Nerijus Cibulskas. „epoché“

 

„Epoché“ – keista vertinti knygą tokiu pavadinimu. Pirma mintis, nuklydus nuo filosofinio žodžio konteksto prie fonetinės raiškos – kad šį žodį galima pritaikyti praktiškai. Dažnai vartojamą abejingumą išreiškiančią rusišką frazę „ai, pochui“ pakeisti grakščiu „e, poché“, mat ne visiems patinka rusiškai keiktis, ypač šiomis dienomis. Tai kodėl nenusikeikus à la graikiškai?

 

Nerijus Cibulskas. „Epoché“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Knygos puslapiuose horizontaliai ir vertikaliai išdėstytuose eilėraščiuose siekiama kaip įmanoma labiau viską apibrėžti metaforomis. Literatūrologė Karolina Bagdonė pastebėjo, kad jaunesniajai lietuvių poetų kartai tikrai būdinga elementari metaforos konstrukcija: tamsa yra aštuonkojis, mėnulis yra tabletė, tėtis yra katė. Negalima sakyti, kad N. Cibulskas neieško įdomesnių metaforinio kalbėjimo būdų, bet X yra Y gausa tiesiog bado akis: „popietė buvo gelsvas ikras“ (p. 7), „mes meteoritai nukirptom uodegom“ (p. 17), „sąmonė yra milžiniškas duomenų inkliuzas“ (p. 19), „saulė yra užsigrūdinęs sveikuolis“ (p. 19), „mano rankos yra iltys (p. 22), „esame neapibraukti skelbimai“ (p. 24), „vienatvė yra kaulas“ (p. 27), „balsas yra teritorija“ (p. 42), „balsas tai raudono akmens gniaužtai“ (p. 43). Eilėraštis yra kamuolys, gulbė yra atsarginis ratas, kepurė – minties ašmuo; prašom, poezija. Žinoma, juokauju, tačiau jeigu bet kas gali būti bet kas, ar nekyla klausimas, kuo poezija skiriasi nuo atsitiktinių žodžių junginių?

Net jei nekreipsime dėmesio į objektų buvimą kitais objektais, tenka konstatuoti, kad „Epoché“ poetika gerokai perspausta. Tiksliau, poetiniai vaizdiniai nuginkluoja kalbą: įmantrių įvaizdžių tiek daug, kad pamažu jie tiesiog uzurpuoja skaitymo aktą. Tuomet visos prasmės susilieja į viena ir liekame prie suskilusios geldos, kurioje murkdosi tik pretenzija (nors ir nelabai aišku, į ką pretenduojama).

Žinoma, nėra viskas taip jau blogai. Pavyzdžiui, įdomiai funkcionuoja horizontalius vaizdingus eilėraščius perveriantis vertikalus sąmonės srautas, kuriame karaliauja ritmas ir kur tikrai jaučiasi gyvumas: „kai esu įkeltas į bevardį vidurnakčio folderį šešioliktam aukšte po kojom miega grynakraujis saulėtekis ir mano akys iki viršaus prisipildo juodos naftos iš žėrinčios statoil kolonėlės“ (p. 35). Ir daugiau horizontalių eilėraščių turi krislą savitumo, pavyzdžiui, „Rytas“ (p. 18) ir „Blade runner“ (p. 23). Vis dėlto knyga, deja, tik e, poché.

Rekomenduoju: poetiniams įvaizdžiams nealergiškiems, poezijos upių netvenkiantiems ir apibrėžtumą mėgstantiems.

 

Neringa Abrutytė. „Trilogija“

 

Ši knyga pirmiausiai sudomino, nes tai savarankiškai išleistas trijų anksčiau pasirodžiusių eilėraščių rinkinių rinkinys. Sudomino, tiesa, ne pats rinkinių rinkinio ar savilaidos faktas, bet šių faktų derinys. Viena yra savarankiškai leisti naują poeziją. Visai kas kita – 10–15 metų senumo eilėraščius. Drąsu. 

 

Neringa Abrutytė. „Trilogija“. Dizaineris Liutauras Liuščauskas – V.: „Utopija“, 2022.

 

O gal beprasmiška? Jeigu miške nuvirsta medis, tačiau niekas nežino, kad iš jo pagamino popierių, ant kurio atspausdinama knyga, ar tas medis tikrai nuvirto? Žinoma, galima paklausti ir kitaip: ar tikrai draugams ir pažįstamiems (nes nepažįstami vargu ar apie tokią knygą sužinos – savilaida į naujienų skiltį nepatenka) perspausdinti tai, ką jau esi parašęs, labiau beprasmiška nei rašyti „naują“ poeziją, kuri nauja tik tuo, kad išsaugota 2023 m. datuojamame kompiuterio aplanke ir išspausdinta ant šiais metais pagaminto popieriaus?

N. Abrutytės noras atgaivinti pirmuosius savo rinkinius visai suprantamas – ypač vertas dėmesio „Rojaus ruduo“ (1995). Pirmojoje poetės knygoje susipina jaunystė ir autentiškos meilės patirtys, šelmiška saviplaka, žaidimai žodžiais, jų laužymas ir tikrai smagus kalbos ritmas. Dauguma „Rojaus rudens“ eilėraščių nudangina į Filologijos fakultetą – gausu intertekstų, ašiniai rinkinio kūriniai yra būtent apie rašymą („Apie raudoną sudžiūvusį tušinuką, kurį norėjo atgaivint akušerė“, p. 38; „Aklas“, p. 48). Sunku išskirti geresnius ar įdomesnius šios knygos eilėraščius, nes paskirus tekstus nustelbia įsimintinas viso rinkinio žaismingas vientisumas. Tarsi iš Roland’o Barthes’o „Meilės diskurso fragmentų“ klijuojasi meilės (-ių) istorija (-os), kupina (-os) paradoksalaus savimi užtikrinto naivumo. Drįsčiau teigti, kad „Rojaus ruduo“ gali būti skaitomas kaip ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos filologijos studentės sąmonės portretas – taip ir jauti po užpakaliu tą kietą nudrengtą medinį suolą, verčiantį ieškoti išsigelbėjimo kalbos vingiuose ir literatūros užutekiuose.

