2015 m. gruodžio 25 d. internetinio portalo www.echogonewrong.com, skirto šiuolaikiniam Lietuvos, Latvijos ir Estijos menui, tituliniame puslapyje pasirodė žinutė, jog portalas baigia veiklą tokiu pavidalu, kokiu buvo žinomas iki šiol, o portalo redaktorė, menotyrininkė Gintarė Matulaitytė atleidžiama iš pareigų.

„Echo Gone Wrong“ (toliau – EGW) pastaruoju metu buvo tapęs viena rimčiausių ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių šiuolaikinio meno sistemą nušviečiančių, kritinių terpių, tad Kęstutis Šapoka kalbasi su (dabar jau buvusia) redaktore GINTARE MATULAITYTE apie portalo veiklą, misiją ir atleidimą iš pareigų, taip pat apie dabartinės mūsų dailės kritikos, kritinės minties apskritai situaciją Lietuvoje ir Baltijos šalyse.

Apėmė dviprasmiškas jausmas per šv. Kalėdas atsivertus vieną mūsų kultūrinį savaitraštį, kuriame vietinių kritik(i)ų bendruomenė, tiksliau, tam tikra jos dalis, išsijuosusi, bet kiek dirbtinokai giria viena(s) kitą, ir tuoj po to internete aptikus žinią, kad EGW naikinamas dėl savo kritinės pozicijos. Tačiau apie viską nuo pradžių. Kokia portalo istorija ir kaip tenai atsidūrei?

EGW buvo paleistas 2011 m. Lietuvos meno žurnalo „Artnews.lt“ redaktorės Neringos Černiauskaitės ir VšĮ „Artnews.lt“ direktoriaus Boriso Symulevičiaus iniciatyva. Su jais susipažinau 2010 m. po antro kurso muziejinės praktikos, kurią atlikau NDG. Matyt, iš ten ir atėjo rekomendacija, lėmusi tai, jog per vieną parodos atidarymą mane užkalbino Neringa ir pakvietė susitikti. Konkretaus plano, ką turėčiau daryti, nebuvo. Tam tikra prasme man buvo duota laisvė siūlyti idėjas, o kol galvojau, kaip ja pasinaudoti, buvau supažindinta su „Artnews.lt“ sistema ir paskirta administruoti kai kurias rubrikas, vėliau ir „kitafotografija.lt“ internetinį puslapį, tačiau darbas tik su viena meno šaka nežavėjo. Po metų išvykau į „Erasmus“ praktiką vienoje Oslo galerijų – tuo metu ir buvo pradėtas EGW.

Pagal pirminį sumanymą portalas buvo skirtas ne tik Baltijos šalių, bet ir Skandinavijos meno įvykių apžvalgai. Buvo surasti partneriai Skandinavijoje, kad galėtume teikti paraiškas Šiaurės šalių fondams. Vis dėlto finansavimo negavome. Nebuvo aišku, koks partnerystės tikslas, ir man perėmus darbą 2012 m. pirmoje pusėje ryšiai su partneriais galutinai nutrūko. Galbūt dirbant ta linkme medžiagos žurnalui būtų buvę užtektinai, nes tuo metu atsivėrus Šiaurės šalių fondams kaip grybai po lietaus ėmė dygti bendri Baltijos ir Skandinavijos šalių meno projektai, tačiau kuo toliau, tuo daugiau prasmės ir bendrumo pradėjau matyti bendraujant būtent su artimesniais kaimynais – latviais ir estais. Nors pradėjau dirbti portale jau po jo įkūrimo, ryšius ir kontaktus užmezgiau pati, per keliones į Rygą ir Taliną, vėliau Tartu ir kitus miestus. Šis darbas lėmė, jog baigiamajame menotyros studijų darbe geografines tyrimo ribas išplėčiau nuo Lietuvos iki Baltijos šalių.

„Artnews.lt“ projektas startavo 2008 m. kaip nepriklausoma virtuali erdvė informacijos, konceptualesnių šiuolaikinio meno projektų, dailės kritikos sklaidai. Nepai­sydama nusistovėjusios subordinacijos, šiame portale galėjo reikštis ir jauna dailės kritika. Kai pradėjai dirbti, „Artnews.lt“ formatas jau buvo nusistovėjęs? Ar idėja plėstis į Vakarus jau buvo iš pradžių, ar EGW buvo lietuviško „Artnews.lt“ vertinys į anglų kalbą?

