Tarptautinis žodis „tándemas“ reiškia „darnų dvejetą“: du darniai veikiančius žmones (žaidėjus, aktorius ir pan.), taigi ne tik dviratininkus, važiuojančius tandemu, bet ir pianistus. Pagal vieną iš žodyno pateikiamų reikšmių, kartais veiksme gali dalyvauti ir daugiau žaidėjų.

Būtent toks ir buvo IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalis „Tandemai“, vykęs lapkričio 14–28 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Mūzos Rubackytės sumanytas ir rūpestingai globojamas festivalis buvo skirtas ir fortepijonų duetams, ir kūrybiniams tandemams plačiąja prasme.

Septyniuose koncertuose pasirodė penki fortepijoniniai duetai, trys iš jų –­ nuolat koncertuojantys ansambliai, du –­ suburti šia konkrečia proga. Atidarė ir uždarė festivalį solistų pasirodymai –­ atidarymo koncerte lapkričio 14 d. skambino pati Rubackytė, uždarymo koncerte – garsusis Michailas Pletniovas, o vienas festivalio koncertų pristatė ir du 2014 m. tarptautinio F. Liszto konkurso nugalėtojus.

Fortepijono muzikos pasaulis – ir taip galima būtų pavadinti šį festivalį, nes koncertų lankytojai galėjo ne tik pasiklausyti įvairių pianistų interpretacijų, išgirsti fortepijono muzikos kūrinių nuo J. S. Bacho ir J. Haydno (!) iki B. Bartóko ir P. Glasso, bet ir klausytis šios muzikos, atliekamos specialiai atvežtais vienodais „Steingraeber & Söhne“ firmos instrumentais. Į Vilnių iš F. Lisztą ir R. Wagnerį menančio Bairoito buvo atvykęs net dabartinis šios firmos vadovas ir įkūrėjo provaikaitis Udo Steingraeberis ir skaitė paskaitą.

Festivalis – toks renginys, kurį „vartoti“ gali visą arba dalimis. Mane iš tiesų domino visa programa, tačiau pavyko apsilankyti keturiuose koncertuose, bet ir jie leido susidaryti tam tikrą festivalio vaizdą.

Taip sutapo, jog „Tandemai“ startavo kitą dieną po išpuolių Paryžiuje, tad ir pradėtas festivalis tylos minute.

Pradžios koncerte pasirodė, galima sakyti, Rubackytės ir dirigento Stefano Lano (JAV, Šveicarija) tandemas. Šie menininkai jau daugelį metų rengia bendras programas visame pasaulyje, kaip rašo rengėjai, 2014 m. jie drauge su Urugvajaus simfoniniu orkestru koncertavo Montevidėjuje, su Tiranos miesto operos orkestru pasirodė Albanijoje, 2013 m. su Mendozos simfoniniu kolektyvu Argentinoje atliko F. Chopino Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui.

Kaip įprasta Filharmonijoje šeštadie­nio vakarais, solistės pasirodymą su or­kestru gaubė du simfoniniai kūriniai –­­ įžanginis M. Ravelio „Alborada del gracioso“ („Juokdario daina“) bei S. Rachmaninovo Simfonija Nr. 2 e-moll. Rubackytė pasirinko skambinti nedažnai atliekamą B. Bartóko Trečiąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui. Pasak pianistės, prie šio kūrinio grįžo po ilgos pertraukos, nes kadaise jį skambino jai sėkmę pelniusiame F. Liszto konkurse.

Trečiąjį koncertą Bartókas sukūrė paskutiniais gyvenimo metais Niujorke, 1945-aisiais. Kūrinys turėjo būti gimtadienio staigmena kompozitoriaus žmonai Dittai, bet Bartókas mirė likus mėnesiui iki žmonos gimtadienio, ir kūrinio premjera įvyko jau po jo mirties. Tiesą sakant, rašydamas koncertą jis turbūt jautė, kas laukia, mat sunkiai sirgo, ir galbūt todėl Trečiasis koncertas yra – priešingai gyvenimo aplinkybėms –­ giedras ir grakštus. O mūsų prie Bartóko muzikos koncertų salėse ne itin pratusioms ausims skambėjo dar ir labai gaiviai.

