Antanas Suodys

 

 

– Dokumentus! – jis išsišiepia. Mėlyna pareigūno uniforma bado akis. Ant seilėtų iššieptų priekinių dantų prilipdytas metalinis užrašas SWAT. Kainavo nepigiai. Gali sau leisti.

Paklusniai atkišu dešinę ranką. Pypteli elektroninę apyrankę nuskaitantis skeneris. Lynoja. Penktadienio vakaras. Dulksna depresyvi ir slegianti. Saulė pasislėpusi už debesų.

– Aha, – pareigūnas keikiasi, –taip ir maniau! Pakliuvai, paukšteli! Taip ir maniau! Darbovietė, – perskaito skenerio ekrane, – Laisvas menininkas! Kas čia? Kaip suprast?

– Taip ir supraskit, – atsakau. Abu stovime ant šaligatvio, pro šalį dūzgia pavieniai automobiliai, akina ryškios vitrinos. 

– Tapytojas.

– Cha cha, –net žagteli. – Na, bet jūs, pilieti, ir kvailas. Taip tiesiog įduodate save į teisingumo rankas. Visiškai jokios savisaugos! Jūs ką, nežinote, kad menininkais pripažįstami tik žmonės, įtraukti į globalų imperinį asmenų, vienaip ar kitaip susijusių su menine veikla, registrą? – kalbėdamas jis nuolat šypsosi ir seilėtas, prie jo priekinių dantų pritvirtintos metalinis užrašas SWAT sukelia mintis apie paveikslą. Imčiau ir nutapyčiau tokį didžiulį piešinį.  Žodis SWAT užimtų visą erdvę, o nykštuko dydžio žmogus,  stoviniuotų kur nors papėdėje ir trauktų dūmą.

– Žinau, – ramiai atsakau.

– Tai taip išeina, kad jūs puikiai suvokiate. Kadangi jūsų tame registre akivaizdžiai nėra, – demonstratyviai pirštu perbraukia  skenerio ekraną, – tai jūs esate ne šiaip bedarbis. Jūs – piktybinis imitatorius. Individualistinė šiukšlė. Idėjinis oportunistas. Veltėdis.

– Na, kodėl jūs taip? – nuryju seiles. Susigūžiu. Ploną mano striukę košia vėjas. Šalta. Už keliasdešimties metrų stovi burzgiantis jų džipas. Iš duslintuvo lėtai rūksta dūmas. Matau dar vieną pareigūną, sėdintį keleivio vietoje.

– Praeiname su mumis iki auto, – tęsia pareigūnas. – Keliausime į komisariatą. Iškėliau jums bylą per virtualių teismų sistemą. Pagal elektroninės teisės kaltumo principą kaltinu jus individualizmu, imitacine veikla, veltėdžiavimu ir traktuoju jus kaip potencialiai nepaklusnų asmenį pagal elektroninio asmenybės įvertinimo skalę. Kalbate taip lengvabūdiškai, kad rašau 9 balus iš 10 galimų. Akivaizdu, kad jūs – ypač pavojingas.

///

Senovinis perukas ant teisėjo galvos atrodo komiškai. Jis žvelgia į mane iš viršaus:

– Taaaaaiggggi, – tęsia. 

Teisėjas sėdi ant maždaug pusantro metro pakylos už keturių ar penkių metrų nuo manęs. 

• Imitacinė veikla, veltėdžiavimas, potencialus nepaklusnumas. – Jis skerdžia mane žvilgsniu. – Viskas aišku kaip dieną. Mirties bausmė sušaudant. Nuosprendį vykdyti nedelsiant.

Gal šešiasdešimties metų jau gerokai pasiraukšlėjęs teisėjas ilga nosimi smalsiai žvelgia į mane:

– Ar bus kokių kontrargumentų? Pasiteisinimų? Skundų?

– Ką aš žinau, – trukteliu pečiais. Salė betoninė, bet viduj šilta. Vėlyvą pavasarį jie vis dar kūrena. Gali sau leisti. Ne taip, kaip pas mus – nešildo jau nuo kovo, nors beprotiškai šalta. – Ką čia pasakysi? Valstybė pasakė, valstybė padarys.

