Kai pasakau, kad Aldouso Huxley’o romanas „Puikus naujas pasaulis“ yra apie motinystės reikšmę, dauguma nežino, ką atsakyti. Sutrikimas suprantamas: kūrinyje temų tiek daug, kad visų neaprėpsi. Dievo mirtis, nužmogėjimas ir žmonių susvetimėjimas, laisvės praradimas ir individo kontrolė totalitarinėje visuomenėje, jaunystės bei seksualumo kultas, gyvybės šventumo paneigimas, gąsdinančios technologijų panaudojimo perspektyvos, civilizacijos ir gamtos konfliktas bei daugybė kitų visuomenei svarbių problemų. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad A. Huxley’o distopijos šedevras yra ir apie pasaulį be motinų.

Paaiškinsiu, kodėl taip manau. Perskaičius romaną kyla klausimas, o gal gyvename naujame puikiame pasaulyje? Atsakymas „ne“ kažkodėl atrodo pernelyg optimistinis, o atsakymas „taip“ – perdėm pesimistinis. Ir taip, ir ne? Argi negyvename Vakaruose – laisviausioje civilizacijoje, kokia kada nors egzistavo? Argi Vakarai nesubrandino laisvės bei humanizmo idėjų? Tačiau taip pat galima klausti, ar religija šiandien neišgyvena sunkių laikų? Ar nekalbame apie žmonių susvetimėjimą, jautrumo ir supratingumo stoką? Argi laisvė – viena didžiausių Vakarų vertybių – šiandien nepatiria sunkumų? Ar neaukštiname jaunystės, ar negyvename seksualizuotoje visuomenėje? Tad kuo skiriasi A. Huxley’o puikus naujas pasaulis nuo mūsiškio?

 

Aldous Huxley. „Puikus naujas pasaulis“. Dailininkė Dovydas Čiuplys. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 

 

Tiesa, negyvename klonų visuomenėje, suskirstytoje į kastas pagal biologinį pranašumą. Motinas vadiname motinomis, tėvus – tėvais, turime seseris, brolius, mylimuosius. Dar skiriame erotiką nuo pornografijos, meilę – nuo prostitucijos, šventumą – nuo profanacijos. Tačiau didžiausias mūsų ir romano pasaulių skirtumas tas, kad mūsiškiame dar egzistuoja motinos, o „Puikiame naujame pasaulyje“ – jau nebe.

Šis skirtumas lemiamas. Vakarų žmogus šiandien dar negyvena totalios kontrolės sąlygomis, nes technologijos nenaudojamos kaip romane formuoti ideologijai parankius individus nuo pat jų užuomazgos. Gyvename informacijos pertekliaus amžiuje, kiekvienas egzistuojame savame informaciniame burbule. Be to, net Vakaruose, kur žodžio laisvė tebevertinama, neišvengiame vadinamojo smegenų plovimo. Tačiau mes jau motinų įsčiose esame unikalūs. O A. Huxley’o romane tarsi klausiama: kas būtų, jei eliminuotume motinas? Motinoms visada, nuo pat žmonijos pradžios, teko atsakomybė ir pareiga užtikrinti žmonijos ateitį ir ugdyti žmogų. Kas kurtų žmones, jei tai pasikeistų? Ir, svarbiausia, kokiais tikslais?

Šiurpioje A. Huxley’o vizijoje gyvybę kuria valstybė. Perėmusi į savo rankas atsakomybę už gyvybę valstybė užsitikrina status quo. Užsitikrina, nes biologiškai ir ideologiškai užprogramuoja žmogų nuo pat gimimo šiam status quo tarnauti. Taip sukuriamas revoliucijai ir maištui nepajėgus individas, neturintis motinos ir apskritai nieko, kas būtų šventa. Toks individas gyvena tik visuomenės tarnystei ir savo malonumui. Jis nesugeba mąstyti, todėl jo minčių turinį nuo pat „gimimo“ (romane kūdikiai išpilstomi iš buteliukų) formuoja ideologija.

Įprasta manyti, kad A. Huxley’o vaizduojamą pasaulį totaliai kontroliuoja ideologija. Tačiau, mano galva, ši interpretacija teisinga tik iš dalies. Ideologija naujame puikiame pasaulyje ne pradeda, o tik užbaigia konstruoti bevalį ir laisvės nepažįstantį individą. Ji galutinai pavergia žmogaus protą ir sergsti, kad žmogus niekada nesusivoktų iš tiesų nesąs laisvas.

Totali individo kontrolė pradedama įsikišant į biologiją žmogui dar tik formuojantis. A. Huxley’o vizijoje valstybei nepakanka vien ideologijos, kad paverstų žmogų totalitarizmui palankiu, savo grandines mylinčiu vergu. Būtina manipuliuoti biologija, nes norint pavergti pirmiausia reikia suluošinti žmogaus prigimtį – atimti gebėjimą mąstyti. Gebėjimas mąstyti suteikiamas tik mažai visuomenės hierarchijos viršūnėje esančiai saujelei, kuri valdys likusius. Naujame puikiame pasaulyje žmonės nėra laisvi, nes negali laisvai mąstyti, juo labiau keisti sistemą. 

