdėjo nei šūvių, nei sviedinių sprogimų. O gal tai netiesa? Širdyje buvo neramu: kas bus toliau... Rusų vadai užsuko į palapines pažiūrėti, kaip mes jaučiamės. Su trimis savo skyriaus kariškiais buvau paskirtas sargybai antroje Žeimenos pusėje, prie prokuratūros. Nuvedęs komandą prisistačiau ypatingojo skyriaus leitenantui ir jis tuoj liepė palikti vieną sargybinį. Likusieji nuėjome į daržinę, čia kvepėjo šviežias šienas. Prokuratūra buvo dideliame vienkiemyje, civilių tuose namuose nebuvo. Namas didelis, tvarkingas, erdvi daržinė ir tvartai. Vienas iš sargybinių buvo Ruslanovas. Laikrodžio neturėjau, pamainas keldavau „iš kepurės“. Naktis buvo maloni, šilta, be vėjo, tik uodai buvo kažko pikti, kandžiojosi kaip įmanydami, reikėjo kentėti. Greitai pradėjo aušti. Išgirdau lėktuvų ūžesį ir labai nudžiugau, galvojau, mūsų lėktuvai atskrenda apsaugoti stovyklos. Bet pamatęs juos, supratau, kad jie ne mūsų, o priešo: ant sparnų buvo juodi kryžiai, sparnų galai geltoni, uodegos dvišakos. Ant stovyklos jie mėtė bombas, šaudė iš kulko­svaidžių. Mūsų priešlėktuvinė atidengė į juos ugnį, tratėjo ir mūsų kulkosvaidžiai. Matydami, kad jau karšta, priešo lėktuvai pradėjo skirstytis. Nuskridę prie traukinių stoties pradėjo bombarduoti atvažiavusį traukinį. Jų buvo daugiau kaip trisdešimt. Galvoju, dabar stovykloje „padarė guliašo“. (...)

Mūsų stovykla buvo padegta, sproginėjo granatos, tratėjo šoviniai, o įvairių spalvų raketos skrodė nakties tamsą. Temstant visa stovykla, Pabradės poligono įgulos lietuviai, pajudėjo į rytus Polocko link. Tai buvo 29-asis teritorinis šaulių korpusas (arba Raudonosios armijos Lietuviškasis nacionalinis korpusas, kurio sudėtyje buvo ir 215-asis šaulių pulkas, –­ V. G.), kuriam vadovavo generolas ltn. V. Morozovas. Priėję geležinkelio bėgius, bėgome per juos. Vadai šaukia sustoti, nes čia pat du garvežiai vilko į rytus ilgą vagonų ešeloną. Palaukėme, kol jie pravažiuos. Tuo metu atvažiavo mūsų sanitarinė mašina, išėmė keturis negyvus kareivėlius, juos paskubom negiliai užkasė, pastatė kiekvienam iš šakučių po kryželį ir, juos pradrožę, įrašė žuvusiųjų pavardes. (...)

Žygiavome visą naktį. Rytą praėjom Švenčionis. Miestelyje žmonės žiūri į mus praeinančius, klausdami: „Vyrai, ar jūs žinote, kur jus veda?“ Iš vieno namo pro atvirą langą girdėjome per radiją iš Kauno stoties vokiškai sveikinant lietuvius. Apsistojome miške. Mus prisivijo lauko virtuvė, pamaitino, vadai sakė, kad čia pailsėsim. Bet tik spėjom išgerti sriubą, davė įsakymą rikiuotis. Antrojo bataliono vadas mjr. Bartkus išbėgo iš miško ir trindamas delnus sukomandavo: „Antras batalionas rikiuojas!“

(...)

V. Gorkio lageryje

Paskiau mus išsiuntė į Gorkio lagerį prie Maskvos–Leningrado autostrados. Čia buvo gal didžiausias mobilizacijos punktas. Abiejose autostrados pusėse buvo iškastos žeminės, miškas pilnas mobilizuotųjų. Vetlūgės miške galėjo būti apie 400 000 žmonių. Čia, kaip ir visuose mobilizacijos punktuose, skirstė į dalinius, aprengė ir siuntė paskubomis į frontą.

Mūsų dalinys gavo labai didelę žeminę, joje galėjo tilpti 200 žmonių. Jos apačia buvo išklota storomis eglių šakomis, viduryje stovėjo iš bačkos padarytas pečiukas, kurio dūmai skardiniu vamzdžiu išeidavo lauk. Bet laukan neišeidavo mūsų „draugės“. Tomis sąlygomis gyvendami, žiauru prisiminti, žaidėme „utėlių loteriją“. Apibrėždavom ant žemės ratuką ir pažymėdavom jo centrą. Paskiau kiekvienas pažastyje surasdavo po gerai įmitusią utėlę ir padėdavo į ratuko centrą. Kieno utėlė pirma išeidavo iš centro į kraštą, tas ir laimėdavo duonos dienos davinį, t. y. 600 gramų. Reikėjo rizikuoti arba išlošti. Kartu būdavo ir juoko. Viena centre padėta utėlė sukiodavosi aplink nežinodama, ką daryti, kita gi greitai susivokia ir rėplioja į kraštą. Kaip keista, tą utėlę, kuri laimėdavo, įsidėdavome atgal į pažastį, o pralaimėjusias vietoj užmušdavom. Netrukus žeminėje jos vėl žiauriai mus užpuolė. Tačiau toliau nuo pečiuko mažiau kąsdavo, bet arti jo tiesiog nežinodavai, ką ir kur kasytis. Ant sprando pabraukus, saujoj rasdavom 30–40 mažų parazitų.