Žurnalas yra nepriklausomas tiek, kiek nepriklausomas yra jo redaktorius ir kiek jam laisvės suteikia – arba, tiksliau sakant, neriboja – finansavimo šaltiniai ir savininkai. Ar tuo metu buvo nusistovėjęs „Artnews.lt“ formatas? Tikriausia taip, kadangi žurnalo struktūra nesikeitė bent jau nuo 2010-ųjų pradžios. Keitėsi rubrikos: vienos buvo palaikomos, kitos nunyko. Viena kritiškesnių ir todėl vertingesnių rubrikų – „kriticzeski sabotaž“, tačiau pas­kutinis įrašas joje – 2011 metų.

EGW niekad nebuvo „Artnews.lt“ vertinys į anglų kalbą. Tik pradėjus dirbti tapo aišku, kad nėra prasmės tiesiog versti visų tekstų – dauguma jų liktų nesuprantami tarptautinei auditorijai arba neaktualūs. Žurnalui, kaip kito žurnalo vertiniui, nebūtų reikėję atskiro redaktoriaus, užtektų tiesiog vertėjo ir administratoriaus.

Kiek žinau, EGW turėjo tapti Baltijos šalių „langu“ į Vakarus, tačiau Vakarams, ko gero, mes nelabai įdomūs, netgi kai esame pristatomi anglų kalba? Kita vertus, pastaruoju metu prieš pat tavo atleidimą pastebėjau priešingų tendencijų –­ portalas pamažu įgavo svorio, atsirado šiokių tokių sąveikos tarp latvių, estų, lietuvių kritinės minties užuomazgų.

Įdomūs mes Vakarams ar ne, tikriausiai priklauso nuo to, apie kokius Vakarus ir apie kokį įdomumą kalbame. Manau, dažnai esame neįdomūs patys sau. Tai, kas vyksta šalia, atrodo neverta dėmesio, nes neformuoja kažkokių pasaulinių tendencijų. Tai pavadinčiau provincialiu mąstymu. Provincialas mano, kad jam reikia kažką pasivyti, dažniausiai Vakarus, nekeldamas klausimo, kodėl ir kuriuo aspektu į juos reikia lygiuotis.

Lietuva ar Latvija pavieniui galbūt nelabai įdomios tarptautiniu mastu, įdomios tik kaip regionas, kaip Baltijos šalys. Iš tiesų, kaip teigiama „Baltic Worlds“ žurnale publikuotame straipsnyje „The Baltic States – how many?“1, dar neseniai individualių politinių (taip pat meno bei kitų) istorijų rašymas kiekvienai iš Baltijos šalių nelabai turėjo prasmės – skiriasi vardai ir pavardės, tačiau pagrindas lieka daugiau mažiau tas pats. Ar jis įgavo prasmės dabar? Politikoje ir kitose srityse tarptautiniai interesai dažnai bendri visoms trims šalims. Vis dėlto pačios Baltijos šalys neretai žiūri į save kaip į atskirus vienetus ir dar su konkurenciniu įtarumu. Galbūt tai ateina iš nepažinojimo, ypač kalbant apie jaunąją kartą. Tik po kelių metų darbo šiame regione pastebėjau, kad Ryga ar Talinas atsiranda tarp mano rato žmonių kelionių – susijusių su darbu ar poilsiu – krypčių.

Žodis „įdomu“ reiškia suinteresuotumą. Vakarai Baltijos šalyse gali turėti įvairaus pobūdžio interesų, klausimas, koks mūsų interesas Vakaruose?

Man pradėjus dirbti redaktore, žurnalo tikslas, regis, buvo tapti vieta, suteikiančia galimybę Baltijos šalių kultūrai dalyvauti anglakalbėje diskusijoje, būti išgirstiems, prisistatyti. Tam, kad prisistatytų, Lietuva, Latvija ir Estija pirmiau turėjo suprasti, kas jos yra viena kitai, o anglų kalba pasitarnavo kaip komunikacijos priemonė. Tuo pačiu ji parūpino kritinei refleksijai reikalingą distanciją – ne savo kalba rašant apie save kitam ar bent įsivaizduojant kitakalbį, kitatautį adresatą.

