Ką tokio įspūdingo ir kitoniško apie Frankfurto knygų mugę (spalio 16–20 d.) gali parašyti, kai tau ant kulnų lipa profesionaliausias literatūros žurnalistas Lietuvoje? Tiksliau, ne ant kulnų, o žygiuoja gerokai avangarde, selfinasi su didžiausiomis mugės žvaigždėmis, dalyvauja renginiuose ir kasdien lepina publiką reportažais iš susitikimų. Aš gyvo Karlo Oves Knausgårdo nemačiau, pačiupinėjau tik Olgą Tokar­czuk, penkioms minutėms stabtelėjusią kaimyniniame Lenkijos stende. Trečiadienį, pirmąją mugės dieną, ir apskritai iš Lietuvos stendo pajudėjau tik tiek, kiek būtinybė vertė.

Frankfurto knygų mugė man trečia. Dabar puikiai jaučiu skirtumą tarp tų metų, kai ėmiau atostogas ir mugėje veikiau, ką norėjau: laksčiau per renginius, nacionalinius ir leidyklų stendus, varčiau, skaičiau, aikčiojau, grožėjausi, rinkau bukletus ir katalogus, nieko nepažinojau, nebent vieną kitą lietuvį. Kai esi atsakingas už stendą, tampi sugertuku, iš vienos pusės atsukančiu skruostą pamatuotai ir nepamatuotai kritikai, iš kitos – susirenkančiu pagyras. Šiemet keitėsi Lietuvos stendo išvaizda: prisiklausėme visko, bet visus komentarus vainikavo architektų komanda, atsakinga už Kanados – 2020-ųjų Frankfurto knygų mugės garbės viešnios – paviljono įrengimą. Keletą kartų grįžusi visa delegacija emocingai prancūziškai apkalbėjo, glostė, uostė mūsų medines konstrukcijas ir sakė, kad jeigu vyktų mugės stendų architektūriniai rinkimai, lietuviškasis neabejotinai būtų išrinktas geriausiu. Ką gi, kokiais paviljono dizaino sprendimais prisistatys Kanada, patikrinsime kitais metais.

Šių metų mugės duomenys dar fiksuojami, o praėjusių metų skaičiai sako, kad ji vis labiau atsiveria – nors pirmos trys dienos skirtos rinkos profesionalams, daugėja paprastų skaitytojų šeštadienį ir sekmadienį. Pernai per dvi dienas apsilankė beveik 116 tūkst. jų. Penktadienio tuštėjimą, kai daugelis leidėjų vakare išvyksta, keičia persirengėliai su keliasluoksnėmis suknelėmis, storu grimu, perukais, kaukėmis šeštadienio rytą. Persirengėliai yra neat­skiriama Frankfurto knygų mugės dalis, nors knygų herojų nedaug tepamatysi – daugiausia jų iš animė ir komiksų nužengę. Didžiąją dienos dalį jie praleidžia vokiečių leidyklų salėse arba kieme prie maisto vagonėlių, tačiau kartais atsikvėpti nuo triukšmo užsuka ir į tarptautines sales. Kitais metais penktoji salė bus nugriauta, jos vietoje per ketverius metus turėtų atsirasti naujas paviljonas. O kol jį statys, visus tarptautinius leidėjus iškels į kitą paviljoną, ten prie mūsų priglaus „Cosplay“ programą – tada ir pajusime, ką reiškia šeštadienio apgultis.

 

Lietuvos stendas. Autorės nuotrauka

 

Šių metų garbės viešnia – Norvegija. Jų paviljonas, sudaręs begalybės įspūdį, besitęsiantis nuo vieno veid­rodžio atspindžių iki kito, iš pradžių atrodė be galo paprastas: veidrodžiai, keturios didžiulės nespalvotos miško nuotraukos, lengvų formų metalo konstrukcijos, ant stalų sudėti norvegų rašytojų knygų vertimai į vokiečių kalbą. Vienas iš paviljono stalų buvo skirtas norvegiškiems kvapams, tarp kurių galėjai užuosti ir baimės, pjaunamos kiaulės arba dienos po močiutės mirties kvapus. Čiaudinčių ir nosis į savo prikvėpintas skaras kaišiojančių uostytojų netrūko. Smalsumas skatina domėtis, tačiau kai kurie kvapai kėlė pernelyg stiprias emocijas. Uoslė, matyt, tikrai kelia daug emocijų.

