Pastaruoju metu daug kalbėta apie kalbos reikalus. Daug – neretai nukrypstant į kraštutinumus – ginčytasi dėl redagavimo, redaktorių vaidmens ir apskritai jų reikšmės. Vis dėlto šiose diskusijose pražiūrėta, kad tekstas redaguojamas dar iki jam patenkant į redaktoriaus rankas. Pirmasis teksto redaktorius (kartais labai priekabus) yra pats autorius. Tai visiškai neišvengiama, bene svarbiausia redagavimo ir svarbi kūrybinio proceso dalis, lemianti, ar kūrinys apskritai pasieks skaitytojus.

Rašytojų ir poetų paklausėme, kokia jų patirtis: ar smarkiai redaguoja savo tekstus ir kaip šis procesas vyksta. Ar rašytojai sutaria su savimi, kaip redaktoriais, ir kolegiškai sprendžia iškilusias problemas, ar ir čia kyla įtampa? Kokį savo kūrinį autoriai redagavo daugiausiai, o kurį – mažiausiai ir kas tai lėmė?

 

 

Akvilė Kavaliauskaitė: „Kartu su dulkėmis susiurbiu ir patį kilimą“

Kartais juokauju apie dvi savo smegenų puses. Viena vakarėlyje įpila dar vieną kokteilį, nors ryte – svarbus susitikimas, o kita sako išvis į tą vakarėlį neiti. Tai vidinis kūrėjas ir vidinis redaktorius. Dažnai kūrinio parašymo greitis ir netgi kokybė, dvasia priklauso nuo to, kaip pasiseka šitas dvi puses sustyguoti. Mano redaktorius – neprognozuojamas. Taip garsiai šūkauja, kad vos girdžiu tyliai šnabždantį kūrėją. Iki šiol nesu atradusi, kaip šitą procesą suvaldyti. Čia daug psichologijos, gal netgi metafizikos. Esu linkusi braukti, trumpinti, valyti, siurbti. Pasitaiko, kad kartu su dulkėmis susiurbiu ir patį kilimą. Teksto nebelieka. Šią savo bėdą žinau, todėl kiekvieną darbo dieną sukuriu naują teksto dokumentą su data. Taip savotiškai apsidraudžiu nuo redaktoriaus, jei jis, netyčia prisigėręs, pro langus imtų mėtyti baldus. Iš esmės redaktorius kaltas, kodėl dažnai esu neproduktyvi. Mano kompiuteryje – ne vienas nebaigtas romanas. Galiausiai tai išvargina, norisi viską mest. Bet, žiūrėk, vieną dieną kūrėjas ima kalbėti garsiau. Tada greitai sėdu ir kažką padarau. Lengviau pasidaro, kai jau turiu užrašytą istoriją. Tada ją galiu kažkam parodyti, pasitarti, vidinis redaktorius užleidžia vietą tikrajam.

Aišku, ne visada taip blogai. Turiu vieną linksmesnę taktiką: skaityti savo tekstą garsiai. Jeigu skaitant nepasidaro gėda, vadinasi, viskas su tekstu gerai. Jei gėda – rodyti kitiems tikrai dar ne laikas.

Iš juokingų momentų. Rinkinyje „Kūnai“ yra novelė „Džeko Vilsono CV“. Tai maždaug 5 puslapių tekstas, gimęs iš 50 puslapių apysakos.

 

Rimantas Kmita: „Grožinėje literatūroje, kaip ir Džordanos Butkutės dainoje „Vienas namuose“, tu darai ką nori“

Apie kalbą ir redagavimą pastaruoju metu kalbėta daug. Bet matau tik vieną problemą – reikia rimtai dirbti, kad nepritrūktume gerų redaktorių. Yra autorių, kurie sako, kad redaktoriai gadina kraują. Jie gali ieškoti kitų redaktorių, jeigu neranda, gali leisti savo redakciją, jeigu leidėjas nesutinka, jie ieško kito leidėjo, jeigu neranda – leidžiasi patys. Jokių problemų.