Valgyti eidavome į didžiulę žeminę, kur buvo ir virtuvė. Joje tilpo daugiau kaip tūkstantis vyrų. Vaizdas čia buvo baisus: vieni, užsikniaubę ant stalų, verkia, kiti – dainuoja. O triukšmas – gali trūkti ausų būgneliai. Sriubą gaudavom po pusę litro tris kartus per dieną. Badas nors pasiusk, tabako nėra, nervai įtempti kaip styga. Susėdę žeminėje prisimindavome, kas kam namie buvo skanu, visi rijome seiles. Dzūkai labai girdavo kažin kokias „bandzukes“, žemaičiai –­ blynus ir t. t. Toks pokalbis dar labiau kėlė apetitą. Marškinius dienomis nusivilkdavome ir išnešę į lauką pagaliukais prismeigdavom į sniegą, jie kaip parašiutas išsipūtę sušaldavo, bet apsivilkus vėl parazitai atsigaudavo ir puldavo be pasigailėjimo. (...)

VI. 16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje

16-oji lietuviškoji šaulių divizija buvo formuojama Balahnoje, keliuose kalinių pastatytuose barakuose. Čia sutikome daugybę lietuvių, kurie buvo atskirti nuo mūsų Kalinino miške. Mums atvykus uždėjo karantiną, neleido lankyti vieniems kitų. Atvažiavo mūsų savanoriais verbuoti į formuojamą diviziją. Verbavo du: žydas ir lietuvis, apsivilkęs nutriušusia odinę striukę. Sakė, turime vaduoti gimtinę Lietuvą. Po tos kalbos vienas iš mūsų, kaip ir aš, karinę tarnybą pradėjęs laisvoje Lietuvoje, pagriebė taburetę ir metė į juos. Nesuspėjau nė pamatyti, kur dingo mūsų agitatoriai. Mūsų politrukas už tai mus pagyrė, sako, gerai padarėt juos išviję. Aš ir be verbavimo buvau paskirtas į 167-ojo pėstininkų pulko šaulių kuopą.

Mus dažnai rikiavo, tikrino sąrašus. Buvau basas, bet stodavau į rikiuotę. Kojos buvo purvinos ir raudonos. Sutikau ir tuos 35 kareivius lietuvius, neseniai atsiskyrusius nuo mūsų. Ieškojau savų, norėjau sužinoti, kaip pro Veliuoną praėjo frontas, išgirsti ką apie savo senukus tėvus. Pamačiau veliuoniškį Berką Raudanskį, bet tas sakėsi nieko apie mano gimtinę nežino. Sakė, kad Raudonoji armija bėgo per Lietuvą, niekur mūšių nebuvo. Po kelių dienų nuvedė mus į pirtį. Išėję iš jos gavome kareiviškus drabužius, po rankšluostį ir daiktų maišelį. Mūsų milinės skyrėsi nuo kitų, jos buvo plonos, smėlio spalvos, kalbėjo, kad pasiūtos iš amerikoniškos medžiagos. Apatinės kelnės, marškiniai, gražus rankšluostis irgi, sakė, –­ amerikoniški.

Po kelių dienų atėjo nedidelio ūgio leitenantas lietuvis ir paklausė, kas tarnavo sunkiųjų kulkosvaidininkų kuopoje? Iš karto nenorėjau prisipažinti, bet, sako, bus zenitininkų būrys, tai užsirašiau ir aš. Po trijų dienų atėjo tas pat leitenantas ir mane išsivedė. Patalpa mums buvo paskirta labai maža, gal 12 kvadratinių metrų. Pasidarėme iš lentų dviejų aukštų narus. Būryje mūsų buvo 16, įskaitant ir būrio vadą. Tai buvo 3 tarnybos po 5 kovotojus. Iš viso buvo 7 tarnybos, 3 vairuotojai. Mūsų būrio vadas Jonas Baranauskas iš Alytaus buvo tarnavęs grandiniu kulkosvaidžių kuopoje Lietuvos kariuomenėje. Jis sakė, kad mažai ką prisimena ir mūsų mokyti nesirengia: „Jūs geriau žinote už mane.“ Buvo 1942 metų vasaris.