Norvegijos paviljone stovėjo dvi scenos, kuriose nuolat vyko įvairiausi renginiai: skaitymai, susitikimai, diskusijos, pokalbiai, mezgimo dirbtuvės, skambėjo norvegiškas folkloras, poezija, slemas. Literatūra – nuo norvegiškų detektyvų iki poezijos, nuo grafinės novelės iki kelionių literatūros, pokalbių temos – nuo klimato kaitos ir ryšio su gamta iki feminizmo, nuo skaitymo džiaugsmo iki ateities knygų. Samių tautiniais drabužiais apsirengusios moterys nuspalvino ne tik didįjį Norvegijos paviljoną, bet ir pagrindinę salę, lėtai pražingsniuodamos pilku kilimu. Elif Shafak pristatė naująją knygą „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“. Jau kelintą kartą klausausi jos kalbančios ir kaskart įsitikinu, kokia įdomi ji pašnekovė. Kokia nuosekli, aktyvi, visada palaikanti moteriškąją literatūros ir gyvenimo liniją. Šį pavasarį Londono knygų mugėje ji pristatė 10 puikių Britanijos rašytojų moterų, tris iš jų pasikvietė ant scenos, o iš jų man įdomiausia pasirodė Bernardine Evaristo – tvirtu požiūriu, aiškia laikysena: „Taip pat, kaip esu vadinama rašytoja moterimi, galiu būti vadinama rašytoja juodaode, bet nematau čia prasmės – esu tiesiog rašytoja.“ Taip ją apibūdina ir E. Shafak – autorė, kuri rašo apie universalius dalykus, tačiau iš savo požiūrio taško ir daro tai kitaip, nei įsivaizduotum. Regis, abi būsime nuspėjusios B. Evaristo šių metų „Booker“ premiją. Antrosios premijos laimėtojos Margaret Atwood pasiklausyti atėjau jau praktiškai prieš šokdama į traukinį oro uostan. M. Atwood humoro jausmas užkrečiantis, kalbos sklandumas pribloškia. Renginio vedėjui paklausus apie skirtumus ir panašumus tarp Norvegijos ir Kanados, Norvegijai atstovaujantis rašytojas Erlendas Loe papasakojo susidūręs su tuo, jog abi šios šalys yra gerokai per didelės gyventojų skaičiui. Jeigu Vokietijoje viename kv. km gyvena 237 žmonės, Norvegijoje šis skaičius yra 16, o Kanadoje 4. Toliau dialogas vystėsi šitaip:

M. A. Puiku, mes laimime! Pas mus net šalčiau nei pas jus – juk Norvegijoje bent maudytis galima. O meškų jūs turite?

E. L. Turime. Rudųjų.

M. A. O mes turime net trijų rūšių. Vadinasi, vėl laimime. O griaustiniai pas jus dažni?

E. L. Nelabai. Nebent žmonės garsiau kalba.

M. A. O pas mus dažni. Ir jie yra naudingi žmonėms, nes išmoko daug dalykų. Štai mano tėvas mokėjo vienu degtuku įkurti ugnį. O jums taip visada pavyksta?