Pirmosios dalies pagrindinė tema, kurią su pasimėgavimu jos etniniu skambesiu ir harmonija perteikė Rubackytė, grindžiama vengrų šokiui verbunkošui artimomis intonacijomis. Antroji, giedra ir paprasta C-dur tonacija parašyta dalis – tarsi XX a. vidurio bethoveniškas choralas. Šioje dalyje lyg atsisveikinimas, o gal užkoduotas meilės prisipažinimas kompozitoriaus įvesta ir ilgesingoji romantiškosios harmonijos kvintesencija – Tristano akordas, dalies pabaigoje išrišamas pentatonikos dermėje, kurią Bartókas – etnografijos entuziastas ir lyginamosios muzikologijos pradininkas – laikė itin būdinga senosioms veng­rų dainoms. Trečioji dalis –­ bartokiškas gyvenimo džiaugsmą teigiantis finalas su jo pamėgta „etnine“ vengriška ritmo stichija bei centriniu fugato epizodu – baroko stilizacija.
Rubackytė labai laisvai, visiškai atsidavusi muzikos tėkmei „skaitė“ Bartóko tekstą, kartu jautriai įsiklausydama į detales. Specialiai atvežto fortepijono skambesys suteikė interpretacijai akustinio taurumo, nors mano ausiai kartais solinio instrumento dialoguose su simfoniniu orkestru norėjosi raiškesnio mums įprasto koncertinio „Steinway“ fortepijono garso.

Antroje koncerto dalyje, kaip dažnai būna, klausytojų kiek sumažėjo – dalis jų buvo atėję tikslingai pasiklausyti Rubackytės. Tačiau vertėjo pasilikti – S. Lano diriguojama S. Rachmaninovo Antroji simfonija nuskambėjo nuostabiai, kaip tikra palaima. Dirigento mostų vedamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras griežė melodingąją S. Rachmaninovo partitūrą takiai, lengvai, su polėkiu.

Antrąjį festivalio koncertą „Judėjimai“ lapkričio 17 d. Filharmonijos scenoje skambino fortepijoninis duetas iš Austrijos Eduardas ir Johannesas Kutrowatzai. Brolių tandemas parengė įvairią programą su F. Liszto simfonine poema „Orfėjas“ Nr. 4 (autoriaus aranžuotė dviem fortepijonams), P. Glasso „Four Movements“ („Keturi judėjimai“) dviem fortepijonams, A. Piazzollos kom­pozicijomis „Žiema Buenos Airėse“, „Pa­vasaris Buenos Airėse“, „Milonga del Angel“ ir „Libertango“ (dviem fortepijonams aranžavo K. Yamamoto) bei E. Kutrowatzo dviem fortepijonams aranžuotais D. Brubecko džiazo standartais – „Take Five“, „Summer Song“, „The Duke“, „Blue Rondo a la Turk“.

Tiesą sakant, iš koncerto tikėjausi daugiau. Visi skirtingi kūriniai buvo atlikti gana vienodai ir truputį nuobodžiai. P. Glassas prailgo; turėjus galimybę Vilniuje girdėti paties, ačiū Dievui, vis dar gyvo autoriaus muzikavimą, galima daryti išvadą, kad nuobodus skambesys –­ tai atlikėjų interpretacijos rezultatas. A. Piazzollos tango irgi skambėjo kaip per daug neįpareigojančios saloninės pjesės, o D. Brubeckas buvo „nukenksmintas“ iki foninės muzikos lygio. Žinoma, džiazas ir tango originaliai atliekami ir klubuose, tačiau „išnešus“ juos į koncertinę estradą norisi daugiau peno klausytojų smegenims.

Atlikėjams, arba, tiksliau būtų sakyti, man, suvokėjai, pristigo ryškesnių jų artistinio temperamento apraiškų; tuomet pagalvojau, kad visi šie kūriniai būtų nuskambėję gerokai raiškiau, jei juos būtų atlikęs neseniai kitame festivalyje girdėtas R. Rikterės ir Z. Ibelhaupto fortepijonų duetas. Tačiau, matyt, kaskart norima pristatyti naujus atlikėjus, vengiama pasikartojimų, o pastarasis duetas buvo surengęs rečitalį viename iš ankstesnių šios muzikos Vilniaus festivalių.

