Filmo „Poetas“ premjera – neeilinis įvykis mūsų kultūros, ne tik meno ar kino, pasaulyje. Nepaisant tragiško mums visiems filme vaizduojamo laikotarpio, nepaisant pagrindinio veikėjo istoriškumo, nors ir kiek pernelyg subtiliai pakeista pavarde, pagaliau nepaisant dviejų scenaristų bei režisierių – Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus, o gal būtent dėl to ir dar dėl visos kūrybinės komandos darnaus darbo rezultatas išėjo puikus. Filme nėra falšo, nėra perteklinio jausmingo dramatiškumo, tariamai prasmingų nutylėjimų, įtempto siužeto vingių, niekas jame nesmerkiamas ir neteisinamas, net enkavėdistai, vykdantys operaciją „Kanibalas“, nevaizduojami kaip buki žmogėdros, o veikiau kaip gudrūs priešai, racionaliai siekiantys savo tikslų. Situacija yra tokia, kokia yra, bemaž visi jau yra pasirinkę, kaip joje elgtis, tebesirenka tik Poetas. Viena kitą sekančios daugiaplanės ir daugiareikšmės, preciziškai sukonstruotos ir nufilmuotos scenos tarsi agituoja Poetą pasukti vienu ar kitu keliu. Dialogai tikslūs, negaudantys emocinių ir prasminių „gaidžių“, visų aktorių vaidyba puiki. Tai ir lemia nepriekaištingą filmo meninę kokybę. Filmo kūrėjai jau yra puikiai įvaldę kino kalbą ir gali laisvai ja kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ir platesniame pasaulyje. Tai liudija ir apdovanojimas, pelnytas Talino kino festivalyje.

 

„Poetas“

 

Atskiro pagyrimo nusipelno filme skambanti poezija, jos atranka ir atlikimas. Šiaip jau įpinti ne specialiai tam parašytus eilėraščius į filmo „tekstą“ nėra paprastas uždavinys. Įpinti juos į situacijas, kai iš poezijos taip pat reikalaujama rinktis puotauti ar žūti, dar sunkiau. Tačiau filmo kūrėjams tai pavyksta. Net ta groteskiška scena, kur vaikai išpieštais ūsais dek­lamuoja eilėraštį apie keturis komunarus, neišeina už socialistinio realizmo poetikos ribų. O štai puikūs Kosto eilėraščiai vaikams deramai oriai atstovauja „poe­zijai“ net ir visuotinio teroro aplinkoje.

Žinoma, galima diskutuoti, ar prieš filmo kulminaciją, kai Kostas žeminėje nušauna miegantį partizanų vadą, užuominos apie asmenines Kosto patirtis (pienių vynas, kraujo priesaika) ir vado pasišaipymas iš jų galėjo turėti įtakos Kosto poelgiui ir negožia esminio jo pasirinkimo puotauti su priešais, bet scena puiki, o žmogaus psichika neįžvelgiama. Ir dėl pačios puotos Kostas neturi iliuzijų, nes jau buvo parodyta, kuo ji baigiasi. Naivus jo bandymas į tą puotą pasikviesti mylimą, bet jau pasirinkusią kitą kelią moterį baigiasi dėsningai – krauju ant jo veido.

Tačiau dar lieka poezija. Ar ji galėjo paveikti tokį pasirinkimą? Ar kokio nors pasąmonės impulso vedamas Poetas galėjo imtis ją ginti tokiu būdu? Bet tai labiau klausimas žodžio meistrams. O mums visiems filmas užduoda bendresnį klausimą: o ką būtumėte pasirinkę jūs arba ką pasirinktumėte šiandien, jei susiklostytų panašios aplinkybės? Ar išdrįstume dabar kad ir sau patiems sąžiningai atsakyti į tokį klausimą? Ar šiais laikais mums jis ne per sunkus? Tokie klausimai nori nenori kyla, ir jau ne filmo kūrėjų reikalas į juos atsakyti.

Kornelijus Platelis – rašytojas.