Yra autorių, kuriems kalbos taisyklės gadina kraują. Grožinėje literatūroje, kaip ir Džordanos Butkutės dainoje „Vienas namuose“, tu darai ką nori. Kai išleidau „Pietinia kronikas“, kur visos normos rūko kamputyje, net klausiau vienos INSTITUCIJOS darbuotojos: ar uždrausit? Ir koks nuviliantis atsakymas – ne. LRT radijuje esu gavęs pastabų dėl kalbos, bet, kadangi skaičiau ne žinias, o turėjau autorinę laidą, maniau, kad galiu kalbėti kažkiek kitaip, į laišką didelio dėmesio nekreipiau ir nesusireikšminau. Suprantu, kad taisyklės vis tiek veikia, jų gali įsikibę laikytis redaktoriai, bet autorius gali daryti ką nori. Nes visos baimės – tik mūsų galvose. Nėra sistemos, prieš kurią maištaujama. Yra mūsų požiūriai, įsitikinimai. O ne taisyklės.

Galų gale yra ir autoriaus teisės. Ir autoriaus žodis yra paskutinis. Todėl rašytojui – jokių problemų.

Jeigu jis žino, ką daro. Dažnai jam taip atrodo, bet nebūtinai taip ir yra. Todėl antros, trečios, ketvirtos akys visada reikalingos. Dar nebuvo tokio skaitytojo, iš kurio aš nieko negaučiau.

Kai diskutuojam apie kalbos taisykles, institucijas, redagavimą, man rodos, kalbam pirmiausia ne apie kalbos normas, o tiesiog apie žmonių (autorių, vertėjų, redaktorių ir leidėjų) bendravimą. Jeigu žmonės nesusikalba, jokios kalbos normos ar jų nebuvimas čia  nepadės.

 

Laura Sintija Černiauskaitė: „Rašytoja ir redaktorė manyje darbuojasi išvien“

Krikščioniškoji kultūra yra žodžio kultūra. Kaip žinome, Evangelija pagal Joną prasideda taip: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1,1). Labai mįslingos eilutės, kai pagalvoji... Bet jos rimtai įkvepia vertingi, branginti ne tik literatūrinį, fikcinę realybę kuriantį žodį, bet ir tą kasdienį, kuris yra visų žmogiškųjų santykių būtina substancija.