Kitas svarbus momentas – kaimyno žvilgsnis. Jis ir savas – atpažįstantis panašias problemas, ir svetimas – galintis suformuluoti tai, ką pastebi, ypač kai nėra varžomas „giminių šalies“ efekto. Stiprėjant dialogui, griežtas skirstymas pagal šalis prarado prasmę, todėl ir svetainės pagrindiniame puslapyje tekstai atsidūrė vienas šalia kito.

Dvigubo lokalumo, kai rašome sau apie save, bet anglų kalba, buvo išvengta. Galbūt EGW tapo netgi labiau susietas su konkrečia vieta, regionu ir jo identitetu nei kai kurie kultūriniai leidiniai, publikuojami vietinėmis kalbomis.

Norėčiau paklausti apie atleidimą iš redaktorės pareigų. Kokie buvo atleidimo argumentai ir kokios, tavo manymu, tikrosios priežastys?

Atleidimo priežastys buvo suformuluotos taip: netinkama žurnalo „kryptis“ ir „pozicija“. Kalbėta buvo „Artnews.lt“ redaktorės N. Černiauskaitės vardu, tačiau ji pokalbyje nedalyvavo ir kitaip argumentų nepateikė. Man paaiškino, kad meno žmonių ratas yra siauras ir visi nuo visų priklauso, tad turėtume sugyventi „draugiškai“ –­ mes paskelbiame straipsnį apie kokią nors parodą galerijoje, o ši irgi mums kažką duoda atgal. Tiesa, nelabai aišku, kokią naudą tai duoda žurnalo turiniui. Žurnalo, kuris veikia remdamasis tokiu mainų principu, skaitytojus reikėtų įspėti: „Mieli skaitytojai, šis žurnalas nėra skirtas jums, kad padėtų suprasti meno lauko procesus, jis yra skirtas pačiam meno laukui – menininkams, kuratoriams, galerijoms ir kitoms institucijoms, kad padėtų jiems dumti jūsų akis.“

Mūsų pozicijos dėl redakcinio darbo išties skyrėsi. Pavyzdžiui, organizuodama EGW pristatymą Latvijos meno akademijoje, iš „Artnews.lt“ redaktorės net sulaukiau tiesmuko prašymo neužimti „antagonistinės pozicijos“ svarbiausių Lietuvos meno institucijų atžvilgiu.

Aš taip pat pastebėjau, jog „Artnews.lt“ pastaruoju metu vis labiau vengia kritinių funkcijų, atsiranda tarsi nematoma cenzūros ranka arba, pavadinkime, perdėtas atsargumas, jaučiamas polinkis į konjunktūrą. Ar tavo atleidimas ir EGW pertvarkymas nėra susiję su atsiradusių finansinių rėmėjų „globa“ ir tam tikrų institucijų „patarimais“?

Reikėtų patikslinti, kas turima galvoje, sakant „finansiniai rėmėjai“. Nuo veiklos pradžios „Artnews.lt“ buvo finansuojamas valstybinių fondų, tačiau mane atleidžiant paminėta, jog VšĮ „Artnews.lt“ (kartu ir jai priklausančių projektų „Artnews.lt“, „Artbooks.lt“, „kitafotografija.lt“ bei EGW) dalininku tapo „Lewben Art Foundation“. Tai meno fondas, įkurtas 2012 m. kaip „Lewben Group“ socialinis projektas, skirtas Lietuvos dailės paveldui ir šiuolaikinei kultūrai propaguoti. „Lewben Group“ (arba „Lewben“ grupė) teikia paslaugas turto valdymo, mokesčių, teisės, konsultavimo, finansų ir apskaitos srityse. Baltijos šalyse ši tarptautinė kompanija 2006 m. įkūrė padalinį, teikiantį įmonių valdymo ir patikos („patika“ – angl. terminas trust; tai turto apsauga taikant segregacijos ir kt. metodus) paslaugas. Vadovaudama EGW projektui su šiuo faktu nebuvau supažindinta, tuo labiau nebuvau informuota apie kokių nors naujų interesų atsiradimą.