Vėlesnėse knygose „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos M.“ (2003), kurios viena nuo kitos skiriasi gerokai menkiau nei nuo pirmojo rinkinio, ryškus tapimas suaugusiu žmogumi: iš jaunatviško šmaikštumo pamažu išaugama į tvarkingą nusivylimą romantiniais santykiais („* * *“ p. 70; „imperatyvas“, p. 75; „* * *“, p. 87) ir gyvenimu: „Neinu į gatves. Lyg nutariau gyventi / teisingai, arba tvarkingai“ (p. 54). Pirmajame rinkinyje ryškiausi eilėraščiai apie rašymą, o antrajame, be abejo, „apie praeinantį nelaimingumą“ (p. 64). Tai nereiškia, kad vėlesnėse knygose nelieka šmaikštaus požiūrio į rašymą ir poeziją („jeigu rašysiu toliau / lygiai taip pat, didelis pavojus imti / ir nusirašyt nuo savęs“, p. 80) ar kalbinių išdaigų, tačiau niūri melancholija visa tai gerokai užgožia („o, istorijos, baigės, nes, jau, / nė, viena, nebeįkvepia, nieko“, p. 104). O kur dar ekonominis nerimas („nemokėjau savo šaly gražiai prasisukti“, p. 125) – tema, retai aptinkame poezijos eilutėse.

Esu gerokai šališka: neprieštaraučiau, jei savilaidos būtų daugiau. Savilaida tikriausiai ne itin žavi tuos, kuriems kūrybos kontrolė yra smagus laisvalaikio praleidimo būdas, tačiau man atrodo, kad autoriaus jėgomis ir iniciatyva leidžiamos knygos kviečia pasvajoti apie įvairią, hierarchijų ir sąjungų nepaveiktą poeziją. Tad jei kas nori rašyti prastus eilėraščius ir pats juos leisti – tegu; jei kas nori rašyti keistus nišinius eilėraščius – prašom; jei nori išleisti leidėjams nepatinkančius eilėraščius – pirmyn; jei nori perleisti senus eilėraščius – kodėl gi ne. 

Kaip jau minėjau, drąsu sugrįžti 20 metų atgal, susižvejoti kažką iš užmaršties ir paduoti publikai bei kritikams. Mano galva, N. Abrutytės rizika iš dalies atsiperka. Bet finalinis lošimas vis tiek susijęs su auditorijos pasiekiamumu, nes kas ten žino, kokiuose pragaro ratuose šiais laikais sukasi nereklamuojama kūryba. Ir vis tiek kirba klausimas: kodėl eilėraščiai nenauji?

Rekomenduoju: filologams. „Rojaus ruduo“ patiks besiilgintiems jaunatviško maksimalizmo, „iš pažintis“ ir „Neringos M.“ – nusivylusiems meile ir besigodojantiems, kaip sunku pragyventi iš kūrybos.

 

Dovilė Bagdonaitė. „Takeliai žolėje“

 

Greta Bagdonaitė. „Takeliai žolėje“. Dailininkas Laura Varžgalytė.  – V.: „Bazilisko ambasada“, 2022. 

 

Skaityti Dovilės Bagdonaitės išmindymus – it valgyti pirmąsias lietuviškas braškes vasaros pradžioje: skanu, gaivu, o ir nutinka tokie dalykai tik kartą per metus. Ne visi eilėraščiai vienodai prinokę, bet savaip įsimintini. Tako, tekėjimo ir takumo tema maloniai jungia rinkinį. Kalba ir vizualinė raiška nuostabiai dera tarpusavyje, leidžia perklausti, kas yra poezija. Ir vis maloniai nustebina. Grakščiai užkabinama socialinė problematika („Eilėraštis, kurį parašė mano mama, o man teliko ištaisyti klaidas“, p. 88–89; „Šnabždesiai prieš miegą apie pasaulio pradžią“, p. 18–19), permąstomos kasdienybės patirtys („Kepamo kiaušinio garsai“, p. 106; „Ką matau tą rašau“, p. 103), nesusireikšminama – „noriu savintis ir būti pasisavinta / oho tai bent paplojam“ (p. 31).

Taip, tikrai galima paploti ir be ironijos. Galima ginčytis dėl ant knygos nugarėlės D. Bagdonaitės išpažįstamos ambicijos „pasakyti ką nors naujo“, bet vargiai kas pasiginčys dėl rinkinio šviežumo, čiairdabartiškumo, išgryninto konceptualumo. Nelabai yra prie ko prikibti. Tiesa, „Takeliai žolėje“ vienu metu muša į dvejus skirtingus vartus: skaityti įdomu, bet apžvelgti – nuobodu.

Rekomenduoju: nesibodintiems eiti tiesiai per žolę, geidžiantiems įsimintinos šiuolaikinės poezijos, ieškantiems būdų atsigauti po lietuvių kalbos egzamino.

 

Greta Štikelytė – vertėja, LLTI doktorantė.