Pati rašau ilgai, po truputį, daug laiko išlaikau rašomą tekstą (ypač didesnį) prie savęs niekam nerodydama. Turiu galvoje mėnesių mėnesius, kartais – metų metus. Rašydama didesnį kūrinį dažnai sugrįžtu prie to, ką parašiau anksčiau, ir vis taisinėju, knebinėju, tikrinu, kaip tarpusavyje sukimba sakiniai, pastraipos, didesnės kūrinio dalys. Visada parašau daugiau, nes rašau užsidegusi, vedama paties teksto, kuris čia pat gimsta. Leidžiu sau išsilieti, iš anksto žinodama, kad paskui sugrįšiu negailestingai visko apipjaustyti. Išankstinė intelekto kontrolė, noras iš karto parašyti puikiai, sklandžiai, struktūruotai, suvaldyti viską nuo pirmo prisėdimo tik suparalyžiuoja ir sustabdo procesą. Todėl elgiuosi labai laisvai, išsitaškau. Geriau prirašyti daugiau, kad ir nesąmonių ar iš pirmo žvilgsnio temai, siužetui neprireiksiančių dalykų, kurių vėliau galėsiu atsisakyti. Na, o išsiliejus prasideda smulkmeniškas darbas... Man svarbu kalbos skonis, moduliacijos, visa ta vidinė muzika, kurią juntu turbūt taip, kaip muzikantas girdi savo instrumentą. Ir čia niekas neturi kliūti, išsišokti, šukuotis prieš plauką. Rašytoja ir redaktorė manyje darbuojasi išvien: rašytojai užvis svarbiausia, kad tekstas lietųsi kaip skaidri srovė. Dalimis perskaitau kūrinį daugybę kartų; taisau, kol jau neberandu prie ko prikibti. Jeigu juntu nors menkiausią vidinį nepasitenkinimą dėl pastraipos, struktūros, kokio žodžio – laikau kūrinį nebaigtu ir niekam jo nerodau. Apskritai niekada nerodau kitam naujo kūrinio, jeigu nelaikau jo nepriekaištingai išbaigtu. Turbūt toks perfekcionizmas – tikrų tikriausia puikybė. Bet nieko nepadarysi. Net šitaip prie savęs kabinėjantis tos klaidelės, iškritusios ar sukeistos raidelės, netinkami žodeliai ar jų formos vis tiek prasprūsta. Galiausiai ir galva jau būna taip pavargusi nuo šimtą kartų skaityto teksto, jog kai kurių klaidų nebepastebi... O gal net ir nežinau, kad tai klaidos. Dėl to esu įsitikinusi: redaktorius būtinas kiekvienam autoriui, nes žvilgsnis iš šalies visada labai praverčia. Esu labai dėkinga visoms savo knygų redaktorėms (ypač visai neseniai amžinybėn išėjusiai Bronei Balčienei, kurios žvilgsniu labai pasitikėjau), sužiūrėjusioms mano klaidas, pasiūliusioms tikslesnį žodį, pastebėjusioms loginę klaidą... Tų taisymų būna labai nedaug, bet būna. Dažnai atrodo, kad galėtų būti ir daugiau!

Visus kūrinius redaguoju vienodai preciziškai; tik smulkusis žanras lengviau apžiojamas, suvaldomas, jį lengviau nušlifuoti iki deimantinės švaros.

 

Josepho Conrado romano „Victory“ pratarmės rankraštis (1914). Iš Teksaso universiteto Ostine Harry’o Ransomo centro archyvo

 

Donaldas Kajokas. Redagavimas kaip naujo teksto rašymas

Į savo teksto redagavimą žiūriu kaip į kūrybos procesą, prilygstantį naujo teksto rašymui. Džiaugiuosi ir redaktoriaus pastabomis bei pasiūlymais – iš šalies geriau matyti, o ypač tikrai profesionaliam redaktoriui. Tai liečia prozą.

Poezijoje redaktoriaus man kaip ir nereikėjo, nebent akivaizdžiai kalbos klaidai pataisyti. Tai tiek.

 

Patricija Gudeikaitė: „Jei būsi užtikrintas, neliks paspirties naujiems ieškojimams“

Redagavimas turi didžiulę reikšmę. Mėgstu jį lyginti su cheminiu kristalizacijos procesu – norint išgauti kristalą reikalinga ne tik didžiulė kantrybė, bet ir žinios, tinkamos sąlygos augti. Pradedant rašyti tekstą svarbiausia yra idėja. Kartais tai būna tik idėjiniai kontūrai. Tuomet bandau kabintis už jų ir leidžiu sau pasitelkti savotišką laisvųjų asociacijų metodą – rašyti viską, kas tuo metu šauna į galvą, tačiau  idėjiškai siejasi su teksto turiniu. Galiausiai, kai turiu medžiagos, pradedu taisyti. Redaguoti mėgstu perrašinėdama, dažnai skaitau garsiai. Tai padeda pajusti ritmą, teksto gyvybę. Esu savikritiška ir perfekcionistė, gautą konstruktyvią kritiką labai vertinu ir į ją atsižvelgiu. Su savimi, kaip su redaktore, dažnai ironiškai pasipykstu. Vienas bičiulis, kuriam nusiunčiau bene 7 skirtingus Hildegardos Bingietės ciklo variantus, sakė: „Jau turi paleisti Hildegardą, nes tau niekada nebus gerai.“ Tai tiesa: dažnai esu obsesyvaus degimo būsenos, rašydama naują tekstą siekiu, kad jis pavyktų geriau nei ankstesnysis. Kadangi rašau eilėraščių ciklus, turinčius  siužetus ir personažus, dažnai kyla įtampa, kaip kuo įtikinamiau išspręsti jų konfliktus. Bene ilgiausiai užtrukau su ciklu „Idée fixe, Ričardui Gaveliui“ ir vis tiek nesu juo visiškai patenkinta. Bet galbūt taip ir turi būti – juk jei būsi užtikrintas savo kūryba, neliks paspirties naujiems ieškojimams ir eksperimentams.