Žinia, jog „Lewben“ įsigijo „Artnews.lt“ mane pasiekė 2013 m. gandų pavidalu, tačiau organizacijos viduje informacija buvo paneigta. Pasiteiravus, kokie vis dėlto mūsų ryšiai su „Lewben“, sulaukiau atsakymo, jog jie yra rėmėjai, prisidėję prie tam tikrų VšĮ „Artnews.lt“ projektų finansavimo, tačiau EGW tarp jų nebuvo. Žinojau, jog N. Černiauskaitė ir B. Symulevičius periodiškai susitinka su „Lewben Art Foundation“ atstovais, tačiau niekada nebuvau į tuos susitikimus kviečiama. Kartą pati pasisiūliau dalyvauti, vildamasi, kad, jei būtų kalbama apie žurnalą, galėčiau pati jį reprezentuoti, man buvo atsakyta, jog mano dalyvavimas nebūtinas. Susidariau įspūdį, kad EGW veikla nėra tarp diskusinių klausimų „Lewben-Artnews“ planuose. Kad ir kaip ten buvo, tai įtakos mano kaip redaktorės veiklai neturėjo.

Vis dėlto tavo pastaba dėl kritinių funkcijų nykimo „Artnews.lt“ žurnale yra laiku ir vietoje.

Tai ir „Lewben“ įsitraukimas į „Artnews.lt“ veiklą, manau, iš tiesų yra susiję. Skirtingai nuo įprasto scenarijaus, pagal kurį rėmėjas diktuotų kryptį, panašu, jog „Artnews.lt“ žurnalas, o pirmiausia jo redaktorė, tiesiog pasirinko kryptį, kuri sutapo su „Lewben“. Kiek ši įmonė turėjo įtakos sprendimui mane atleisti, neaišku. Aišku tai, kad nuo projekto vadovo slepiant informaciją, konfliktas, kad ir pasyvus, yra užprogramuotas.

Galbūt netgi ne tiek svarbu, su kuo bendradarbiaujama, svarbu sukurti tink­lą, užtikrinantį tam tikrą priklausomybę, o su ja ir tam tikras regalijas. Nereikėtų stebėtis, kad priklausomybė tampa siekiamybe (pageidautina), juk hierarchija (galia) įmanoma tik kai esi priklausomas. Tiesa, neaišku, kiek „Artnews.lt“ kryptis buvo nulemta N. Černiauskaitės kaip redaktorės, o kiek N. Černiauskaitės kaip menininkės.

Nori pasakyti, kad N. Černiauskaitė paraleliai pradėjo ir menininkės karjerą, o tai ilgainiui susikirto su „Artnews.lt“ kritinėmis funkcijomis ir misija?

Kaip kolegė redaktorė, turiu pasakyti, jog „Artnews.lt“ redaktorė pastatė save į poziciją, kai sudaromos aplinkybės privačių ir viešųjų interesų konfliktui atsirasti. Būti menininku-redaktoriumi reiškia aiškią riziką būti šališkam galerijos, kuri tave reprezentuoja atžvilgiu, arba menininkų ir kuratorių, kurie yra tavo draugai ir bendradarbiai, atžvilgiu.

Tai daug platesnė problema, kurią šis konkretus atvejis tik iliustruoja. Nemažai žmonių yra įpratę (pasirinkę patys ar priversti aplinkybių) vykdyti skirtingo pobūdžio veiklas, užimti kelias pozicijas. Meno lauke tai beveik taisyklė. Nieko nenustebintų tekstus rašantis, knygas leidžiantis, dėstantis ar viešai kalbantis menininkas. Tokiam skirtingų šiuolaikinio menininko vaidmenų atsiradimui paaiškinti naujausiame „Acta Academiae Artium Vilnensis“ numeryje pasirodžiusiame straipsnyje „Kalbiniai diskursai meniniame (pa)tyrime ir jo sklaidoje“ tyrėja Lina Michelkevičė pasitelkia „kalbinių formatų ekspansijos“ idėją. Nors šių vaidmenų atsiradimas tekste siejamas išskirtinai su meninio tyrimo gamyba ir sklaida, tikrovėje, meninio tyrimo sklaidai ir gamybai sumišus su menininko interesų sklaida, tai tampa būdu įsitvirtinti meniniame diskurse ir įrašyti save į meno istoriją.

Sutinku, jog šis atvejis iliustruoja platesnes tendencijas mūsų meno ir kritikos sistemoje. Prieš keletą metų po kritinio straipsnio EGW apie ŠMC parodą užsienyje, nežinia kodėl žaibiškai sureagavo NDG darbuotoja, primygtinai siūlydama tau „pagalvoti, kur link juda portalas“, publikuodamas tokius tekstus, jeigu jis apskritai nori išlikti? Tiesa, neaišku, darbuotoja išsakė institucijos ar savo asmeninę poziciją. Tada, atsimenu, buvo juokinga, bet, pasirodo, nejuokauta?

