„Grenlandija yra ta naktis, kuri atskyrė vakarą, kai džiugus ir jaunas atsiguliau miegoti, nuo rytmečio, kai prabudau kaip senis susuktais sąnariais.“

Kim Leine, „Amžinybės fjordo pranašai“

 

Agnės Tuskevičiūtės nuotrauka.

 

Pagal tikrus istorinius įvykius parašytas danų-norvegų autoriaus Kimo Leine’s romanas „Amžinybės fjordo pranašai“ nukelia į XVIII amžių. Kartu su pastoriumi Mortenu Falku keliaujame per jo gyvenimą: nuo studijų Danijoje, Kopenhagos vilionių, lavonų vogimo medicininiais tikslais iki rūsčių gyvenimo sąlygų, moralinių dilemų ir čiabuvių kasdienybės Grenlandijoje. Jaunas pastorius, atvykęs į atokią salą, viliasi prisidėti prie vietinių inuitų atvertimo į krikščioniškąjį tikėjimą, tačiau atšiauri gamta, paklusti nenorintys grenlandai ir susvyravę doroviniai įsitikinimai parodo visai kitokią realybę, nei Mortenas tikėjosi. Jeano-Jacques’o Rousseau mintis, kad „žmogus gimsta laisvas ir visur jis sukaustytas grandinėmis“, galima sakyti, tampa pastoriaus mantra, lydi jį kiekviename žingsnyje ir kintant aplinkybėms atsiskleidžia vis naujai. Už šį kūrinį K. Leine pelnė prestižinį Šiaurės ministrų tarybos apdovanojimą.

„Aš klaustukas vidury amžinybės“ (p. 342), – rašė Mortenas. Toks jis jautėsi Amžinybės fjorde, tokie, man rodos, esame mes visi. Pati labai stipriai išgyvenu šį klaustukiškumą. Gal todėl knyga man ir pasirodė tokia artima, tokia graži, koks gražus būna visoks gyvenimas: ir džiaugsmingas, ir sunkus, ir liūdnas, ir vienišas, ir ramus, ir šviesus, ir skaudus; koks gražus būna visoks žmogus: ir geras, ir nuoširdus, ir sutrikęs, ir silpnas, ir įsiutęs, ir mylintis, ir liūdintis, ir vienišas. Kitaip tariant, „Amžinybės fjordo pranašai“ nėra nei lengva, nei graži knyga įprasta tų žodžių prasme. Labai dažnai tekstas vertė baisėtis, buvo atgrasus, bjaurus ir, svarbiausia, baisiai nepatogus. Toks nepatogus gali būti tik kūrinys, išdrįsęs pažvelgti į pačią žmogaus esmę, kurioje yra ir dvasios silpnumas, primityvumas, vulgarumas, kvailumas, išnaudotojiškumas, prievarta... Knygoje stipriai išreikštas egzistencinis netikrumas baugina, tačiau lyg ir žada nebylią menkutę paguodą, kad tu toks ne vienas, kad amžinybė kupina klaustukų.

Taigi negailestingai tyrinėdamas įvairialypę žmogiškosios prigimties pusę K. Leine’s kūrinys skaitytoją tuo pat metu atstumia ir masina. Susidraugauti su tekstu nėra lengva, norisi padėti knygą į šalį, padaryti pertrauką, bet visada – kiekvieną kartą – norisi sugrįžti. Kodėl? Gal todėl, kad kūrinys atspindi mūsų užslėptą pusę? Gal Mortenas Falkas būtent tuo ir traukia: vaikino iš geros šeimos, ragavusio mokslų, turinčio nekvailą galvą ant pečių gyvenimo istorija parodo, jog net padorus žmogus gali smukti. Tačiau ką iš tiesų reiškia smukti? Ar galima smukimu vadinti norą išbandyti naujus dalykus? Argi smukimas – tai manymas, kad nori vieno, nors iš tiesų norėjai visai ko kito? Negi smukimas – tai bandymas išsisukti iš padėties? Arba nežinojimas? Mortenas nesmuko. Jis tiesiog buvo žmogus. Linko Dievop, nors iš tikrųjų buvo labai žemiškas. Iš pradžių nemėgau Falko, negalėjau jam pritarti, jo priimti, suprasti. Piktinausi, netgi niekinau: kodėl jis toks menkas, toks primityvus, žeminančių ir begėdiškų silpnybių vergas? Bet pamažu darėsi aišku, kad pagrindinis veikėjas blaškosi mėgindamas susivokti gyvenime. Iš tokių mėginimų ir kyla tariamai smerktini poelgiai, kurie tėra siekis bent trumpalaikio nusiraminimo, galimybės laikinai atsiriboti nuo kankinančio netikrumo ir nežinios jausmo, skatinančio įtvirtinti savo egzistavimą visų pirma sau pačiam, kad pajustum tikrumą, kokį manaisi turįs jausti.

