Paroda „Kartais Vėra taip atrodo“ Nacionalinėje dailės galerijoje (Vilnius) veikia liepos 29–spalio 16 d.

Tu mirei, kai aš gimiau,

ir tavojo pasaulio nebematysiu,

kaip ir tu manojo.

Aš gimiau, kai tu mirei,

ir manojo pasaulio nebematysi,

kaip ir aš tavojo.

Bet ar tikrai?

Ar nuspalvinus negatyvus

staiga pamatyčiau veidrodinį atspindį?

O skaitmeninius instagramo HD selfius,

uždėjus Tokijo filtrą,

ir tu nenustebtum pamačius įrėmintus savo svetainėje?

Adelė Šalkauskaitė

Esamasis praeities dvelksmas

Eidama Veronikos Šleivytės (1906–1998) parodos salės link, užtinku Paulinos Pukytės vieną iš daugelio čia, ant grindų, išsibarsčiusių kūrinių – krištolinę vazą. Iškyla kapinių asociacija, mat kūrinys mena tiek Pompėją, tiek dabartinio skaldyto stiklo kapo žvakių dizainą. Tačiau vaza paruošia lankytoją susitikimui su intymia praeitimi – užkopus laiptais atsiveria parodos salė, parodos kambarys, sulig svetainės dydžio, per kraštą besiliejantis fotografijomis, lyg interjero dizaineris būtų sirgęs kompulsyvaus kaupimo sutrikimu. Pavieniai architektūriniai sienos ir interjero elementai minimalistiškai perteikia V. Šleivytės namų atmosferą. Kabanti balta ranka ir tapeto fragmentas blankiai rekonstruoti iš pačių menininkės fotoarchyvų. Tačiau vis vien išlieka muziejaus, tolimos praeities nepasiekiamumo jausmas. Tarsi akmens amžiaus dirbiniai V. Šleivytės interjero medinės skulptūrėlės tvarkingai ir kruopščiai sustatytos po stikliniu gaubtu. Tik žiūrėti ir neliesti, antraip išdils, sutrupės, išnyks. O namų tapeto spalvõs taip ir nesužinosime, nes juk visos fotografijos – nespalvotos, sklidinos romantinės film noir nuotaikos. Ir mistiškos kabančios rankos kilmė nežinoma, laiko vėjų nublokšti daugelio nuotraukų kontekstai, tik trumpas – to amžiaus tas dešimtmetis – prierašas. Nors vis dėlto pasitaiko ir įdomių užnuotraukinių parašymų, suteikiančių dar vieną užuominą į V. Šleivytės vidinį pasaulį. Nepaisant viso šio efemeriškumo, fotografijose slypi kažkas universalaus, atpažįstamo, galbūt žmonijos (ne)pastovumo perteikimas. Ir anais laikais apsirengdavome ekscent­riškais kostiumais per Kalėdų vakarėlius (V. Šleivytės Eglutės kostiumas – tikras camp įsikūnijimas), ir anais laikais fotografavomės su Palangos parko liūtais (kam dar neteko prie jų pozuoti?), ir anais laikais negalėdavome atsidžiaugti katinėliais (#catperson). Daug kas išlieka aktualu ir iki šių dienų. Gal ir krištolinės vazos po kurio laiko pakeis matomumo, perskaitymo pavidalą, įgis naujų reikšmių, kurios visada jose slypėjo, bet taip ir neatsiskleidė? Taps ir vėl madingu svetainės aksesuaru, šiuo atveju įprasminančiu šiuolaikinį dizainą?

 

Veronika Šleivytė. „Pajūryje“, Palanga, 1933. Nuotrauka iš Kupiškio etnografijos muziejaus archyvo

 

Lietuvos queer istorija

Neišprususio istoriko didžiausias priešas – skylės ant pergamento, prarasti dokumentai, neįskaitomas raštas – tampa paskata gilintis, o kaipgi tos skylės atsirado, kur galėtų būti tie dokumentai ir kodėl raštas staiga neįskaitomas va būtent šitoje vietoje?..

V. Šleivytės autoportretuose išvaizdos, aprangos, pozos sukeltas įspūdis keičiasi: moteriškas, vyriškas, lyčiai neutralus. Parodos (kuratorė Agnė Narušytė) pavadinimo antraštė „Kartais Vėra taip atrodo“ nurodo į V. Šleivytės savęs, kaip (ne)kintančios, įvairialypės ir visavertiškos asmenybės, suvokimą. Filosofė feministė Judith Butler tokį fotografijų ciklą įvardintų kaip lyties performatyvumą atskleidžiantį meną. J. Butler argumentuoja, kad lytis gali būti laikoma socialiniu konstruktu, kaip antai rožinės lėlės skirtos mergaitėms, o mėlyni traktoriai – berniukams. Vis dėlto šie objektai neturi nieko bendra su žmogaus lytiniais organais, jie yra tik visuomenės sukonstruoti kaip tinkantys tam tikrai lyčiai pagal iš anksto nuspręstą struktūrą ir vaidmenis (mergaitėms lėlės, kad priprastų prie namų šeimininkės vaidmens, traktoriai berniukams, kad priprastų prie šeimos aprūpintojo vaidmens). Pasak J. Butler, visuomenė nepripažįsta tų, kurie nesilaiko šių prievartinių normos taisyklių, ir engia tuos, kurie bando maištauti prieš nusistovėjusią sistemą (arba išlieka savimi). Mergaitės gėdinamos dėl nemergaitiško elgesio, o berniukai išjuokiami. V. Šleivytė pozuodama tarsi bando sustabdyti lyties prievartos ratą, neleidžiantį žmonėms eksperimentuoti, atrasti save iš naujo, ištrūkti iš norminių gniaužtų.

Ši paroda yra tikras atokvėpis Lietuvos kultūros istorijoje (ne tik LGBTQ+ bendruomenės). Dabar tokios parodos kaip ši traukia cenzūros rakštis iš po mūsų odos. Tokios kultūros asmenybės kaip senovės graikų Sapfo, anglų Virginia Woolf, vokietė Marlene Dietrich ir kt. veikia tarsi gyvas įrodymas, kad LGBTQ+ žmonės egzistavo ir netgi kūrė. Vieną fotografijų ciklą interpretuočiau kaip besiskleidžiantį žiedą: iš pradžių mūsų akys bėga per slegiančius vargšų, ligonių ir pačios pasiligojusios V. Šleivytės portretus, vėliau per smėlio kopose žengiančius, keliaujančius žmones, brendančius per dykumų karštį, gyvenimo vargus ir vingius, paskui – jūros bangose besilinksminantys poilsiautojai ir galiausiai žvilgsnis sustoja ties gulinčiomis Veneros deivėmis, nuogomis moterimis, skleidžiančiomis ramybės ekstazę.

Adelė Šalkauskaitė – Kopenhagos universiteto teatro ir performansų studijų magistrantė, meno lauko stebėtoja.