Taip ir vyko visas pokalbis, renginio moderatoriui nelabai buvo kur įsiterpti į tas Norvegijos ir Kanados, tiksliau, M. Atwood režisuojamas varžytuves. Kai galiausiai paklausė, ar mes galime ramiai sėdėti patogiuose krėsluose ir skaityti knygą po knygos, kai pasaulyje vyksta tokie dalykai, M. Atwood atsakė: „Jeigu būčiau jaunesnė, eičiau ir daryčiau. Bet dabar sakau sau (ir jums, Tomai): nesusireikšminkime. Ateina laikas, kai turi pripažinti, jog pasaulyje yra jaunesnių žmonių. Bet mes visada galime tuos judėjimus paremti finansiškai ir idėjiškai. Be to, mes juk skaitome geras, reikalingas knygas.“ Paklausta, sunku ar lengva būti rašytoja moterimi, M. Atwood atsakė, jog Kanadoje nesvarbu, esi rašytoja ar rašytojas: tuo metu, kai ji pradėjo rašyti, būti rašytoju apskritai buvo nesuvokiama. Vaiko, kuris išreikštų norą būti rašytoju, aplinkiniai nuolatos su nuostaba klaustų: kuo kuo?

Lvovo knygų forume apie Olegą Sencovą prisiklausiau tiek įvairių mitų, kad pamačiusi čia jį, vaikščiojantį pirmyn atgal vieną patį, nustebau. Lvove jis buvo laukiamiausia knygų forumo žvaigždė, kurio knygos vien renginio savaitgalį nupirko per 20 tūkst. egzempliorių. Susitikimas su juo buvo organizuojamas Lvovo filharmonijoje, kad tilptų kuo daugiau žmonių. Sakė, salė lūžo, dar sakė, kad vienas jis niekur nevaikšto, kad sunku su juo suplanuoti susitikimą. Frankfurte jis buvo vienas iš daugelio, ir mūsų pokalbis dėliojosi daugiau nei natūraliai: atvažiuosiu į Vilnių lapkritį, pasimatysime, atsisveikinant tarė, tarsi būtume senokai pažįstamii. Tuo metu eidama pro Roy’ų Jacobseną linktelėjau jam pasisveikindama ir jis man linktelėjo: būna, kad taip atsitinka ir Lietuvoje, kai prasilenkdama gatvėje pasisveikinu su kokiu nors aktoriumi – tuo metu man nuoširdžiai atrodo, kad ją / jį pažįstu, o tam žmogui irgi greičiausiai pasidingoja, kad kažkur galbūt matėmės.

Norvegai pasistengė – mugėje dalyvavo ir autografus, be K. O. Knausgårdo ir R. Jacobseno, dėliojo Dagas Solstadas, Josteinas Gaarderis, Maja Lunde, Larsas Myttingas. Frankfurte pastarsis pristatė knygą „Sosterklokkene“, kurios labai laukiu lietuvių kalba. „95 procentai istorijos yra mano fantazija“, – sakė autorius, tačiau tie 5 procentai, kuriais ir grįsta knyga, skamba neįtikėtinai: XIX a. gale daugybė senų medinių bažnyčių Norvegijoje buvo išnaikintos vien dėl to, kad buvo per šaltos ir per tamsios. Jų mediena vėliau buvo panaudota praktiškesniems pastatams. To istorijai užtenka: kaime gyvenanti devyniolikametė Astrida Heknė (kaip pats autorius sako, feministė, gerokai per ankstyva feminizmui) ima kovoti už savo kaimo senosios medinės bažnyčios išlikimą.

Nors Lenkijos stendas buvo mūsų kaimynystėje, o O. Tokarczuk – viena mugės viešnių, šviežias Nobelis stipriai pakeitė jos planus ir darbotvarkę. Lenkija didžiavosi: iš kiekvienos pusės galėjai matyti rašytojos nuotrauką su prierašu „Nobelio literatūros premija“. Nuolatos besišypsanti, sudaranti neskubaus žmogaus įspūdį, ji keliskart prasuko pro Lenkijos stendą, tačiau atrodė, kad vien sau nebepriklauso. Matyt, taip yra gavus bet kurią svarbią premiją. Šiuo metu Lietuvoje rodomas lenkų režisieriaus Jaceko Borcucho filmas „Saldi dienos pabaiga“ tematiškai itin tinka.

