Parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ fragmentas

 

Konceptualusis menas iš naujo apibrėžia pačią meninės raiškos DNR, ragindamas neapsiriboti paviršiumi ir pasinerti į gilesnį – idėjų – lygmenį. Pamirškite aiškias kompozicijas drobėse, šis menas kviečia žiūrovus išnarplioti gijas, supintas minimalistinėmis ir abstrakčiomis išraiškomis. Konceptualistams kūrinio dematerializacija yra esminis aspektas. Menininkai nesutelkia dėmesio ties kūrinio medžiaga, ignoruoja tradicinių meno formų ribas. Šiame kontekste svarbu pažinimo procesas, kuriame akcentuojamas žinios perdavimas, o ne materialus kūrinys. Konceptualizmas iškelia idėją, kad menas gali gyvuoti ne tik fizinėje erdvėje, bet ir žiūrovų mintyse, kur skirtingi suvokimo būdai tampa svarbesni už pačią fizinę išraišką. Tai ne tik radikalus meno supaprastinimas, bet ir kultūros paradigmos perkėlimas nuo materialaus meno produkto link abstrakčios, intelektualinės patirties.

Pasidomėti apie konceptualizmo pamatines idėjas paskatino apsilankymas Radvilų rūmų dailės muziejuje. Būtent ten galima išvysti konceptualius Svetlanos ir Igorio Kopystianskių kūrinius iš Vladimiro Tarasovo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos kolekcijos, pristatomos parodoje „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“, bei darbus, eksponuojamus meninio dueto retrospektyvoje.

Parodoje pristatoma Ukrainoje gimusio Igorio ir Rusijoje gimusios Svetlanos kūrybinė kelionė. Tyrinėjama individuali ir bendra menininkų kūryba, stebima jų evoliucija nuo pasipriešinimo sovietų valdžios nuo­statoms iki klestinčios kūrybos Vakaruose. Parodos pradžioje žiūrovai supažindinami su ankstyvuoju menininkų gyvenimo laikotarpiu, kai jie nepaisė sovietinio režimo rengdami parodas savo studijoje ir pogrindines parodas Lvive. Konceptualūs šio laikotarpio paveikslai, grafikos atspaudai, objektai ir instaliacijos atspindi drąsų dueto judėjimą į nonkonformistinį meną ir parodo jų siekį peržengti tradicinio meno ribas. Nors jų amžininkai rusai rėmėsi Europos ir Amerikos popmeno ir konceptualizmo pavyzdžiais, Kopystianskiai suformavo savitą kalbą. Nesvarbu, ar jie kūrė kaip menininkai disidentai, ar išeivijoje, jų praktika siejama su ironišku meno prigimties ir naudos komentaru, taip pat su valdančios politinės sistemos kritika.

Nepaisant to, kad I. Kopystianskio „Paveikslas-objektas“ (1985) sukurtas aliejumi ant drobės, konceptualistas pateikia trimatį objektą, primenantį piramidę. Suknežinta, suskilinėjusi ir netolygiai įplyšusi, ji demonstruoja menininko nonkonformistinę laikyseną. Šis darbas nepaiso nusistovėjusių tapybos normų ir suteikia savitą interpretaciją tradicinio dvimačio paveikslo kūrimui. Kūrinys ne tik dekonstruoja tradicinę paveikslo formą, bet ir atskleidžia interpretacijų begalybę, leisdamas žiūrovui pačiam kurti prasmę. Ši drobė – menininko maištas prieš nusistovėjusius normatyvus. Kūrinys kalbasi su tradicija, bandoma pertvarkyti įprastą paveikslo kūrimo sampratą.

Siūlau prisiminti visiems gerai pažįstamą René Magritte’o paveikslą „Vaizdų klasta“ (1929). Siurrealistą itin domino realybės ir jos atvaizdo ryšys. Paveiksle vaizduojama pypkė, o apačioje – prancūziškas tekstas: ,,Tai nėra pypkė.“ Nors iš pradžių galėtų atrodyti, kad šis teiginys klaidingas, de facto paveiksle pavaizduota pypkė ne ra reali, o tik jos atvaizdas. Lyginant su R. Magritte’o paveikslu, Svetlanos kūrinys „Tai yra pypkė, tai nėra pypkė“ (1983) gali būti interpretuojamas kaip apropriacija arba atsiskyrimas (o gal veikiau atsispyrimas?) nuo R. Mag­ritte’o idėjų. 45 laipsnių kampu pasukta drobė ir pypkė ant viršaus yra tarsi būdas performatyviai pakeisti R. Magritte’o koncepciją, pridedant naują vizualinį elementą bei modifikuojant originalią sąsają tarp vaizdo ir teksto.

Svetlanos ir Igorio kūrinys „Bendras piešinys“ (2022) yra tarsi įstiklintas minčių, eskizų koliažas. Matome pypkę, atpažįstamą greta esančiame Svetlanos darbe, taip pat pavienius sakinius, mintis, kurie tarpusavy nesisieja. Stebint kūrinį gali iškilti didysis klausimas: „Ar tai menas?“ Šioje vietoje prisimenu abejones išsklaidančią JAV dailininko bei meno teoretiko Solo LeWitto mintį: „Pati idėja, net jei neįgyvendinta vizualiai, yra toks pat meno kūrinys, kaip ir bet koks užbaigtas produktas. Įdomūs visi tarpiniai žingsniai: rašteliai, eskizai, piešiniai, nepavykę darbai, modeliai, studijos, mintys, pokalbiai. Tai, kas parodo menininko mąstymo procesą, kartais yra įdomiau už rezultatą.“ 

