Šiuolaikinio žmogaus gyvenime įvairių ribų perbraižymas yra neišvengiamybė, ir tarpdiscipliniškumas akademijoje – didžiausias to įrodymas. Medicinos antropologė, VDU dėstytoja Daiva Bartušienė dalinasi darbo su menininkais patirtimi.

 

Parodoje „DIAGNOZĖ: mokslo, meno ir gyvenimo sintezė“

 

Kiek stipriai esame nutrynę ribas tarp skirtingų discip­linų ir kas likę tame „tarp“? Gal nebeliko nieko, tik kova už savo teritoriją ir savojo lauko įtaką. Ar įmanoma patikėti, kad tarpdiscipliniškumas dar nevirto bandymu primesti kitam savo tiesą? Jei dar ne, ką reiškia būti „tarp“? Apie tai buvo diskutuojama sausį VDA Telšių galerijoje veikusioje parodoje „DIAGNOZĖ: mokslo, meno ir gyvenimo sintezė“, prie kurios rengimo buvau pakviesta prisidėti.

Pati frazė „tarpdisciplininis projektas“ yra taip stipriai nujautrėjusi šiandienos akademiniame lauke, kad sulaukusi šio kvietimo pirmiausia pagalvojau apie dar vieną akademinę prievolę susivienyti. Dažnai tokie vienybės ieškojimai baigiasi dviejų ar daugiau disciplinų kova už savo ribų paieškas, kai net pats tikslas ne iki galo aiškus: kuo ir kaip naudingos tokios akademinių laukų varžytuvės dėl „savos teritorijos“, kai viskas ir taip šiame gyvenime susipynę. Kartais imame dirbtinai aktualizuoti natūraliai susiformavusias skirtingų mokslų, menų, technologijų, metodų samplaikas ir taip jas nejučia nustekename, susiauriname, įdarbiname, kad dažnai tegalima klausti: kiek meno lieka dailės terapijoje, kiek teatro dramos terapijoje, kiek literatūros kūrybiniuose rašymuose? Gyvendami superįvairovės sąlygomis kasdien bandome susigaudyti savo multitapatybėse ir atrasti jų ribas.

Paroda „DIAGNOZĖ: mokslo, meno ir gyvenimo sintezė“ – visą semestrą Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete vykusio tarpdisciplininio projekto, kuriam vadovavo VDA Telšių fakulteto docentas Mindaugas Šimkevičius, rezultatas. Svarbiausias tikslas buvo praplėsti įvairių meno sričių studentų kūrybinį žiūros kampą įžengiant į mažai pažintą žemę-discip­liną, kuria šį kartą tapo antropologija, o dar konkrečiau – medicinos antropologija. Metalo meno ir juvelyrikos, skulptūros bei taikomojo meno studentai save panardino į antropologijos lauką, bandė pažinti ir patirti antropologinio mąstymo ribas. Diagnozė, kaip tapatybė, tapo tuo atskaitos tašku, per kurį gana lengva parodyti ir pamatyti, kaip atsiskleidžia antropologinio mąstymo holistiškumas ir multikontekstualumas. Šių ir kitų antropologinių aspektų įkvėpti studentai siekė reflektuoti savo vizualaus meno kūriniuose.

Metaforiškai kalbant, esminis mano vaidmuo šiame projekte buvo paruošti terpę, iš kurios skirtingų sričių menininkai galėtų išsinešti sau artimiausią idėją ir vėliau ją materializuoti į meno kūrinį. Kitaip tariant, padėti antropologijai susitikti su menu, o menams – su antropologija. Diagnozė kaip centrinė ašis susiformavo tik po ilgų diskusijų, svarstymų ir dvejonių. Gerai žinau, kaip apie socialinį diagnozės konstravimą kalbėti sociologijos lauke, kaip diskutuoti apie biokultūrinį ligos ir sveikatos aiškinimą antropologijos lauke, jau išmokau apie diagnozės multikontekstualumą kalbėti medicinos lauke, bet ateiti į meno lauką su diagnozės diskursais buvo visiškai nauja.

