Spalio ir lapkričio sandūroje Vilniaus koncertinėse erdvėse vėl suskamba keisti styginių čirpimai, pučiamųjų riaumojimai ir elektronikos gausmai. 27-asis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ šiemet specialios potemės neturi, bet išrinktieji kompozitoriai yra Yannas Robinas, Yannis Kyriakidesas, Johnas Adamsas ir svarbiausias – pernai viešėjusio M. Gordono geriausias draugas, postminimalistas Davidas Langas. Minint pastarojo 60-metį, pirmąkart festivalio istorijoje nuskambės tiek daug vieno kompozitoriaus kūrinių. Tiesa, pernai atvežus žinomiausiu gyvu kompozitoriumi tituluojamą Philipą Glassą ir žymiausiu kvartetu tituluojamą „Kronos“ kvartetą, sunku nenuleisti kartelės. Vis dėlto programa gan plati, net su keturiais orkestro koncertais, povandeniniu koncertu, o lietuvių kompozitoriams vietos festivalyje maždaug kaip visada: skambės 9 kūriniai, iš jų 7 festivalio užsakytos premjeros.

Spalio 21 d. festivalį atidarė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Visi Filharmonijoje vykusio koncerto kūriniai buvo panašaus plano: šviesaus, postminimalistinio. Pirmasis opusas, D. Lango „Wed“, perdirbtas iš pjesės fortepijonui, neįsiminė tarsi bangelės vandens paviršiuje, o premjeroje, Alberto Navicko „Atminties linijos“ styginiams, kaip atsiminimui gražiai išnirus kontrabosams, įsivyravo aukštų ir žemų styginių, iškylančių ir nuslopstančių, dialogas, peraugęs į kvazimelodiją. Ant­rai kūrinio pusei būdinga tremolo ir flažoletų trelių kaita. Kitas D. Lango kūrinys „Shade“ fortepijoniniam trio („FortVio“) ir styginiams sudarytas iš keleto skirtingų epizodų: vieni herojiški, kiti šokio charakterio, nereguliaraus metro. O štai suskambus ketvirtajam vakaro kūriniui, Žibuoklės Martinaitytės premjerai „Šviesotamsos trilogija“, pagaliau išryškėja garso masė, žemi dažniai, orkestrui taip svarbus pedalas. Fortepijono (Gabrielius Alekna) partija dažniau skamba romantizmo stiliumi, o orkestro besimainančiomis tekstūromis kuriama atmosfera, fonas. Forma –­ nenuspėjama, kūrinys atrodo nesibaigiantis: tai nurimsta, tai vėl organiškai perauga į kitą nuotaiką. Antroji koncerto dalis buvo skirta vien D. Lango kūrybai. Jo „Concerto (world to come)“ solo violončelei (Gavrielis Lipkindas, Izraelis) apibūdinamas tarsi kūrinys-meditacija, malda, bet man pasirodė per daug ištęstas, monotoniškas. Po jo buvo patiekta vyšnia ant torto –­ trumputė, bet širdį virpinanti daina „Simple Song #3“ iš P. Sorrentino filmo „Jaunystė“. Jauna solistė, sopranas Agnė Stančikaitė, laimei, neturi primadonos manierizmo, – paprastumas tiko šiai muzikai, tik kartais balsą užgoždavo orkestras.

Šiųmetė „Gaida“ – jaunosios kartos ansamblio „Synaesthesis“ (dirigentas ir meno vadovas Karolis Variakojis) karaliavimas. Tvirtai užsirekomendavęs pernai, šiemet ambicingas kolektyvas rodė įvairiapusiškumą ir dominavo programoje su dviem skirtingo pobūdžio koncertais. Pirmasis vyko spalio 22 d. Šiuolaikinio meno centre ir vadinosi „Strange People Playing Cool Music“ („Keisti žmonės groja kietą muziką“) – iš to galima suprasti, kad atlikti kūriniai buvo ansambliui estetiškai artimi, naudota vizualioji dalis, irgi propaguojama ansamblio. Dominykas Digimas, bene jauniausias (g. 1993) „Gaidos“ festivalyje dalyvavęs kompozitorius, yra ir vienas iš ansamblio įkūrėjų, palaikytojų – jo muzikai būdingos statiškos, meditatyvios nuotaikos, daugiasluoksniškumas. Sodria faktūra ir dabarties kartai aktualia tema – takoskyra tarp realios ir virtualios kasdienybės – pasižymėjo premjera „From Another Point of View“, palydėta Kristijono Dirsės vaizdo projekcijos. Įsiminęs elementas buvo sirenas primenantis dramatiškas glissando.