Rasa Jančiauskaitė ir Bolonijos vaikų knygų mugės vadovė Elena Pasoli Italijos stende pristatė Bolonijos vaikų knygų mugės vizualą. E. Pasoli susižavėjusi gyrė Lietuvos dailininkės darbą. Jau dabar atsidarę Bolonijos vaikų knygų mugės svetainę matysite R. Jančiauskaitės piešinius. Ir daugybė pasaulio žmonių juos matys – Lietuvai tai didžiulė garbė. Keista, kad jos iliustruotai knygai, kurios piešinius įvertino pasaulio ekspertai, Metų knygos rinkimų penketuke vietos neatsirado. Teiginys, kad daugiau nei pusė eilėraščių jau buvo spausdinta kitoje knygoje, nėra tikslus, tad kyla klausimų apie knygą apskritai: ar knyga, ypač vaikams, yra tekstas su iliustracijų priedu, ar vis dėlto ji yra abiejų visuma. Frankfurte kai kurie dalykai išryškėja, juos pamatai iš šalies, tad atsiveria didžiulės diskusijų erdvės.

Vis dėlto dėl įdomiausių istorijų gali net nežengti žingsnio nuo Lietuvos salelės – dažniausiai jos ateina pačios. Prasideda jos visiškai tradiciniu, pernai taip pat nekart girdėtu klausimu, kokia kalba savo šalyje kalbame. Vėliau standartiniai ir šiuolaikiniams kontekstams nederantys pareiškimai apie gražias Lietuvos moteris. Smagiausi būna prašymai parekomenduoti knygą draugui / kaimynei / marčiai arba vokiečių, dirbusių Lietuvoje ar turinčių ryšį su Lietuva, užsukimas į stendą nusifotografuoti ir pademonst­ruoti lietuvių kalbos žinias. „Tai jūs tikri lietuviški moterai, – sako Michaelis. – Nenorite niekur iš Lietuvos važiuoti gyventi?“ Arba: „Mano draugė iš Lietuvos. Koks jūsų vardas? Rūta? Jos irgi Rūta!“

Buvo ir politikos: šeštadienį į stendą užsuko kelios kartvelės iš Chašurio ir Batumio bibliotekų. Pasakojo, kad draugauja su Radviliškio biblioteka ir savo biblio­tekose turi lietuviškų knygų skyrių. Fotografavosi prie užrašo Lietuva ir su ašaromis akyse pasakojo apie „tuos okupantus“, kurie ramiai okupuoja kaimynines šalis, o štai dabar savo stende dainuoja kartvelų liaudies dainas, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Kodėl jūs, lietuviai, esate visiems tokie geri ir draugiški, o šitie visą laiką ką nors užgrobinėja? Norėjau sakyti: greičiausiai todėl, jog patys esame maži. Kartu svarsčiau apie tai, kad visgi lietuviai, mylintys skriaudžiamus mažutėlius, sau patiems yra per daug kritiški ir reiklūs. Jeigu vieni kitus labiau palaikytume, įvertintume, dažniau dėkotume ir mokėtume pagirti, galbūt viskas būtų daug geriau. Rusijos stendas vis dar tebestovi penktos salės viduryje su tomis pačiomis raudonomis vėliavomis ir didžiuliais užrašais: ar tai tiesiog beskonybė, ar aiškus pareiškimas? Todėl labai nustebino, jog būtent šiame stende kalbėjo, ir ne itin maloniai pačios Rusijos ausiai, ne vieno lietuvio jau pamilta Guzel Jachina, kurios knygas „Zuleicha atmerkė akis“ ir „Mano vaikai“ galima perskaityti lietuviškai.

Frankfurto knygų mugė baigiasi sudedamomis dėžėmis ir tuštėjančiomis lentynomis. Užtai galvoje – pilna idėjų ir planų.