Pagrindinio veikėjo transformaciją galima vadinti virsmu iš kiek šiurkštoko, ambicingo jaunuolio į suaugusįjį, pamažu netenkantį ambicijų, tiesiog mėginantį išgyventi ir ieškantį šiokio tokio atokvėpio. Jis, kaip ir mes visi, priima sprendimus, kurie kartais yra apgalvoti, o kartais – spontaniški, instinktyvūs, kylantys iš pasidavimo tėkmei. Egzistencinė ruletė negailestingai byloja, kad savęs paieškos, tas dingtelėjimas, kai maneisi patyręs visa ko prasmę nušviečiantį suvokimą, galiausiai išgaruoja lyg nebuvęs ir tada aplanko kitas suvokimas – nė velnio tu nieko nesupratai, o tas dingtelėjimas tebuvo nesusipratimas. Nenugalimoje laiko tėkmėje asmenybė veriasi kaip daugialypė ir nenuspėjama, – tai rodo nevaisingas žmogaus pastangas suprasti save. Gali bandyti ieškoti paaiškinimų savo poelgiams tik retrospektyviai reflektuodamas praėjusias akimirkas, bet niekada nepažinsi būsimo savęs. Nepažinsi net esamo. Mortenas man tapo simboliu skausmingo, iki pat kaulų smegenų įsismelkiančio, žmogiškajai prigimčiai būdingo vienišumo pasaulyje. Visą gyvenimą vietos po saule ieškojęs, bet taip ir neradęs subjektas lieka pasmerktas kęsti egzistencinę nežinią. Mortenas įkūnija pastangas gyventi: žmogus visuomet tik bando, nes nežino, kas iš tiesų yra gyvenimas ir kaip iš esmės jame būti. Jei viskas, ką darome, tėra atsitiktinumų, keistų užgaidų, nemokšiškumo ir nežinojimo samplaika, ar tai nepateisina kvailų, nepagrįstų, menkų, pasibaisėtinų poelgių?

Tiesa, jeigu vertinsime įprastomis moralinėmis nuostatomis, knygoje yra daug ydingesnių veikėjų už Morteną. Bet čia ir yra kūrinio esmė: „Amžinybės fjordo pranašai“ apverčia aukštyn kojomis civilizuoto žmogaus įsivaizdavimą, kad gyvenimas ir visuomenė turi moralinį pamatą. Ydos greitai išlenda atsidūrus ten, kur nėra orumą suteikiančių civilizuotam pasauliui įprastų patogumų: pabandyk būti padorus ir orus, kai tave, šikantį ant uolos suręstoje išvietėje, iš šalia esančios būdelės tardo pareigūnas, o viskas, apie ką gali galvoti, yra tardančiojo žodžius užgožiantys tavo gargantys, drebantys viduriai ir garsai, kuriais mieliau nesidalintum su pašalinėmis ausimis. Situacija gali pasirodyti mažų mažiausiai nužmoginanti. Atsidūrus ten, kur nėra patogumų, kur sąlygos atšiaurios, apstu paleistuvysčių bei prievartavimų, nes žmonės vieni kitiems gali kenkti nebijodami bausmės, galiausiai ir tavo paties bjaurystės ims keroti. Net pastoriaus pareigos, kurias ėjo Mortenas, mažai ką lemia. Atšiaurioje dykynėje tarp vietinių grenlandų, kurių gyvenimo įpročiai gerokai skiriasi nuo mums įprastų, esminiu kasdienybės tikslu tampa tiesiog ištverti – ištverti dar vieną dieną su klibančiais dantimis, nebereginčia akimi, nuolatos nepatenkintu pilvu, neramiais viduriais, paliegusiu kūnu.