Iškart atmintis prikėlė visas aplankytas įvairias ir įvairaus meno parodas bei renginius, kuriuose meno kalba pasitelkiama diskusijai apie psichikos sveikatą, sveikumą ir normalumą, (post)modernaus žmogaus ir kultūros patologiškumą ir pan. Paskutinėje panašaus turinio parodoje teko būti praėjusių metų spalį Prancūzijoje, Lione, X bienalės Hors Normes vienoje iš parodų „Le Temps“ („Atėjo laikas“). Parodos darbais, eksponuojamais psichiatrijos ligoninėje „La ferme du Vinatier“, buvo kvestionuojamos meno klasifikacijos ribos, mat jų autoriai – šiuolaikiniai, išskirtiniai, o gal bruto menininkai, kurie nerado arba jiems nebuvo leista rasti savo vietos „tikrojo meno“ pasaulyje. Parodoje iš esmės kelta labai sena meno antropologijoje įvardijama meno primityvumo problema ir koks menas nėra ar yra primityvus. Taip pat ir koks menininkas nėra ar yra primityvus? Kam suteikiama kultūrinė ir simbolinė galia įvertinti, kieno ir koks menas yra tikras menas. Vaikščiodama po parodos sales negalėjau apsispręsti, ar tai labai jautri ir drąsi, ar labai tiesmuka ir paviršutiniška provokacija. Kartais – o šiuo atveju tikrai taip – parodos konceptas ir kontekstas taip stipriai užgula stebintįjį, kad beveik nebegali stebėdamas meno objektą atsikratyti to dusinančio klausimo: ar į eksponatą turėčiau žiūrėti kaip į atstumto menininko kūrinį, ar kaip į patologizuoto, suklasifikuoto ir nuvertinto žmogaus kūrinį, ar kaip į šių abiejų versijų samplaiką? O gal, jeigu pavyktų, tiesiog kaip į meno objektą nesigilindama į autoriaus kultūrinį kontekstą. Antropologiškai žiūrint, nuolat kyla klausimas: kiek vietos palikti menininko individualumui bei asmeniškumui ir kiek paties kūrinio kontekstualumui? 

Lygiai tie patys klausimai atsivijo ir į Telšius, kur galiausiai susintetinus tai, kas vyko visą semestrą, gimė „DIAGNOZĖ: mokslo, meno ir gyvenimo sintezė“. Iki paskutinės dienos buvo neramu ir neaišku, ar greitai sužavėjusi intriga nepavirs į skausmingą baigtį. Kai daugelis, susiję su projektu, galvojo, kaip peržengti savąsias disciplinines ribas, aš daug svarsčiau, ar mums pavyks išlaikyti etiško tarpdiscipliniškumo ribas ir neatsidurti ten, kur neturėtume. Ar kalbant apie diagnozę kaip biopsichosociokultūrinį reiškinį nebus nueita į per gilius asmeniškumus ir posttiesos įrodinėjimus? Ar sugebėsime atsispirti pagundai nemenkinti kitų disciplinų, pvz., medicinos, ir ar pavyks etiškai suformuluoti provokacinius klausimus. Ar, kalbant apie diagnozę, pavyks išlaikyti etiškumo ribas ir neimsime ironiškai vertinti, morališkai (nu)teisti, popsiškai fetišizuoti, užmaskuotai romantizuoti, viktimizuoti žmonių, turinčių tam tikras diagnozes, arba konstruoti iš jų herojų.  