 

Aistis Žekevičius: „Su vidiniu redaktoriumi niekada labai nekonfliktavome“

Manau, kasmet darausi priekabesnis ir dėmesingesnis ne vien žodžiams, kuriuos pasirenku vartoti, jų skambesiui ir ritmui, bet ir jų sąskambiams su kitais žodžiais. Paprastai daug kartų perrašinėju tekstą, mėgstu pažaisti su struktūra perkeldamas kai kurias eilutes į eilėraščio pabaigą ir atvirkščiai. Kartais tai truputį vargina, bet tuomet daugiau šansų, kad tokį tekstą skaitant po kelerių metų neištiks nejauka. Su vidiniu redaktoriumi niekada labai nekonfliktavome, bet pasirodžius pirmajai knygai („Maratonas“) tapo lengviau, neliko skubos, jausmo. Kad ir kaip ten būtų, poezija – ne tas žanras, kad per 5 minutes galėtum parengti išliekamosios vertės turintį tekstą. O tokių atvejų, kad tekstą parašyčiau kone vienu įkvėpimu ir iš esmės nekoreguočiau, pasitaiko labai retai, dabar į galvą ateina tik du eilėraščiai – „q&a“ ir „kovas“ iš pernykštės knygos „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“.

 

Daiva Čepauskaitė: „Braukau, paišau, gremžiu, trinu, perrašinėju“

Neturiu filologinio išsilavinimo, negaliu profesionaliai redaguoti nei kitų, nei savo tekstų, todėl visada su malonumu bendradarbiauju su redaktoriais. Man jie labai reikalingi. Nė vienas lig šiol sutiktas redaktorius mano tekstų kalbos nenuskurdino, nenuskriaudė, nenususino, priešingai – padarė darbą, kuriam neturiu kompetencijos. Savo tekstus, be abejo, kažkaip tvarkau ir pati, bet gal net nevadinčiau to redagavimu. Tiesiog rašymo proceso dalis. Darau tai intuityviai, pasikliaudama patirtimi, vidine kalbos klausa ir dar velniai žino kokiais dalykais, kurių net įvardyti negaliu. Tiesiog nuojauta. Tvarkau ir perrašinėju, kol man atrodo, kad pasakiau tą, ką norėjau pasakyti, ir taip, kaip norėjau, – radau tinkamus žodžius. Dažnai būna, kad taip ir nerandu. Kartais tekstas neišvysta dienos šviesos, nes atrodo prastas, ir nežinau, kaip pataisyti. Kartais randu kompromisą, paleidžiu tekstą, bet lieka kartėlis, kad ne visai pavyko. Kartais knisuosi ilgiau, kartais trumpiau. Bet nevadinčiau to įtampomis tarp savęs, kaip rašytojos, ir savęs, kaip redaktorės. Manau, tai tas pats rašantis žmogus, kovojantis su savo galimybėmis ir ribotumu. Jeigu ir ieškočiau savyje redaktoriaus, rasčiau reiklų, bet neįgalų personažą, linkusį kliautis profesionalų pagalba. Nesinaudoju redagavimo programomis. Eilėraščius rašau labai retai ir vis dar ranka – braukau, paišau, gremžiu, trinu, perrašinėju. Pjeses ir kitus tekstus – kompiuteriu, bet, jei kas nepatinka, tiesiog spaudžiu Delete. Tų pribraukytų lapų nerodysiu. Ne todėl, kad juose kažkas slapto ar gėdingo, bet, manau, tiesiog nieko ten įdomaus.