Kviestinių fortepijoninių duetų įvaizdį pagerino „Grau Schumacher Piano Duo“ iš Vokietijos pasirodymas lapkričio 21 d. koncerte. Su Roberto Šerveniko diriguojamu LNSO Andreaso Grau ir Götzo Schumacherio fortepijonų duetas skambino F. Poulenco Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui.

Kūrinio premjera įvyko 1932 m. Venecijoje, Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos festivalyje. Mat F. Pou­­lencas priklausė to laiko prancūzų muzikos „pažangą“ įkūnijusiai „Šešeto grupei“, oponavusiai R. Wag­nerio romantizmo ir C. Debussy impresionizmo muzikos begaliniam emociniam „atrajojimui“, kuris po Pirmojo pasaulinio karo tapo „neaktualus“.

F. Poulenco koncerte viskas konkretu, skaidru, lakoniška. Būtinai – to laiko naujovės, džiazo elementai orkestruotėje, taip pat – Pasaulinėje paro­doje Pary­žiuje girdėtas afrikietiškojo gamelano skambesys.

Ir, žinoma, W. A. Mozarto atgarsiai: 3 ir 4 dešimtmečiai – tai neo­klasicizmo era.

„Grau Schumacher Piano Duo“ su dideliu užsidegimu ir technine meist­ryste perteikė pozityvų F. Poulenco kon­certo užtaisą, jie tiesiog tapo tikromis to vakaro žvaigždėmis!

Reikia pabrėžti, kad orkestras lygiaverčiai atitarė solistams, o žaismingas, tikslus, gero koncertinio tonuso griežimas LNSO buvo būdingas nuo pat pirmojo kūrinio – taikliai parinktos šiame kontekste S. Prokofjevo Pirmosios „Klasikinės“ simfonijos D-dur.

Antroje vakaro dalyje bene pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta danų muzikos klasiko Carlo Nielseno Penktoji simfonija. 1922 m. parašytas kūrinys puikiai įsiliejo į koncerto programos visumą, mat irgi priklauso vienam iš „antiromantinių“ kūrybos sąjūdžių, užliejusių Europą po Pirmojo pasaulinio karo. Apskritai C. Nielseno muzikos idealai buvo W. A. Mozartas ir J. Brahmsas, o Penktoji simfonija savotiškai susieja iš J. Brahmso kompozitoriaus perimtą turtingą simfonizmą su specifiniu C. Nielseno šiaurietiškai protestantišku sunkiasvoriškumu. Dviejų dalių monumentali simfonija skambėjo lyg simfoniniu orkestru pavirtę vargonai su labai ryškiais kovos tarp „tamsos“ ir „šviesos“ įvaizdžiais. R. Šervenikas rūpestingai ir nuosekliai parengė simfoninę C. Nielseno „drobę“ ir sukauptai, techniškai bei emociškai tiksliai dirigavo kūrinį.

Festivalyje taip pat pasirodė ir keturiomis rankomis, ir dviem fortepijonais skambinantis Edit Klukon ir Dezsö Ránki fortepijoninis duetas iš Vengrijos (lapkričio 24 d.). Jie atliko retai girdimus didelės apimties F. Liszto opusus –­ Simfoniją „Dantė“ (autoriaus transkripcija dviem fortepijonams) ir „Via Crucis. 14 kryžiaus kelio stočių“ fortepijonui keturioms rankoms bei šiuolaikinio vengrų kompozitoriaus Barnabáso Dukay garsų poemą dviem fortepijonams „Prieš­pilnio mėnulio fontanas su liūtais –­ raudona“ (premjera Lietuvoje).

Su Lietuvos kameriniu orkestru lapkričio 26 d. skambino du tam vakarui susibūrę duetai: Rubackytė ir garsi armėnų pianistė Anahit Nersesyan atliko J. S. Bacho koncertą dviem fortepijonams Nr. 1 c-moll, o dvi jaunos užsienyje studijuojančios lietuvių pianistės Morta Grigaliūnaitė ir Kristina Annamukhamedova skambino J. S. Bacho Trečiąjį koncertą dviem fortepijonams c-moll. LKO, diriguojamas Adrijos Čepaitės, taip pat griežė J. S. Bacho Simfoniją op. 3 Nr. 6 G-dur.

