Garsiausia senovės Graikijos poetė Sapfo, gyvenusi VII–VI a. pr. Kr. Lesbo saloje, parašė daugybę kūrinių. Jie buvo sukurti įvairiais metrais, grįstais ilgų ir trumpų skiemenų kaita. Helenistiniais laikais pasirodė 9 Sapfo knygos, kurias sudarė apie 10 tūkst. eilučių. Antikinės knygos – tai papiruso ritinėliai su ranka užrašytu tekstu. Sveikų tokių knygų neišliko, nes neatsparus drėgmei papirusas greitai sudūla ir sutrupa. Tačiau XIX a. Egipte, Oksirincho vietovėje, rasta daugybė dėl sauso ir karšto klimato išlikusių antikinių papirusų su literatūriniais tekstais – Platono, Euripido, Menand­ro, Alkmano ir kitų autorių kūriniais. Šiuos papirusus pradėta kolekcionuoti. Jie buvo išvežami saugoti ir tyrinėti į įvairių šalių universitetų bibliotekas, mokslo centrus, privačias kolekcijas. Daugelio papirusų išlikę tik atskiri fragmentai, tekstai išblukę ir sunkiai įskaitomi. Prieš perskaitant ir publikuojant papirusų tekstą mokslininkams tenka jį rekonstruoti ir išspręsti daugybę tekstologinių problemų. Iki šiol papirologai yra ištyrę, perskaitę ir publikavę tik kiek daugiau nei 2 proc. visų sukauptų papirusų. Nors jau XIX a. tarp Oksirincho papirusų rasta ritinėlių su Sap­fo eilėmis, iki pastarojo laiko buvo žinoma tik nedidelė šios poetės kūrybos dalis: vienas ištisas eilėraštis, pora nepilnų ir apie 200 frag­mentų, pavienių žodžių ar eilučių, cituojamų įvairiuose Antikos autorių veikaluose.

Sapfo kūrybą į lietuvių kalbą yra vertę Aleksys Churginas, Ričardas Mironas, Henrikas Zabulis, Aud­ronė Kudulytė-Kairienė. XXI a. pradžioje poetinis Sap­fo palikimas pasipildė keliais gana gerai išlikusiais eilėraščiais. Vienas tokių – 2004 m. Kelno universitete papirusų kolekcijoje rastas III a. pr. Kr. papirusas su iki tol nežinomu Sapfo eilėraščiu. 2005 m. jį rekonstravo ir publikavo mokslininkas Martinas L. Westas. Ajoliniu metru parašytame eilėraštyje poetė kreipiasi į jaunesniąją kartą, galbūt į savo drauges, ragina atsidėti menui, siekti mūzų dovanų, nes jaunystė greitai prabėga. Sapfo apgailestauja, kad pati jau nejauna, kad jos plaukai pražilo ir kojos apsunko. Eilėraštyje prisimenamas mitas apie Aušros deivę, pamilusią mirtingąjį Titoną ir paprašiusią dievų, kad šie suteiktų Titonui nemirtingumą. Tačiau deivė pamiršo paprašyti mylimajam amžinos jaunystės. Šis eilėraštis į lietuvių kalbą iki šiol nebuvo išverstas, tad toliau pateikiamas jo vertimas. Eilėraščio metras yra x – U U – – U U – – U U – U – x.

 

Vaikai, nuostabių jūs dovanų žibuokliakrūčių Mūzų

Vis siekit, taip pat lyros skambios ir dainamėgės. Buvo

Visai neseniai mano švelnus kūnas, tačiau senatvė

Tuoj palietė jį. Greitai plaukai mano juodi pražilo.

Jau daros sunku kvapą atgaut. Kẽliai visai nelaiko,

Kurie taip lengvai nešė, kai mes tartum stirnaitės šokom.

Dėl to nuolatos dūsauju, bet ką man dabar daryti?

Negali žmogus niekad nesent. Kalbama, kad Titoną

Pamilus kadais buvo Aušra, ta rožiarankė deivė.

Pabėgo jinai žemės kraštan, ten nešdama Titoną,

Dar jauną tada, gražų, tačiau greitai žila senatvė

Pasiglemžė jį, nors nemari jo mylimoji buvo. 

 

Sapfo. Vazos piešinys (VI a. pr. Kr.)

 

2012 m. Oksfordo universiteto profesorius Dirkas Obbinkas privačioje kolekcijoje surado III a. Oksirincho papirusą su dviem iki tol nežinomais Sapfo eilėraščiais, kurie buvo publikuoti 2014-aisiais. Vieno iš tų eilėraščių, skirto Kipridei, tekstas sunkiai įskaitomas. Antrajame, gerai išlikusiame, kūrinyje minimi du poe­tės broliai Charaksas ir Larichas – Sapfo brolių vardai žinomi iš kitų antikinių šaltinių. Herodotas (II kn., § 135) pasakoja, kad Sapfo brolis Charaksas, nukakęs Egiptan, Nauk­račio mieste išpirko iš vergijos meilužę Rodopidę – dėl to Sapfo savo eilėraštyje jį išbarė. Jaunesnis Sapfo brolis Larichas buvęs vyno pilstytojas Mitilėnės mieste. Be to, viename anksčiau publikuotame eilėraštyje poetė kreipiasi į Kipridę ir Nerėjides prašydama leisti Charaksui saugiai sugrįžti namo. Atrastajame eilėraštyje, parašytame sapfine strofa, poetė laukia parplaukiančio brolio ir siūlo pasikliauti ne žmonių kalbomis, bet dievais, nuo kurių priklauso visų likimas. Toliau pateikiamas pirmasis šio eilėraščio vertimas į lietuvių kalbą.

 

Sapfinė strofa:

 

– U – x – U U – U – x

– U – x – U U – U – x

– U – x – U U – U – x

– U U – x

 

Vis šneki, kad pilnu laivu Charaksas

Grįš, tačiau, manau, tai tik Dzeusas žino

Ir visi dievai. Tau tikrai nereikia

Šito žinoti.

 

Bet geriau dabar man paliepk nueiti

Ir karštai maldaut karalienės Heros,

Kad sveiku laivu vėl čionai parplauktų

Brolis Charaksas,

 

Kad namuos jisai mus surastų gyvus.

Visa kita mes nūn dievams palikim.

Juk rami giedra po audrų galingų

Greitai ateina.

 

Tie, kurių likimą Olimpo viešpats

Nori pataisyt, iš vargų nukreipti

Į geresnį, šitie turtingi būna

Ir palaimingi.

 

Mes, jei galvą ims ir pakels Larichas,

Jeigu jis suaugs, pagaliau taps vyru,

Greitai iš didžiulio nusiminimo

Išsivaduosim.

 

Neseniai atrastieji ir publikuoti eilėraščiai papildo Sap­fo kūrybinį palikimą. Reikia tikėtis, Oksirincho papirusų tyrėjai perskaitys ir pateiks dar ne vieną šios poetės eilėraštį.