Ir šį mano tekstą, prašau, redaguokite, dėl Dievo meilės...

 

Laurynas Katkus: „Perdėtas dailinimas niekur neveda“

Kai kurie rašytojai rankraščius numeruoja – trečias variantas, penktas, šeštas. Man tai atrodo egzotiškai, nes pirmas variantas paprastai būna ir paskutinis. Tai kovos laukas, kuriame nuolat galynėjasi rašytojas ir redaktorius. Manau, šiuo požiūriu esu tipiškas lietuvis – norisi, kad viskas būtų nepriekaištinga, šimtu procentų korekt. Anksčiau neištvėręs pataisinėdavau ir jau išspausdintus tekstus... Dabar to nedarau. Kadaise Smiltynėje užėjus kalbai, Lutzas Seileris taikliai pasakė, kad tekstas turi turėti išpurvintą kraštelį. Perdėtas dailinimas niekur neveda. 

Kūrybingam taisymui reikia visų pirma vieno dalyko – laiko. Akylesnis pasidarai pažvelgęs į rankraštį iš neįprastos perspektyvos – ne kompiuterio ekrane, o išspausdintą lape, perskaitęs balsu (Danutės Kalinauskaitės patarimas). Dar vienas svarbus virsmo knyga etapas, maketas atkreipia dėmesį į stambesnius teksto vienetus. Todėl, gerbiami leidėjai, prašau neskubinti autoriaus (-ių) peržiūrėti maketo!

Redagavimo intensyvumas priklauso nuo keleto faktorių. Pats akivaizdžiausias – teksto apimtis. Kad ir ką sakytum, nėra lengva kas kartą išlaikyti atmintyje ilgesnę istoriją nuo pradžios iki galo, sujungti epizodus į neprieštaringą visumą. Per skubėjimą kliurkų pasitaiko net ir pripažintiems rašytojams (beje, pastebiu, kad ir skaitytojai vis dažniau išlesioja atskiras, patinkančias ar erzinančias detales ir nebekvaršina galvos, kaip jos sutinka su bendra prasme). Kitas faktorius – paties pasakojimo kilmė. Ar jis tau pasirodo iškart kaip baigta, tik dar neužrašyta istorija, ar dėliojasi iš atskirų pagavų, persekiojančių vaizdinių, improvizacijų? Taip, pavyzdžiui, „Nakvynėje Berlyne“ daugiausiai darbo turėjau su „S-mėliu“, o „Vieną nulį“ rašiau tiesiai į švarraštį. Na, beveik.

Galiausiai rašytojiškai redaktoriškus vargus lemia mūsų įrankio, lietuvių kalbos, situacija. Mat tiek literatūrinė, tiek bendrinė mūsų kalba yra nuolatos tampanti, nuolatos svyruojanti tarp žilos senovės ir naujausių, dar neįsiteisėjusių naujovių, tarp gausių, net per gausių variantų vienoje srityje ir skurdo kitoje, tarp taisyklės, kuri, kaip sako mano dukra, negyvoka (nors gal tik taip atrodo?) ir makaroniško slengo, tarp „viskas ne taip“ ir „viskas galima“. Girdėdamas, kaip paprastai mintis dėlioja kalbantys ir rašantys kitomis kalbomis, kartais pajuntu pavydą, kad jiems nereikia spręsti šitų nuolatinių galvosūkių. Kita vertus, taip yra būtent dėl to, kad jų rašytojai sąžiningai atliko ir tebeatlieka savo darbą: gryninti ir gilinti savosios genties kalbą. Tokia yra ir mūsų užduotis, ir, neslėpkim, nemažas malonumas.

 

Parengė Andrius Jakučiūnas ir Lina Simutytė