Knygoje ypač stiprus jutiminis aspektas: aprašymai tokie tikroviški ir įtaigūs, jog, rodos, pats stovi ant uolos šalia Morteno. Tu, kaip ir jis, vilki niekad dėl nuolatinės drėgmės neišdžiūstančiais drabužiais, tavo pėdos mirksta ir šąla žliugsinčiuose batuose, jauti kiekvieną kūno negalavimą, todėl suburbuliavus žarnoms surauki išangės raumenėlius – gal net tą pačią akimirką kaip ir Mortenas. Viena vertus, tokie aprašymai nepatogūs, per daug intymūs, kūniški. Kita vertus, jie gražūs natūralumu ir tuo, kad suteikia apčiuopiamumo ir tikrumo pajautą. Manau, autorius kone meistriškai perteikė, kaip įvairiausios išorinės sąlygos ir kūno negalios lemia vidinį, psichologinį nuovargį. O pervargęs žmogus negalvoja apie dvasios aukštumas, jis tenori vieno – atsikvėpti ir užsimiršti: „Tvyro didinga tyla, tik vanduo čiurlena. Šie kalnai seni. Jis žvelgia aukštyn į juos ir pasijunta mažas, nesaugus ir vienišas. Tikriausiai jie čia stovi dar nuo Nojaus dienų, pagalvoja. Debesys atsiplėšia nuo kalnų viršūnių ir nuplaukia dangumi. Gamtoje yra kažkas nesuprantamo, kažkas, kas visada truputį jį gąsdina. Turėtų būti baisu čia numirti, gulėti po atviru dangumi ir būti suskaidytam iki kaulų pagal savitai lėtą, bet nesulaikomą gamtos tempą. Jis pagalvoja, gamta gali nuspręsti mane sužeisti, ir tuomet aš nebegalėsiu grįžti į stovyklą. Ši mintis nepakeliama“ (p. 218).

 

Kim Leine. „Amžinybės fjordo pranašai“. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. – Dizaineris Tauras Stalnionis. – V.: „Kitos knygos“, 2019.

 

Grenlandijos gamtos aprašymai verti atskiro paminėjimo. Monumentalūs fjordai ir grėsmingos uolos, ošiantis vandenynas ir gurgantys ledynai – bene tinkamiausia vieta vidiniam susitaikymui, suvokimui, kad niekada nesijausi radęs savo vietą. Įsivaizduoju, kad susilieti su viduje slypinčia tuštuma tinkamiausia atšiauriame krašte, kur gamta ne tik turi, bet ir parodo savo charakterį. Ten aiškiai pajunti: žmogaus gyvenimas yra tik menkas žybsnis neaprėpiamuose tyrlaukiuose, atsitiktinių aplinkybių sankaupa, žmogus pasmerktas nuolat ieškoti ir gali bet kurią akimirką liautis egzistavęs. Šis atšiaurumas skaitant viliojo ir kerėjo: regi prieš akis pilką ir pliką uolėtą, kalnuotą vėjo kiaurai košiamą žemę be jokios priebėgos pasislėpti, o pats toje beribėje dykynėje esi tik mažulytis taškeliukas, vienišas ir bejėgis – absoliuti nežinomybė ir kartu visiška laisvė. Laisvė, priklausoma nuo aikštingos motinos gamtos. Ar galėtų būti kas pavojingesnio ir sykiu gražesnio? Iki pat romano pabaigos neapleido pojūtis, lyg už nugaros tūnotų kažin kas atsėlinęs iš migla aptrauktų fjordų ar nusliuogęs nuo milžiniškų slenkančių ledynų – manau, tokio jausmo lydimas ir gyveno Falkas.

„Amžinybės fjordo pranašai“ – lakoniškas, sklandus tekstas ir išgrynintas, apgalvotas pasakojimas. Už taiklių žodžių slypinti erdvė įtraukia ir sausas jau neišlipsi, tave apgaubs daugybė storų nerimo, liūdesio, pasibaisėjimo, dusinančios tuštumos ir bejėgystės sluoksnių. Kartais atrodė, kad gerklėj stringa kvėpuoti trukdantis gumulas, kad ne tik protu, bet kone fiziškai jaučiu mažo, bejėgio žmogaus neviltį. Tad skaitydamas šią knygą nepailsėsi, kaip tik atvirkščiai – pavargsi. Joje nemažai žiaurių, pykinančių scenų, sunkaus emocinio krūvio. Pats laikas paklausti, kam išvis skaityti knygą, kurioje tik baisumai, gyvuliškumas ir jokios romantikos? Skaityti verta, nes knyga nėra bjauri, ji tik parodo bjauriąją žmonių pusę. Nes žmogus – nesvarbu, laukinis jis ar Dievo tarnas, – nuolaidžiauja savo užgaidoms ir geiduliams. „Amžinybės fjordo pranašai“ tėra veid­rodis, negailestingai parodantis sielos silpnumą, vietos po saule neradimą, negalėjimą pasiekti taip trokštamos dvasios ramybės. Šis romanas yra vienas iš tų, kurie įsirėžia į atmintį ir joje pasilieka. Tai kūrinys, kuris įsirausia po oda, į žmogaus mintis, į jo sielą, nebyliai raudančią dėl niekaip nepasotinamos gyvenimo tuštumos. „Amžinybės fjordo pranašai“ prislėgs nepakeliamu primityvios ir bejėgiškos žmogiškosios prigimties svoriu, išmuš, regis, ganėtinai tvirtą pagrindą iš po kojų, supurtys ir sykiu apvalys.

 

Kim Leine: „Gyvenimą pavertęs romanu pajutau, kad jį kontroliuoju“ ČIA