Birštono vasaros menų akademija (rugpjūčio 1–10 d.) ilga kaip ir šio miesto promenada palei Nemuną. Eini koja už kojos, kontempliuoji, vanduo nusekusioje upės kilpoje lyg ir teka, lyg ir ne, šiek tiek neramu ir nuobodu, nes esi išmušta iš įprastos dinamikos, nes pamažu sugrįžti visa į save, o ten – ne kažin kas... Bet tuštumas turėtų užpildyti ir surišti muzika. Taip pat ir gaiviai tuščias, žmonėmis dar neperkimštas kurortas: aukšti medžiai, nuolat laistomi gėlynai, Arvydo Každailio herbas iš gėlių – banginis (nes miestas trykšta sveikais vandenimis), biuvetės su skirtingais mineralais, gydyklos su purvo voniomis, kurhauzas su rimtu tarybiniu sietynu ir plataus akiračio terasa. (Vienintelis pastebėtas šapas – senos neprižiūrimos kapinaitės, kurios it vargšas inkliuzas kadaise įkrito į kurorto centrą, ir nežinia, ką su juo dabar daryti.)

Europėjančio, bet jaukaus Birštono merė – Nijolė Dirginčienė. Lietuvos miesteliuose (o ir miestuose) turėtų karaliauti daugiau moterų. Manau, jos tvarkytųsi neperlenkdamos, natūraliau nei vyrai: kaip savo šeimose matydamos viską ir iš arti, ir iš toli.

Birštono akademijos vadovė – kompozitorė, pedagogė, muzikos kritikė Audronė Žigaitytė. Moteris, kuri taip pat nesėdi rankų sudėjusi ir beveik viena jau treti metai susitvarko su šiomis muzikų daugiadienėmis. Į jas pakviečiami mokytojai, kurie yra savo amato meistrai, ir mokiniai, kurie nebijo tokie būti, nors jau mokosi muzikos akademijose ir kolegijose, menų gimnazijose ir mokyklose. Į egzotiškai tykų lietuvišką peizažą atvyksta ir keletas atlikėjų bei mokinių iš užsienio.

Akademija garantuoja paskaitų ir koncertų kupiną programą. Vakarais sanatorijos „Eglė“ ištaigingame fojė su fortepijonu, jei esi skaitęs T. Manno „Užburtą kalną“, gali pasijusti esąs ant keisto sutirštėjusių požeminių vandenų kupolo: vieni romiai sėdi ir klauso, kiti, įsisiautę į baltus kilpinius chalatus, nė nepakreipdami galvos muzikos link, praeina į tyliai dūzgiantį liftą, treti mėgina „permesti balsą lanku“ kažkam publikoje ir išsivalyti. Kartais tai pasiseka, ir laikas trumpam sustoja.

Bet aš čionai kelioms dienoms atvažiavau ne tiek dėl koncertų, kiek dėl vokalistų ir pianistų meistriškumo pamokų, dėl muzikos pagaminimo virtuvės, į kurias eilinis muzikos mėgėjas neturi progų patekti.

Kelis kartus sėdėjau boso Almo Švilpos (Eseno muzikinio teatro solistas nuo 1996 m.) pamokose, kurios, dabar lyginant su kitų mokytojų, vyko disciplinuotai ir korektiškai. Vieną ne itin išlavinto balso latvį Švilpa laužė pastatęs prieš veidrodį, kad tas pajustų ir savo nelanksčias kojas, ir neišsiriečiantį kaip reikia burnoje liežuvį. Mūsų nežodingiems muzikologams vertėtų pasimokyti: „Eina kaip banga, pabaigoje į viršų atsidaro“, „Turi dainuoti į vieną tašką –­ surišk“, „Esi būgnininkas, negali būti sukaustytas“, „Tu imi natą ir paskui ją spaudi. Nėra tokių natų“, „Jei nori dar sykį šios natos paragauti, turi šitą krėslą praryti, o ne pele būti“, „Kad susilietų ir neišeitum iš vieno taško, pasikabink ant nosies visas balses ir nieko nekeitinėk“, „Kuo mažiau intervalų jaučiasi, tuo geresnis dainininkas.“ Ir latvis, ir vėliau mūsiškis Žilvinas, įsigilinę į savo preparuojamą balsą, užmiršta net liaudies dainos žodžius: „Nėra nieko keisto, reikia tiek daug padaryt su balsu, kad pamiršti kokį žodį. Jei per visą operą supainioji 5–6 žodžius – normalu.“

Per jungtinį dėstytojų-žvaigždžių kon­certą kurhauze Švilpa, turbūt nesupainiojęs, padainavo savo akrobatinį, greitakalbį Farlafo rondo iš M. Glinkos „Ruslano ir Liudmilos“ – jį kadaise buvo pakviestas atlikti kurioziniame, supermoderniame Didžiojo teatro (Maskva) pastatyme.