Patikslinsiu, buvo klausiama, ko aš siekiu tarptautinei auditorijai skelbdama tokį į lokalias problemas apeliuojantį tekstą anglų kalba. Greitai komentaras buvo perrašytas nuosaikesniu tonu, siūlant net surengti teksto tema viešą pokalbį NDG – tuo būdu liekant savoje virtuvėje. Kodėl tarptautinei publikai turėtų rūpėti mūsų vidinės problemos? Jei viduje jau buvo tarsi susitaikyta su kartais pasirodančia kritika, tai jai tapus prieinama tarptautinei auditorijai, kritika įgavo naują prasmę. Deja, tai buvo suprasta kaip noras kenkti lietuviškos institucijos įvaizdžiui anglakalbės publikos akyse. Manau, tai susiję su įpročiu reprezentuoti save užsieniui kaip ypač pažangius ir neproblemiškus, demonstruoti fasadą.

Minėtas komentaras parodo, kaip beveik visi yra įsitraukę ar įtraukti į tos iliuzijos palaikymą. Situacija, kai institucijų nepasitenkinimas tuo, kaip žurnalas jas reprezentuoja, daro įtaką žurnalo veiklai, rodo, kad kultūrinė spauda nėra išimtis. Pats komentaras nieko nelėmė, tačiau atskleidė požiūrį į kritiką ir spaudą. Vis dėlto tai yra „normalu“ ir „Artnews.lt“ kontekste, kadangi man buvo užsiminta apie „sugadintus santykius“ su institucijomis ir jų atstatinėjimą mane atleidus.

Ar pastebi panašių tendencijų Latvijoje ir Estijoje?

Tokios pat problemos egzistuoja ir ten. Per savo redakcinę praktiką pastebėjau, kad nesugebėjimas priimti kritikos visų trijų Baltijos šalių meno sistemoms yra bendras ir galbūt vienas taikliausiai jas apibūdinančių bruožų. Glaudžiais ryšiais susijusių „draugų“ meno bendruomenėje jai paprasčiausiai nepalikome vietos. Dažnai kartojame, kad meno žmonių ratas Lietuvoje (Latvijoje, Estijoje) yra labai siauras, tačiau, mano manymu, tai jokiu būdu nėra argumentas pagrįsti tokią tarpusavio priklausomybę, dėl kurios kritika darosi neįmanoma; atvirkščiai, tai yra galimybė daug gilesnei refleksijai ir taiklesniam vertinimui atsirasti. Draugiškumas savaime nesudaro kliūties kritikai egzistuoti, kliūtį sudaro to draugiškumo profesinis ar institucinis pobūdis, reiškiantis, kad visi darniai rūpinamės meno institucijų reprezentacija ir įvaizdžiu. Tokioje aplinkoje kritika priimama ne kaip teigiamas ir naudingas dalykas, bet kaip grasinimas sugriauti tą trapų statinį. Jei vis dėlto tokia skirtingų institucijų tarpusavio priklausomybė gali pasirodyti nelabai įtikima, kadangi jos pagrindas ar tikslas per daug abstraktus ir kompleksiškas, tai bus daug paprasčiau suprasti, jog institucijos ar projektai, kurie finansuojami vieno asmens ar šaltinio, bus įpareigoti vienas kito atžvilgiu².

Net jeigu ir nesiekiama apriboti nuomonių įvairovės tyčia, atvejai, kai vienas asmuo, organizacija ar jų sąjunga (nebūtinai oficiali) valdo kelis projektus ar institucijas, tikrai neskatina kritinio balso. Čia galima kalbėti apie tokią cenzūrą, kai tam tikri požiūriai, užuot naikinami cenzorių, net nėra išsakomi rašytojų; tai sąlygos, kuriomis užkertamas kelias šiems požiūriams būti suformuluotiems. Todėl, mano manymu, reikia kalbėti ne apie kritikos, o kritikų krizę. Jie dažnai taip pat yra kuratoriai, meno agentai ir vadybininkai, tad šių įsipareigojimų veikiami jie skursta kaip kritikai.

