Visada į naujas parodas einu su entuziazmu, be išankstinės nuomonės, patarimų nepaisau. Parodų atidarymų privengiu, nes tada ne tiek parodą apžiūrėsi, kiek su seniai matytais bičiuliais plepėsi. Galėčiau valandų valandas medituoti prie patinkančio darbo, tas pačias parodas lankyti ne vieną kartą, nes būna atvejų, kai darbų ekspozicija nurauna stogą, tada vis norisi tą susižavėjimo jausmą išgyventi dar kartą. Bet pasitaiko ir taip, kad parodas lankai kelis kartus, nes viduje kirba daug ir ilgai neatsakytų klausimų, kankina ir persekioja apmąstymai, kuriuos išsineši užvėręs galerijos ar muziejaus duris. O žmogui atsakymų reikia čia ir dabar. Panašiai nutiko ir lankantis Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodoje „Žalia“ (veiks iki gruodžio 31 d.).

Kartais pagalvoju, kad gal tikrai per daug reikalauju iš parodų sumanytojų, kuratorių, architektų, kaip ir iš savęs? Gal viskas paprasčiau ir nereikia ieškoti minties gylio ten, kur jo net nėra? Parodą „Žalia“ aplankiau du kartus, turbūt eičiau ir trečią kartą, kad sau atsakyčiau į kirbančius klausimus, pavyzdžiui: kodėl didžiojoje ekspozicijos dalyje žaliai spalvai pristatyti buvo pasirinktas pats paprasčiausias kelias – koloritą pabrėžti per skirtingas formas, o ne akcentuoti skirtingus turinius, kur atsiskleistų spalvos archetipai? Nes dabar jie ne visur suveikė ir buvo, rodos, dirbtinai pritempti prie parodos temos. Kažkodėl atsakymų neradau ir visai skoningame kataloge su keliais parodą pristatančiais sakiniais – pasisakė kuratorės Giedrė Jankevičiūtė ir Daina Kamarauskienė, o jos tikrai nėra žalios meno, kuratorystės bei muziejininkystės lauke.

Pagal parodos sumanymą lankytojas meno kelionę turėtų pradėti nuo ekspozicijos dalies „Kodėl žalia?“, o vis dėlto rekomenduoju sulaužyti taisykles, drąsiai nerti į vešlų meno lauką ir pradėti beveik nuo ekspozicijos pabaigos – „Negandos“. Išbandžiau abu variantus, pastarasis tikrai pasirodė paveikus ir įspūdingas. Mano galva, „Neganda“ – tai stipriausia parodos dalis, kurioje puikiai susikalba Šarūnas Sauka ir jo žali kopūstai, Arūno Vaitkūno mįslingos laiptinės ir interjerai, Antano Žmuidzinavičiaus emocine prasme stipriai perteiktas sielvartas ir mano atradimas – Vytauto Kalinausko autoportretas (!). Suprantu, galbūt ši ekspozicijos dalis parodoje buvo palikta kaip tortą puošianti vyšnaitė, bet jos saldumas pajėgus apsvaiginti žiūrovą jau nuo pirmųjų ekspozicijos lankymo akimirkų. Juk kažin, ar reikėtų žiūrovui aiškinti, kodėl parodos organizatoriai pasirinko žalią spalvą, kodėl Lietuvos veidas siejamas su M. K. Čiurlioniu ir jo peizažais – „Žemaičių koplytstulpiais“ (1909), „Lietuvos kapinėmis“ (1909), triptiku „Raigardas“ (1907).  

Man tiko iš karto praryti tą gardžią vyšnaitę ir tęsti kelionę po žalią spalvą, jos atspalvius, pasinerti į apmąstymus, pradėti nuo stiprių, sukrečiančių dalykų, o tada akis ir mintis paganyti Lietuvos peizažuose, gamtoje, tai jau savaime tarsi ir mūsų kraujas, ir mintys. Tikrai galima pažaliuoti (gerąja prasme) nuo tos ekspozicijos, kuri ir įtraukia, ir stebina, ir nestebina, priverčia puse lūpų bambėti ir užčiaupia profesionalumu, apim­timi.

 

Šarūnas Sauka. „Kaimo romanas“, drobė, aliejus, 140 × 140 cm, 2008. MO muziejaus nuosavybė. Justės Mocevičiūtės nuotrauka

 

Parodos „Žalia“ eksponatų gausa žiūrovą gali sugluminti. Susidarė įspūdis, kad norima aprėpti didelius meno aruodus – tapybą, šiuolaikines technologijas, skulptūrą, tekstilę... O ką jau kalbėti apie skirtingas žalios spalvos sąsajas, kurioms gal šiek tiek pritrūko gylio, bendrų vardiklių (pavyzdžiui, kaip į ekspoziciją įsikomponuoja Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“ (2018), kokios sukuriamos įtampos tarp žalios spalvos kaip peizažo ir žalios spalvos kaip simbolizuojančios vaizduotę, kaip žalia spalva buvo traktuojama anksčiau ir kaip šiandien). Šiuo atveju spalva turi ne tik pagrindinę, bet ir šalutinę ar net priešingą reikšmę – ši spalva skirtingai traktuojama įvairiose kultūrose, žalios suvokimas priklauso ir nuo žmonių mentaliteto. Žalia gali reikšti ir gėrį, ir blogį, siejama su tikrove ir fantazija, sukelia skirtingus jausmus nuo baimės iki vilties. 

Parodos dalis „Mokslo koridorius“ taip pat patraukia dėmesį nuosekliai pasakojama istorija ir skirtingos dedikacijos žaliai spalvai. Čia spalva žiūrovui pristatoma tarsi objektas, aplinkos dalis, priemonė, mokslo ir meno eksperimentas. Tikiu, daugeliui patiks įvairialypė kelionė per žalią spalvą, bus įdomu patirti, kaip skirtingomis meno formomis, turiniais perteikiamas toks koloritas. Sutinku, menas iš dalies turi ir edukuoti, todėl istorija apie peizažą nesukels tokio didelio susidomėjimo, nei pasakojimas apie žalios spalvos kilmę ir kaip ji sunkiai išgaunama iš Lietuvoje augančių augalų. Kita vertus, spalva – dar ne viskas, juk žalias pieštukas nepalies taip emociškai jautriai kaip Rūtos Spelskytės „Instrumentas kraujavimui sustabdyti. Iš medžioklės ritualų“ (2020). Iš tiesų įdomu, kaip įvairiapusiškai ir temiškai parodos dalyje „Mokslo koridorius“ konstruojamos skirtingos įtampos, kurias žiūrovas puikiai pajus. Manau, stiprūs įspūdžiai po parodos išlieka ne man vienam.

Lenkiu savo žalią galvą prieš visą ekspozicijos komandą, partnerius ir talkininkus, kurie surengė tokio didelio masto parodą. Gal ji vietomis buvo ne visai žalia, gal kiek per dirbtinai žalia, bet faktas, kad iš parodos išsinešiau neatsakytus klausimus ir įstrigusį atmintyje kūrinio vaizdą. Kaip ten sakoma? Trečias kartas nemeluoja? Tada brisiu į žalias meno gelmes trečiąkart. Nes kartais parodoje tikrai pasijutau lyg paskendusi rūke karvė iš Prano Griušio paveikslo „Vakaras“.

 

 

 

Astijus Krauleidis-Vermontas – komunikacijos specialistas, kolekcio­nuojantis vaizdus ir apie juos rašantis.