Vladimiro Prudnikovo pamokose mokinių eilutė, kaip jau seniai įprasta, nusidriekia. Kadangi mes jau turime teisę girtis, kad vos ne kiekviename Europos teatre dainuoja po lietuvį, tai apie profesorių galima sakyti, kad jis yra mažiausiai pusės Europos balsų kalvis. Prudnikovas įsitaiso arba prie rojalio, arba salės vidury ir gręžia atlikėją žvilgsniu (tiksliau, ausimi), šiltai juokauja, pavargęs bara už popsiną ir nepasiruošimą namuose, už gėdingą nežinojimą, kokius garsius kūrinius jis čia dabar pagrojo („Na, nieko, manykim, tu gimei tik kaip solistė...“).

Beje, kaip patyriau, vokalistų, – o jie nūnai, klasikinio dainavimo suklestėjimo laikais, perisi masiškai, ir negali sakyti, kad tai nedžiugintų, – bendrasis išsilavinimas yra pavojingai, nesveikai „užtrūkęs“. Gal panašių akademijų (bet pirmiausia aukštųjų mokyklų) galvoms reikėtų pasirūpinti, kad jų augintiniai daugiau skaitytų knygų? Geresni reikalai tarp grojančiųjų – matyt, griežtas rankų miklumo ir minčių sukaupimo balansas vysto ne tik fiziologiją ir emocijas, bet ir intelektą?

Šiaip ar taip, pianisto Edvino Minkštimo (Vašingtono muzikos mokyklos profesorius) pamokoje grojančiajam mokiniui akivaizdžiai, po frazę reikia įveikti ne vien savo netobulą kūną, bet ir galingą instrumentą. „Raumeninė atmintis, kai grojimo metu bandai kažką keisti, priešinasi, ir tu tik kovoji su savimi – nekovok dabar.“ Tai kada ir kur tuomet keisti: dar prieš sėdant prie fortepijono savo smegeninėje? Bet vėliau pianisto klausiu paprastesnio dalyko: koks yra geriausias šios profesijos amžius? „Maksimumo pasieki 20–50 metų, taigi sutampa su fiziniu. Vunderkindas gali groti genialiai, bet vienu būdu, kitais jis stagnuoja, o vyresniam paprastai atsiranda daug išblaškančių pareigų.“

Vėliau, per savo rečitalį Kultūros centre, Minkštimas nustebino po F. Schuberto ir F. Liszto ėmęs gyvai iliustruoti elementariausius videožaidimus „Final Fantasy“. Tarpdiscipliniškas žanras buvo orientuotas į jauną publikos dalį, į naują muziką ir klausytoją. Tačiau ar gali muzika elitui virsti muzika masėms (kaip kadaise LM yra rašiusi Raimonda Žiūkaitė)?

Baritono Vytauto Juozapaičio pamokoje, kurioje minkomas kolegijos studento balsas, nelengva net man, pašalinei stebėtojai, ką jau kalbėti apie dainuojantįjį. „Nieko, aš kantrybės turiu, kai nugriūsi, iškviesim greitąją, ji tave atgaivins, ir vėl turėsi tą patį dainuoti“, –­ guodžia Juozapaitis. Jis dirba prisispyręs, neleisdamas atsikvėpti, liepdamas žiūrėti jam į akis ir neieškodamas žodžio kišenėje. „Pas mus vyksta ruošimas Lietuvos kariuomenei, tik čia kitas raumenų koncentravimas“, „Nestabdyk arklių, nevaržyk, prašau, mano laisvės, nes mane šalia tavęs tuoj paralyžiuos“, „Permesk balsą, bet nerėk, nusiųsk kaip ietį, bet nestumk rutulio“, „Garsas kaip sklandytuvas pagauna oro srovę ir turi nepaleisti jos.“ Pedagogas, nepasiekdamas rezultato, galiausiai liepia už priekinių kojelių pakelti kėdę ir laikyti priešais: „Leisk garsą per akis –­ neapaksi, nebijok, atsiverk kupole per antakį.“

Kai šalia atsiranda kitokia pedago­gė –­ sopranas Eglė Juozapaitienė –­ situacija švelnėja. Ji gelbsti savo išraudusią, sakančią, kad jau nieko čia nebesu­pranta, studentę, persijungia ir dirba su dviem mažomis mergytėmis, kurių balseliai karštoje auditorijoje vėl sukuria idilę.
Maždaug tokios Birštono pamokos.

Kai pamatai ir išgirsti, kaip sukuriamas balsas, kitaip vėliau jo ir klausaisi. Žinai, kai išgirsi gražų (sunkiai paruoštą) balsą, ir dainuojančiam, ir tau laikas sustos.