Pirmoje koncerto dalyje J. S. Bacho „Prancūzišką uvertiūrą“ h-moll bei Chromatinę fantaziją ir fugą d-moll skambino A. Nersesyan.

Lapkričio 19 d. festivalyje koncertavo X tarptautinio F. Liszto pianistų konkurso (2014 m.) Utrechte nugalėtojai. Jaunieji laureatai atliko, galima sakyti, standartinį pianistų repertuarą, tačiau fortepijono muzikos mėgėjams, be abejo, daug sakantį apie atlikėjų profesinę formą. Mariam Batsashvili iš Gruzijos skambino F. Liszto perdirbtas F. Schuberto dainas, pjeses iš ciklo „Klajonių metai“ antrojo sąsiuvinio „Italijoje“, sonatą fantaziją „Perskaičius Dantę“ bei „Vengriškąją rapsodiją“ Nr. 13. Peteris Klimo iš JAV atliko F. Liszto „Dievo palaiminimą vienatvėje“ iš ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“, „Die Lorelei“, „Vengriškąją rapsodiją“ Nr. 2 bei F. Liszto perdirbtą G. F. Händelio Sarabandą ir Čakoną operos „Almira“ temomis.

Ir pagaliau – žėrintis žvaigždžių vardais festivalio finalas lapkričio 28 d. su „Kremerata Baltica“ ir pianistu Michailu Pletniovu. Išskirtiniai atlikėjai ir išskirtinė programa. Prancūzijoje gyvenančio Serbijos vengro Stevano Kovacso Tickmayerio šiuolaikinis kūrinys „After Gould“ (kelių J. S. Bacho „Goldbergo variacijų“ aranžuotė su A. Schönbergo intarpais), A. Weberno Styginių kvartetas op. 28 (1938; Ch. Poppeno versija styginių orkestrui), G. Mahlerio Fortepijoninis kvartetas a-moll (A. Asteriadeso versija styginių orkestrui), taip pat –­ J. S. Bacho koncertas fortepijonui Nr. 1 d-moll bei, sakyčiau, desertas fortepijono muzikos žinovams, J. Haydno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 11 D-dur. Ar dažnai mūsų koncertų salėse girdime J. Haydno klavyrinę muziką?

Verta pastebėti, kad „Kremerata Bal­tica“ apskritai, matyt, nesidomi standartinėmis programomis, o pasirenkamus kūrinius nugludina beveik iki tobulybės.

M. Pletniovas pademonstravo savo individualų muzikinį požiūrį į J. S. Bachą, pirmąsias Koncerto d-moll dalis skambindamas visiškai „objektyviai“, net neįprastai sulėtindamas tempus. Tauraus, neperkrauto klasicizmo darna sužėrėjo J. Haydno Koncertas D-dur. O kone transcendentinis bisas – F. Chopino Noktiurnas Nr. 20 cis-moll – padovanojo žiūrovams laukiamų romantiškų spalvų. Beje, M. Pletniovas skambina tik firmos „Shigeru Kawai“ fortepijonu, kuris irgi buvo atgabentas į Vilnių.

IV Vilniaus fortepijono muzikos festivalis baigėsi, pažėręs publikai išties nemažai įspūdžių ir naujos meninės informacijos. Nėra lengva išryškinti festivalį kaip ypatingą įvykį Filharmonijos sezono kontekste, juolab kad koncertų formatas nesikeičia. Išskirtinumo suteikia Mūzos Rubackytės vardas ir jos indėlis organizuojant festivalį, jos ryšiai su įvairių kartų pasaulio pianistais. Beje, labai gerai, kad meno vadovė scenoje koncerto pradžioje trumpai pristatydavo atlikėjus, koncerto idėją. Taip pat geras sumanymas buvo surengti paskaitą – renginiai, esantys greta pagrindinės programos ne tik sukuria atmosferą, bet ir suteikia prasminį kontekstą. Ir dar vienas festivalio privalumas – jis vyksta kas dvejus metus, per kuriuos publika spėja jo pasiilgti, bet nespėja pamiršti, o organizatoriams lieka laiko ir erdvės subrandinti geroms idėjoms.