Ir dar kai kas labai glumino: ar nebus antropologija kaip akademiniu lauku brutaliai „pa(si)naudota“ netinkamai konstruojant ir reprezentuojant „kitą“? Kitaip tariant, ar neištiks dar viena mikrokolonialistinė panikos ataka? Jau ir taip šiandieninė antropologija išgyvena didžiulę akademinės tapatybės krizę, kuri, tiesą sakant, niekada ir nebuvo iki galo išspręsta. Tačiau gyvenant atstovavimo sau kultūroje, kurioje dėl įvairių laisvių ir teisių kiekvienas gali tapti savęs ir „kito“ balsu, aktyvistu ir atstovu, dar labiau poliarizuojasi reprezentacijos problema. Kas ir kaip turėtų kalbėti, kad būtų tinkamai atstovaujama kitam. Ar galima tinkamai reprezentuoti depresiją, jeigu ji niekada nepatirta? Todėl sudeginta daug akademinio nerimo valandų galvojant, ar pavyks meno sričių studentams vos per kelis fragmentiškus susitikimus (ir tai ne su visais) bent keteros paviršiumi pajausti, kas apskritai yra antropologinis požiūris „į“ ir mąstymas „apie“. Ar man pavyks tinkamai reprezentuoti antropologijos lauką? Ar neištiks nejaukumas, kuris pastaruoju metu antropologus visai dažnai ištinka, kai kvietimas permąstyti tam tikrus dalykus palaikomas įžūlumu. Kuo toliau, tuo dažniau vien pasiūlymas į tam tikrus dalykus pažiūrėti kitaip interpretuojamas kaip ataka.  

 

Emilijos Globytės nuotraukos

 

Kiekvienas parodos darbas – lyg atskiras kultūrinių ženklų ir prasmių laukas, kurį lengva atpažinti man, o ką iš šios parodos išsineš žmonės, neturintys, anot Margaret Mead, kultūrinių simbolių žodyno? Jeigu niekada nesi reflektavęs apie nuopelnų kultūrą, gali būti sunku nuskaityti sociolingvistinį kodą ir susieti su plonyte riba tarp malonumo ir priklausomybės. Jeigu niekada apie save nemąstei per deadline’ų kultūros prizmę, gali būti sunku išsivaduoti iš buitinių apmąstymų apie neužbaigtumą kaip ydą bei valios trūkumą ir persikelti į „neužbaigtumą“ mene kaip strategiją siekiant tikslo. Jeigu niekada nereflektavai savo asmenybės sutrikimo ir savidiagnozės per diagnostinės kultūros prizmę, gali atrodyti įžūlu kvestionuoti medikalizuotą kuklumą ir nerimą. 

Kai kurie darbai taip ir neatsiskleidė platesniu kultūriniu kontekstu, užstrigo asmeninėse neginčytinose patirtyse, o užduoties atlikimas tiesiog tapo erdve susitikti tik su savimi pačiu. Bet antropologijoje asmeninė patirtis vertinga tiek, kiek leidžia atpažinti daug platesnį kultūrinį kontekstą, nes kontekstas ir buvo sąlyga patirčiai atsirasti. Dažnai individuali patirtis gali likti vien kaip atsitiktinumas, jeigu nepavyksta jos pamatyti per antropologinį holistiškumo filtrą ar įvilkti į sociologinę vaizduotę. 

Nemažai darbų palietė tapatumo klausimą, o tai šiuos darbus ir padaro itin antropologiškus. Keliama menininko tapatybės problema: „Koks menininkas būčiau, jeigu visuomenė leistų?“ 

Taip pat paliestas ir labai platus Svendo Brinkmanno diagnostinės kultūros laukas, kviečiantis permąstyti diagnozę kaip neišvengiamą ir neatsiejamą modernaus gyvenimo tapatybę. Būti ADHD, turėti ADHD, jaustis ADHD, daryti kaip ADHD... 

Kai kurie parodos darbai interaktyvūs, kviečiantys, jeigu išdrįsite, pasimatuoti diagnozę užsimaunant žiedą, užsidedant kepurę ar atliekant greitąjį virtualų depresijos testą ir pažiūrėti, kas nutiks. Nes, anot S. Brinkmanno, „jei turime tik plaktuką, viskas atrodo kaip vinis – o jei turime tik diagnostikos vadovą, viskas atrodys kaip simptomas“... Tačiau žmonės yra sudėtingi, mūsų santykiai sudėtingi, o pastangos supaprastinti kompleksiškus dalykus pasitelkus tik diagnostinį mastelį gali viską sumenkinti, todėl didžiausia šio tarpdisciplininio projekto sėkme laikyčiau tai, jei mums bendrai ir kiekvienam individualiai pavyko praplėsti matomo lauko plotį ir į diagnozę pažiūrėti kaip į sociokultūrinį reiškinį.