 

Retrospektyvos fragmentas – Igorio Kopystianskio fotogramos

 

Konceptualus menas gali būti suprantamas kaip nuolatinis pokalbis, prasidedantis nuo fundamentalaus klausimo: „Ar tai menas?“ Šis pokalbis ne apie techninės virtuozijos ar kompozicijos savybes, o apie idėją, kurios svarba iškelta į pirmą planą. Pokalbis, skatinantis apmąstymus ir refleksiją ne tik tarp menininkų, bet ir tarp meno institucijų, muziejų kuratorių ir meno kritikų. Jų vaidmuo šiame kontekste ypač svarbus, nes būtent jiems tenka atsakomybė nuspręsti ir atsakyti į klausimą: ar tai, ką pateikia menininkai, gali būti laikoma meniniu kūriniu, ar objektas yra vertas įtraukimo į muziejaus kolekciją? Tai reiškia nuolatinę diskusiją apie meno prasmę, vertę ir jo vaidmenį visuomenėje.

Greta Svetlanos peizažų (vieno, sukurto 1980 m., kito – 1995 m.) turėtų būti pastatytas įspėjamasis ženklas: „Atsargiai, gali paskęsti!“ Tačiau skęstama čia ne tiesiogine prasme. Žvelgdama į kūrinius pradedu skęsti raidžių gelmėje. Juose ranka išrašyti žodžiai, kurių beveik neįmanoma iššifruoti, tačiau jų visuma sukuria peizažo įspūdį. Kaligrafiškai išrašytuose kraštovaizdžiuose žodžiai tampa ne tik kalbos, bet ir vaizdų dalimi, formuoja peizažo kontūrus. Nespalvotose gamtos vizijose tarpusavyje susiję (o gal ne) sakiniai, nors sunkiai suprantami, kuria emocinę atmosferą ir vizualinę struktūrą. Svetlana pasitelkia žodžius kaip formos bei turinio sąveikos būdą, kuris gali būti suvokiamas ir kaip nuoroda į idėjas, minčių srautą arba menininkės emocijas.

Svetlanos ciklas „Spektaklio nr. 3 dokumentas“ (1983) atspindi konceptualaus meno bruožus, akcentuoja ironišką požiūrį į teisingus ir neteisingus veiksmus. Ši serija susideda iš trijų paprastų kūrinių ant popieriaus: „veiksmo vieta“, vaizduojanti paprasčiausią tuščią popieriaus lapą, vertikaliai perplėštas lapas pavadinimu „teisingas veiksmas“ ir „neteisingas veiksmas“, kuriame plėšimo linija ties viduriu nukrypsta į dešinį šoną. Menininkė demonstruoja konceptualų požiūrį į kūrybą, kuriame svarbiausia ne paveikslo estetika ar technika, o idėja. Ji su didele doze ironijos sudaro teisingų ir neteisingų veiksmų tipologiją. Turint omenyje ir konkretų erdvėlaikį, kuriame Svetlana sukūrė šį ciklą, reikia prisiminti, jog menininkė iškėlė savo idėjas į pirmą planą, nesilaikydama oficialiosios socialistinio realizmo doktrinos. Kūrinys rodo gebėjimą per konceptualią prizmę atskleisti savo laikotarpio socialinius ir meninius iššūkius.

Užėjus į tamsią, darkroomą primenančią parodos erdvę, esi apsuptas Igorio fotogramų. Akis iškart užkliūva už vienos 1979 m. sukurtos serijos. Joje nuo bandymo iš degtukų sudaryti tvarkingą struktūrą pamažu pereinama prie visiškos kompozicijos destrukcijos. Galbūt menininkas, kaip ir jo žmona, pateikė užuominą į valdžios polinkį sutvarkyti visuomenę pagal vieno diktatoriaus sugalvotą planą? Akivaizdu, tai nė karto nepavyko ir nepavyks įgyvendinti. Naudodamas degtukus kaip pagrindinį kūrinio objektą menininkas nesilaiko aukštojo meno reikalavimų. Stochastiniai elementai bei atsitiktinumas tampa pagrindiniais kūrinio komponentais. Ši fotogramų serija nagrinėja ne tik vaizdinius aspektus, bet ir pačią fotografijos proceso prigimtį, iškelia klausimus apie kompozicijos ir atsitiktinumo santykį kūryboje.

Kopystianskių dueto kūryba kviečia žiūrovą kalbėtis. Jų konceptualus požiūris, kuriame svarbiausia ne fizinė kūrinio medžiaga, bet idėja, įtraukia žiūrovus į intelektualinį patyrimą. Kopystianskiai rodo, kad menas gali gyvuoti ne tik meno erdvėje, bet ir mūsų mintyse. Jų kūriniai siūlo ieškoti prasmės, reflektuoti, kurti savo interpretacijas, įgalindami žiūrovus tapti ne tik stebėtojais, bet ir dalyviais konceptualaus meno dialoge. Mano atsakymas į klausimą „Ar tai menas?“ yra teigiamas, o jūsų?

Igorio ir Svetlanos Kopystianskių paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks iki vasario 29 d., kitus kūrinius galima pamatyti parodoje „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji. Iš Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos Vladimiro Tarasovo kolekcijos“.

 

 

 

Emilija Lipska studijuoja dailėtyrą ir kuratorystę VDA. Interesų laukas – vizualieji menai. Autorės siekis – ne įmantrūs, o suprantami tekstai tiems, kas nepriklauso profesionaliam meno laukui.