Teisėjo akyse – aiškiai įskaitomas smalsumas:

– O taaiiii... nebandysite teisintis, neigti kaltinimų? Norint procesą galima ištęsti, turint nors šiek tiek svarių kontrargumentų, galim paskirti valstybės advokatą.

– Neeee, – numoju ranka. – Nematau prasmės.

– Ir kodėl gi? –teisėjas apstulbsta.

– Teisėjau, – kalbu lyg ne aš, bet kažkas manyje aukštesnio. Jaučiuosi labai gerai, galima sakyti, netgi puikiai. Ir man gresiantis pavojus, net jei nėra iki galo suvokiamas ar realus, manęs visiškai neveikia. – Aš ir taip socialiai miręs. Jau daug metų. Viena vertus, turiu savo terpę, kurioje jaučiuosi puikiai, bet, jei žvelgtume plačiau, mūsų valstybė sukūrė tokią atvirkštinės selekcijos sistemą, tokį konformizmo ir totalitarinio nepotizmo hibridą, kad gyventi jame jau seniai nebesinori. Taip, kol mūsų keliai nebuvo susikirtę, jūs gyvenot sau, aš – sau. Viskas normaliai. Bet, va, jie susikirto. Ir, naudodamasis stipresniojo teise, jūs reikalaujate išverčiant kailį save išduoti arba priimti jūsų šiukšlyno taisykles. Šiukšlininkai jūsų sistemoje užsivilko kostiumus ir vaidina elitą. Viena problema – jie užmiršo nusiprausti. Ir ta smarvė, moralinė smarvė nė kiek negali susilpnėti. Ji vimdo.

– Oho! – Teisėjas vikriu judesiu nusiima akinius ir patrina akis. – Oho! Kaip matau, savisauga jums nebūdinga.

– Ne, gerbiamasis, – tęsiu. – Ji kaip tik man būdinga. Kas mes esame? Kūnas ar siela? Mūsų zoologijos sode tai seniai pamirštas klausimas, bet vis dėlto jį iškelsiu. Jeigu mes sielos, ir savisauga turėtų kilti iš aukštesnės pusės. Kas, jūsų manymu, svarbiau – prisitaikyti prie šios jūsų sistemos, meluoti, vogti, padlaižiauti, ar eiti savo keliu? Žmonės susibūrė į grupes, o tose grupėse melagiai ir vagys uzurpavo valstybės teises ir kontroliuoja padėtį bei veiklos sferas, imituodami dievus. Jūs negalite kontroliuoti žmonių jų veiklos sferose taip totalitariškai. Žmonės gimė iš Dievo, o jų veiklos – taip pat. Todėl visada turi likti vietos saviraiškai, individualumui, spontaniškumui. Nenuspėjamam faktoriui, – nutylu.

Suprantu, kad man ragai. Jie to neatleis. Niekad neatleis, bet, antra vertus, kas geresnio galėjo nutikti? Dabar mane nudės kaip herojų. Pasakiau visą tiesą ir man nerealiai gera. Už teisėjo nugaros baltuoja siena. Suprantu, kad ne betonas. Panašu, kad mane liečia kita tikrovė. Aukštesnė tiesa. Šviesa. Čia, pasirodo, viskas net labai realu. Žvelgiant globaliai, idėjų pasaulis yra realesnis nei veiksmų ar materijos, nes išlieka amžinai.

• – Jūs jaunas, simpatiškas vaikinas, – kalbėdamas man iš aukšto teisėjas kasosi pakaušį. – Intelektualas. Menininkas. Individualistas. Tai veda jus į mirtininkų gretas. Jeigu persvarstytumėt savo pažiūras, tikrai jus išteisinčiau – matau milžinišką potencialą. Galėtumėte būti naudingas mūsų valstybei, manau, kolektyvinėmis pastangomis vienur ar kitur rastume vietos jūsų intelektui ir erudicijai.