Maitino mus apgailėtinai. Gaudavom pusę litro sriubos ir 150 gramų duonos pusryčiams, pietums – sriubos ir 300 gramų duonos, o vakare vėl pusę litro sriubos ir 150 gramų duonos. Sriuba būdavo dažniausiai iš nelukštentų avižų, be riebalų. Alkani kaip šakalai drybsojom ant narų, užsiėmimų nebuvo. Rūkyti machorkos nedavė, todėl ieškodavome pažįstamų, o gavę tabako, bėgdavome jį sugniaužę saujon, kad visi patrauktų po dūmą, nevalia vienam surūkyti. Taip karšinomės ant narų vėl prisimindami, ką valgydavome namuose. Supjaustytą ir pasvertą duoną dalijo „chleborazai“ (duonos pjaustytojai, –­ V. G.). Pagriebtą duonos gabaliuką, kaip didžiausią skanėstą, liežuviu apsukę suvalgydavome. Apsukę katiliukus, sriubą išgerdavom spjaudydami avižų kiautus, šaukštų nereikėjo.

(...)

Apie kovo mėnesio pradžią užšalusiu Volgos ledu naktį mūsų pulkas išžygiavo į Gorodecką. Nuo Balahnos apie 20 km. Čia mus įkurdino tokio pat tipo, atrodo, dviejų aukštų name, buvusioje mokykloje. Apsigyvenome didesnėje patalpoje su priešcheminės apsaugos būriu. Gavome 3 sunkvežimius GAZ („palutarkas“). Jie buvo seni, po kapitalinio remonto. Retai galėjome juos užvesti, alkūninio veleno guoliai buvo ištirpę, visas remontas atliktas tik dėl akių. Gerai, kad mūsų šoferiai buvo gabūs, vargais negalais mašinas sutvarkė. Atėjo gegužės pirmoji, vadai perspėjo kareivius neišeiti iš kareivinių, kas valandą tikrino. Vienas mūsų būrio vyresnio amžiaus kareivis išbėgo į turgų nusipirkti lepioškų. Praėjus valandai, jau ir dviem, jam negrįžtant, vadas pranešė pulko štabui. Grįžusį jį pristatė prokurorui. Buvo nuteistas 10 metų kalėti. Jo pavardė Lemančius, buvo iš Klaipėdos krašto.

(...)

Išaušo 1942 m. gruodžio 23 diena. Atlėkė iš pat ryto susinervinęs mūsų būrio vadas ir pranešė, kad vykstam į frontą, mūsų divizija pervedama į veikiančią armiją. Liepė šoferiams iš sandėlio paimti kalkių mašinoms balinti, o mes iš ten parsinešėm baltus maskavimosi tinklus ir daug daug šovinių. Šešis kulkosvaidžius pakrovėm jau nubalintose mašinose.

Naktį išvažiavome į Praudenską. Mūsų pėstininkai jau buvo žygyje. Mus įkurdino gyventojų butuose, mašinas surikiavom eilute. Rytą pėstininkai išžygiavo pirmyn, o mes tik vakare juos pasivijom su mašinomis. Baisu buvo žiūrėti, kaip mūsų kariai nešė sunkiuosius kulkosvaidžius (stambaus kalibro „maksimas“ svėrė iki 160 kg, – V. G.), 82 milimetrų minosvaidžius ir jiems skirtus šovinius, be to, kiekvienas turėjo po šautuvą. Nueidavo iki 100 km per parą. Apšarmoję kariai žygiavo per gilų sniegą ir tempė ant pečių uždėtą kryžių. Kiek toks mūsų žygis tęsės, neatmenu.

Ugničnos kaime mūsų pulkas sustojo pailsėti. Mums, zenitininkams, atvežė amerikoniškus kulkosvaidžius „Browning“ (sunkusis kulkosvaidis, 1910 m. sukurtas amerikiečio Johno M. Browningo, – V. G.). Frontas buvo jau visai netoli, vieną dieną keli artilerijos sviediniai nukrito į ežerą viduryje kaimo. Iš to kaimelio žygiavom pafronte kartais visai priartėdami prie fronto, girdėdavome jo garsus. Žygis, šaltis ir prastas maistas vargino mūsų karius. Vietoj duonos dabar gaudavom po 420 gramų ruginių miltų ir 15 vyrų būriui – 1 800 gramų kruopų, ir nieko kito. Naktį mūsų pėstininkai žygiuodavo, o mes rytais juos pasivydavome ir apsaugodavom nuo priešo lėktuvų. Vaizdas buvo šiurpus: visur pakelėse sušalę mūsų divizijos kovotojai kaip akmenys prie žvyruotų vieškelių. Nors šaltis buvo nemažas, 30° laipsnių ir daugiau, bet pervargusius karius labiau kamavo miego trūkumas. Sustojus 10 minučių poilsiui, jie susėsdavo ir sustingdavo nuo šalčio. Toks varginantis žygis tęsėsi kelias dienas. Rusijoj kelių nėra, tik siauri keliukai iš vieno kolchozo į kitą. Karo metu susmaigstydavo karteles į sniegą, viršuje pririšdavo po šiaudų kuokštą, tai jau, vadinasi, buvo kelias per lauką tiesia linija, jį vadindavo „Balšak“. Šimtus kilometrų taip žygiavo mūsų 16-oji lietuviškoji šaulių divizija, tempdama ant savo pečių visą mantą.

Bus daugiau

Parengė Vida Girininkienė