Pastebėjau, jog „Artnews.lt“ portalas virsta tiesiog informacinių skelbimų, taip pat keistos, specifinės „eseistikos“ erdve. Sakydamas „specifinės“ turiu omeny ne eseistiką kaip tokią, o gudrias tekstines manipuliacijas ir simuliacijas, savotišką nomenklatūrinę pseudopoetinę abrakadabrą, iš dalies imituojantį „kritiką“, tačiau be jokios pozicijos ir netgi prasmės. Neseniai tai aprašiau viename straipsnyje apie dailės kritiką.

Redaktoriai skundžiasi, kad tekstų niekas ne tik nerašo, bet ir neskaito. Kodėl turėtų skaityti, jei jie rašomi dėl to, kad „reikia“, o ne dėl to, kad norima pasakyti kažką svarbaus? Nuo tokių tekstų pavargę ne tik skaitytojai, bet ir patys rašytojai, rašantys apie menininkus, kurie irgi pavargę „nuo žodžių, o tiksliau nuo tekstinių bei analitinių paaiškinimų, analizių“3. Kai kritika nuolat ieško kompromisų, ji tampa tavo minėta specifine „eseistika“. Kritika priimtina, tik jei suteikia skaitytojui prasmės įspūdį ar bent estetinį išgyvenimą, o jeigu neatlieka šios funkcijos, ji yra nepageidaujama. Kritika gali būti nostalgiška, suirzusi, nuliūdusi su sąlyga, jog tai tebus tik jos temos. Geriau, kad visa tai būtų atpažinta ir pačiame kūrinyje kaip jo temos, nes nusivilti pačiu kūriniu nevalia. Tokia nostalgiška kritika dargi patrauklesnė, nes suteikia galimybę tapatintis su ja tiems, kuriuos kankina beprasmybės jausmas; jai norisi pasakyti – taip, ir aš taip jaučiuosi. Tačiau jei tik kritika bando išsiveržti iš tos melancholijos, jei pradeda atpažinti savo nepasitenkinimo priežastis, ji apkaltinama antagonizmu arba nepagrįstu bambėjimu4.

Sutinku, kad pastaruosius keletą metų mūsų šiuolaikinio meno sistema ir kritika išgyvena gilią krizę. Formuojama paradoksali „priverstinio draugiškumo ir klestėjimo erdvė“, iš kurios „elegantiškai“ eliminuojamos bet kokios kritinio, laisvesnio mąstymo apraiškos. Lieka tik dirbtinis nuolat vienas kitą giriančiųjų „savų“ ratas. Gaila, kad „Artnews.lt“, keletą metų buvęs svarbia laisvos minties platforma, panašu, tampa dar viena tuštoka simuliacijų ir pataikavimo galios jėgoms erdve. Sakyčiau, jog naikindamas EGW, „Artnews.lt“ moralės prasme naikina ir save. O juk katastrofiškai trūksta erdvių kritinei minčiai. Be to, tokiu žingsniu sistema paradoksaliai tik patvirtina kritiką, kurios taip nenori ir vengia...

¹ Kristian Gerner, „The Baltic States –­ how many?“, Baltic Worlds, Vol. IV: 4. –­ Stockholm: Vitt Grafiska AB, 2011, p. 53.
² Kalbant apie situaciją pas kaimynus, verta būtų prisiminti 2014 m. Mūkusala Art Salon, Rygoje vykusią ketvirtą „Artishok“ bienalę, kurios tikslas kaip tik ir buvo atkreipti dėmesį į kritinio turinio trūkumą. Mūkusala Art Salon priklauso latvių verslininkui kolekcininkui Janiui Zuzanui ir yra įkurta kaip kolekcijos saugojimo ir eksponavimo vieta. Pagal kuratorių idėją specialiai bienalei buvo sukurta 10 meno kūrinių, kiekvieną jų pristatant 10 kritinių tekstų, tačiau galerijos savininko prašymu į parodą buvo įtraukti dar 10 kūrinių iš kolekcijos. Dalis iš 100 bienalės metu sukurtų tekstų buvo publikuota „Arterritory.com“ žurnale, remiamame asociacijos „Mākslas platforma“, kurios finansavimo šaltinis –­ Janiui Zuzanui priklausanti SIA „Alfor“, didžiausia lošimo automatų savininkė Latvijoje.
³ www.artnews.lt/svajoniu-dzinai-ant-parodu-rumu-grindinio-33136.
⁴http://www.7md.lt/9950.