Pavergimas užtikrinamas jau pirmojoje žmogaus gamybos (kūrimu to nepavadinsi) stadijoje – eliminuojant motiną. Ar tai pakeičia žmogų negrįžtamai? Bernardas kažkodėl ima mąstyti savarankiškai ir įsimyli Linainą. Galbūt taip nutinka dėl klaidos, įsivėlusios jį gaminant. Jis gerai prisitaikęs visuomenėje, tačiau ne toks patrauklus, koks turėjo gimti. Be to, laikomas keistuoliu. Ar tikrai įsivėlė klaida? To nesužinome. Tačiau ir iš savo patirties numanome, kad, veikiant technologijoms, visuomet lieka gedimo tikimybė. Bernardo laisvė, tegu ir nevisavertė, tiesiog atsiranda – galbūt kaip sistemos klaida. Tačiau galiausiai suprantame: iliuzija, kad įmanoma stagnuojančią sistemą pakeisti iš vidaus. Ir Bernardas pasilieka su savo laisvės iliuzija, užuot tapęs tikrai laisvas: jei gimei sistemos vergu, niekada nesužinosi, ką reiškia būti iš tiesų laisvam.

Visame romane vienintelis tikrai laisvas – ir todėl tragiškas – personažas yra Laukinis, gimęs iš moters už civilizacijos ribų. Laukiniui telieka rinktis tarp nu­žmogintos utopijos ir gamtos prieglobsčio, nepaliesto civilizacijos šviesos. Kodėl? Todėl, kad jis laisvas, vadinasi, gali rinktis. O laisvas jis todėl, kad gimė iš moters: jis – ne klonas, geba mąstyti savarankiškai. „Puikiame naujame pasaulyje“ šis priežastinis ryšys tarp veikėjo ir jo motinos – esminis. Laukinio humanizmas ir laisvė būtų neįmanomi be jo motinos. Tarp Laukinio ir totalitarinės klonų visuomenės egzistuoja neperžengiama praraja. Bet, nepaisant jos, Laukinį vilioja civilizacija, apie kurią tiek daug gera girdėjęs iš motinos. Būtent Linda, jį augindama, įskiepija meilę civilizacijai. Beje, Linda neatsitiktinai vaizduojama kaip atstumianti, nemąstanti utopinės visuomenės augintinė, kurios visuomenė atsikrato jai pastojus. Linda – kvailoka ir niekuo iš pažiūros neypatinga, nors savo sūnui ji – viskas.

Tačiau ši moteris vis dėlto tikrai ypatinga: Linda yra motina pasaulyje, kuriame motinos tapo nereikalingos, kai jas pakeitė mašinos. Moteris ypatinga tik dėl motinystės, o jos sūnus – tikrai laisvas žmogus tik todėl, kad jį išnešiojo ir išaugino mylinti motina, o ne totalitarinė valstybė. Valstybė negali suteikti žmogui motiniškos meilės, nes motina aukojasi dėl savo vaikų, o totalitarinė valstybė romane nuo mažumės dresuoja žmogų tarnauti jai. Totalitarizmas nemato žmogaus, tik dresuotiną individą, mažai kuo besiskiriantį nuo kitų. O svarbiausia – pavienio individo likimas romane valstybei nerūpi, nes žmogus lengvai pakeičiamas pasigaminus naujų.

A. Huxley’o ateities vizija atrodo šiurpinamai realistiška. Argi technologijos nepakeitė ir toliau nekeičia visų mūsų gyvenimo aspektų? Argi negyvename neregėto patogumo, nepažinto ankstesnėms kartoms, sąlygomis? Patogumas šiandien suvokiamas kaip būtinas normalaus gyvenimo elementas, o ne prabanga. Rūpinamės ne maistu, pastoge ar panašiais dalykais, o kaip juos įpirkti. Duonos galime gauti bet kada nuėję į artimiausią parduotuvę, tad visai nebūtina jos kepti. O tam, kad pasigamintume miltų, nereikia išlieti daug prakaito ir ilgai, kantriai laukti, kol užaugs javai ir galėsime juos apdoroti. Mūsų gyvenimas dėl technologinės pažangos – daug lengvesnis, nes viską gauname čia ir dabar.

Tačiau valstybei įgijus per daug valdžios, rizikuojame prarasti laisvę. Čia ir slypi pavojus. Šiandien daug kalbame apie moterų teises, apie moteriškumą. Tik ar jis neišnyktų, jei tam, kad gyventume dar patogiau, gyvybės atėjimu į pasaulį pasirūpintų mašinos? Ar tik­rai neprarastume kažko esminio, jei civilizacijos likimas priklausytų ne nuo mūsų, moterų, pasiaukojimo atvesti naujus žmones į šį pasaulį ir juos ugdyti, o nuo valstybės malonės? A. Huxley’o sukurtas žmogiškąjį veidą praradęs pasaulis leidžia pamatyti tokios ateities perspektyvą. Ši perspektyva siaubinga todėl, kad joje nebelieka motinos, jos rūpestingumo ir meilės. Kokį žmogų gali suformuoti valstybė, jei yra pamiršusi, kas žmoniška ir kilnu, o kas – žema ir vulgaru? Jei nesugeba atskirti gėrio nuo blogio?

Ar įmanoma, kad A. Huxley’o „Puikaus naujo pasaulio“ vizija išsipildys? Niekas to pasakyti negali. Manau, laisvė mums pernelyg brangi, kad kada nors ją paaukotume utopinės visuomenės vizijai. Tačiau turime pagrįstai kalbėti ne tik apie technologijų, bet ir apie jų panaudojimo ribas. Etikos nepaisanti technologinė pažanga ne padeda žmonijai, o kenkia – ši romano „Puikus naujas pasaulis“ pamoka neabejotinai svarbi Vakarų visuomenei. Romane išvystame siaubingą pasaulį, kuriame etikos ribų nebelieka. Tai pasaulis be motinų. Taigi ir be Dievo.

 

Laura Tomaševič (g. 1993) yra baigusi lietuvių filologijos bakalauro ir filosofijos magistro studijas. Šiuo metu augina du vaikus.