Vlado Juodagalvio paroda „Šnipų mokykla“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ veikė iki gegužės 18 d.

Ar galime į supantį pasaulį, į šiandienos įvykius žiūrėti per nerūpestingo, nesubrendusio berniuko prizmę, sąmoningai atsiribodami nuo įsipareigojimų, bandydami išvengti iš mūsų reikalaujamos atsakomybės bei savarankiškai susiformavusios nuomonės? Tapybos darbuose Vladas Juodagalvis tyčia kuria šį infantilų žvilgsnį į aplinką ir figūrinėmis kompozicijomis sugestijuoja jį žiūrovui.

Vos užėjus į ekspozicijos erdvę pasijuntu tarsi babos bute – kairėje pasitinka sieninis kalendorius su šiandienos data. Sužinau, jog šiandien yra Saulės diena, vardadienį švenčiančius asmenis. Tačiau tai nėra įprastas kalendorius su kačiukų nuotraukomis, aptinkamas daugelio senelių butuose. Kūrinyje gausu ir poparto elementų: ryškių spalvų, „Coca cola“, „Pepsi“ logotipų. Pastarieji čia pateikiami gana šmaikščiai, lyg spalvingosios aklai siekiamos Vakarų kultūros metafora, o ryškios kompozicijos vidury esantis užrašas LONG LIVE FRIENDSHIP SEXY tampa tarsi pašiepianti motyvacija naujai dienai.

 

Daiva Kairevičiūtė. Dailininkas Vladas Juodagalvis (2022 05 03). Iš ciklo „Menininkas savo dirbtuvėje“

„A, tai nuo vaikystės, va, paišyt pradėjau, a paskui jau, kai baigiau vidurinę mokyklą, pradėjau tapyt aliejiniais dažais. Bandžiau kur įstot, Kaune, bet nepavyko per konkursą. Tada taip, savamoksliu pradėjau darbus tapyt, pirma kokius lengvesnius, natiurmortus, a paskui sunkesnius kokius, vaizdus, peizažus, interjerus. Realistiškus paveiksliukus visokius. Kai ką prisimenant iš natūros, nors iš natūros nepaišiau, bet kokią detalę... Ir tadu įsiklausydavau ar muzikos, ar ką, ateidavo mintis nupiešt kokį paveiksliuką įdomų. A daugiausia pagal sapnus kokius.“ (Vladas Juodagalvis)

 

„Raguojo jaunuolyne“ (2014) vaizduojamas nuo žiūrovo nusisukęs mažas berniukas už pavadėlio vedžiojantis katiną. Bekelnis žmogeliukas yra stojęs akistaton su gūdžiuoju mišku, dvejoja, ar jau yra pasirengęs žengti į jį. Manau, kiekvienas anksčiau ar vėliau atsiduria šioje sunkioje padėtyje – kai nuo kito pasaulio skiria tik vienas žingsnis. Dilema: eiti ar neiti? Juk šiapus šviesu, šilta, o girioje niūru, žvarbu. Smalsumas nugali ir įžengiame į nykųjį „Suaugusiųjų gyvenimo“ mišką, tik prieš žengdami žingsnį neapskaičiuojame, kiek gali tykoti pavojų bei melo. Ant metalinės skardos lyg ant palangės (vėlgi nurodo pa­rodos erdvės transformaciją į močiutės butą) sustatyti keli paveikslai, vaizduojantys įvairias gėles bei augalus. Žydintis kaktusas drobėje „Žaismingas kamuolys“ (2008) vaikui iš tiesų gali atrodyti lyg spalvingas kamuoliukas, su kuriuo norėtųsi pažaisti. Tačiau tai tėra iliuzija – jei jau įžengei į suaugusiųjų pasaulį, turi suprasti: ne visi spalvingi dalykai atneš laimę.

 

Vladas Juodagalvis. „Perversmo apsireiškimas“, 2004. Audriaus Gražio nuosavybė. Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Menininko darbuose gausu ironijos prieskonių bei dviprasmybės. Čia į valias ir (homo)erotikos – eskizuose, piešiniuose, vyriško lytinio organo pavidalo kalnų peizažuose. Prisipažinsiu, kai kur man šio vujarizmo buvo per daug, todėl ne prie visų darbų norėjosi sustoti ilgiau. Paveikslų veikėjai – neseniai bręsti pradėję berniukai, dar nesuprantantys, kas vyksta jų kūnams. Jie nevaldo savęs, savo aistrų, instinktai tai padaro už juos. Kai kur pasirodo ir suaugusieji, kurie šiems nesubrendėliams tampa sektinais pavyzdžiais, gyvenimo vedliais, nepaisant to, jog kartais patys pasielgia nebrandžiai ar neatsakingai.

Paveiksle „Įžymioji varliautoja“ (2010) moteris nuoga krūtine ir su pilna pintine varlių žaviai šypsosi žiūrovui. Kūrinys tampa lyg aliuzija į brolių Grimmų pasaką apie princesę ir varlių, kurioje, kaip žinoma, mergina privalėjo pabučiuoti žaliąjį roplį, o šis – pavirsti nuostabiuoju princu. V. Juodagalvio paveiksle moters krepšyje jau puikuojasi būrys kvarklių, bylojantis apie jos bergždžias pastangas, nusižeminimą bandant rasti jaunikį. Kiek dar varlių reikės pabučiuoti, kad rastum sau skirtąjį princą?

 

Vladas Juodagalvis. „Prie tambūro“, 2002 Audriaus Gražio nuosavybė. Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Menininko tapybos darbai kvestionuoja begalę dalykų. Veikėjai ieško savęs, tyrinėja savo kūnus, lygiuojasi į suaugusiuosius. Su pajuokos gaidele žvelgiama ir į populiariosios kultūros prekių ženklus, kuriuos vartodami tarsi priartėjame prie Vakarų, tačiau maskuojame savo tikrąjį identitetą. Veikėjai (tiek suaugę, tiek vaikai) atsiduria komiškose situacijose, o jų reakcijos dažnu atveju nustebina žiūrovą. Kūriniuose įžvelgiant sąmoningai konstruojamą infantilų žvilgsnį į supančią aplinką, retsykiais sunku suvaldyti juoką. Kartais ir pro ašaras. Tad klausimas, ar jau subrendome, vis dar lieka neatsakytas.

 

Emilija Lipska VDA studijuoja dailėtyrą ir kuratorystę. Interesų laukas – vizualieji menai. Jos siekis – ne įmantrūs, o suprantami tekstai tiems, kas nepriklauso profesionaliam meno laukui.

 

Menininkas savo dirbtuvėje – Vladas Juodagalvis ČIA