Staiga suvokiu, kad taip buvo ne visada. Istorija vystosi šuoliais. Prieš pratrūkstant pūliniui, jis pritvinksta. Prieš pabaigą susidaro tam tikra kritinė masė. Sistema tiek laiko melavo, terorizavo, vogė, kad dabar tarsi dujų į kameras pritvinko kritinė masė tamsos ir tik laiko klausimas, kada visa tai pratrūks.

Priešakyje iškyla senamiesčio bažnyčių stogai. Niekada nesusimąsčiau, kodėl jie aštrūs. Tik dabar suvokiu –  aštrūs, nes praduria visuotinio melo burbulus. Jie tiesiog stūkso erdvėje ir nuolat kerta visuotinio melo klimatą  transcendentinėmis špagomis. Išsilaiko minimalus status quo. Oro gurkšnis. Šiek tiek vietos tiesos žingsniui.

– Turite pripažinti savo individualizmo kaltę, –teisėjas tęsia, –  paprašyti pasigailėti ir valstybės, kuri taip nuoširdžiai jumis rūpinasi, atleidimo. 

Teisėjas kurį laiką palaukia , tikėdamasis, kad prabilsiu, bet supratęs, tylėsiu, pakelia plaktuką ir skelbia nuosprendį. Daugybė žodžių, nieko negirdžiu, išskyrus vieną aiškų, konkretų, tvirtą nuosprendį:

– Mirtis.

Sušaudant.

///

Tamsus rūsys tvarkingas, bet priplėkęs. Prietema. Priešais stovi šeši kareiviai juodomis uniformomis. Žvelgiu į sieną virš jų nugarų. Jis ir vėl baltuoja. Prisimerkiu. Pasikasau galvą. Jaučiuosi be galo pakiliai. Galvojau, mano gyvenimas nieko vertas. Šūdo gabalas. Lūzerio kliedesiai. Pasirodo, kai kas viską stebėjo ir vertino. Svėrė ir skaičiavo. Užtikrintai pasakyti negaliu, bet panašu, kad s mane ten įvertino visai pakenčiamai. a

Šviesa betone banguoja kaip bangos Baltijos jūroje, į Palangą kai važiuodavom ramią dieną. Esu tik lašas šviesos, ištiškęs iš jūros. Tik žiežirba, ištrūkus iš laužo, tik paukštis, pakliuvęs į pasaulietinio mėšlo šiukšlyną. Viskas tuoj baigsis, ir, panašu, manęs lauks kelionė namo. Negi nebuvo verta? Iškęsti liurbių sistemą dėl tokio atlygio? 

Jaučiuosi pakiliai. Laukiu, kol sukalens automatai. Užsimerkiu. Girdžiu, kaip kvėpuojant vos vos švilpia mano bronchai.

Staiga ir vėl išvystu į dangų žvelgiančius bažnyčios bokštus. Jie it rapyros, duria į dangų. Pratrūksta melo pūlinys, pasigirsta sužeisto vilko staugimas, netikėta kontrataka užklumpa sistemą nepasiruošusią.

Staiga ant sienoje pradeda mirksėti raudona lempa. Nuaidi duslus ritmiškas skambutis. Iš garsiakalbių sklinda balsas:

– Bausmės vykdymas atšaukiamas.

Kariškiai su šalmais susižvalgo. Iš po jų šalmų išgirstu:

– Karas, karas, bus karas, reikia žmonių fronte.

Šviesa sienoje banguoja, o paskui išsilieja po  rūsį ir visą pasaulį. Ji užlieja miestus, kaimus, slėnius, klonius, miškus, jūras ir vandenynus. Ir mane. Šviesa visada egzistuoja. Visada tyliai slepiasi. Ji tave stebi, ir, kai ateina laikas, kai jau niekas nebelaukia, kai žmonės pasineria į neviltį, sielvartą, į skausmą, kai ją visiškai pamiršta, staiga ji ima ir... 

Pasireiškia.

 

 

Antanas Suodys – apsakymų rinkinio „I vienas“ (2003) autorius. Pagal apsakymą „Baisi žinia Perlui Timberui“ sukurtas trumpametražis filmas „Perlas“. Autoriaus prozos kūriniai skelbti užsienio leidiniuose.