Paskui ansamblis atliko dar vieną premjerą: D. Digimo kompozicijos dėstytojo Ryčio Mažulio „Caput“ (lot. galva) – kūrinys, parašytas R. Mažulio „arkliuko“, t. y. senosios polifonijos, principais. Muzikantų grojamos linijos tai poliritmiškai išsibalansuodavo, tai vėl sueidavo į vienodą, unisoninį ritmą. Vis dėlto kiek pasigedau laiką stingdančios mažuliškos būsenos, panardinančios į nejaučiamą mikrokaitą. Toliau atliktas D. Lango kūrinys „Sweet Air“ skambėjo maždaug taip pat kaip R. Mažulio, tik be poliritmijos. O to paties D. Lango garsiajame „Cheating Lying Stealing“ dirigentas ir kontrabosininkas tapo perkusininkais, vienas prieš kitą (antifoniškai) grojančiais elekroniniais būgnais, – toks precizikos reikalaujantis opusas atliktas be dirigavimo, vadovaujantis tarpusavio pajautimu. Paskutinį kūrinį, Y. Kyriakideso „The Arrest“, papildė projektoriuje rodomas tekstas. Kaip paprastai nutinka, vaizdas patraukia visą dėmesį – juolab kai pasakojamas įtemptas paranojiško sapno siužetas. Ir vėl visus koncerto kūrinius siejo bendra, šįsyk dramatiškumo, nuotaika.

Spalio 24 d. išgirdome prancūzus, „Tana“ styginių kvartetą. Pirmas atliktas kūrinys, prieš 20-metį parašytas Pascalio Dusapino Styginių kvartetas Nr. 4 buvo tradiciškiausias koncerte, sudarytas iš paskirų melodijų, beveik be jokių ypatingų garso efektų. Antras kūrinys Ondřejaus Adámeko Styginių kvartetas Nr. 2 „Lo que no’ contamo“ inspiruotas flamenko, tad buvo trepsima koja, o smuikai didesnę dalį kūrinio naudojami tarsi gitaros. Šiame temperamentingame šokyje išsiskyrė jaut­ri vieta, kai melodija kuriama vien iš natūralių violončelės flažoletų. Trečias koncerto kūrinys buvo Arvo Pärto klasika „Fratres“, kurį, beje, galima atlikti bet kokia sudėtimi – tai variacijos antro smuiko griežiamo viduramžiško burdono fone. Prieš paskutinį ir naujausią (2015) koncerto kūrinį, Y. Robino Styginių kvartetą Nr. 3 „Shadows“, atlikėjai supažindino klausytojus su pagrindiniais kūrinyje skambėsiančiais gestais, grojimo technikomis: tai garso tembro varijavimas griežiant arčiau ar net ant tiltelio, greitas braukymas stryku per stygas, staigus glissando pjūvis ir kt. „Tai tikrai pastangų reikalaujantis kūrinys“, – galiausiai pratarė smuikininkas ir kvartetas ėmėsi darbo. Kartais viskas taip suintensyvėdavo, jog, rodės, jie arba išsisuks ranką, arba pames smuiką. Šį opusą priskirčiau new comp­lexity krypčiai. Tačiau kvartetas pademonstravo vienodai gerą kontrastingos programos (pusė ramių, pusė temperamentingų kompozicijų) atlikimą, garso niuansus, maksimalią koncentraciją.

Spalio 25 d. grįžo „Synaesthesis“ ir dabar jau „kieti žmonės grojo keistą muziką“ (koncertas vadinosi „Cool People Playing Strange Music“). Fleita, klarnetu, fortepijonu, smuiku, altu ir violončele atlikti kūriniai pasižymėjo sudėtingomis grojimo technikomis.

Ypač įsiūčio kupini buvo pirmieji du kūriniai, agresyvūs, gaivališki new complexity, pasikartojančių triukšminių pliūpsnių pulsacija. Sylvaino Marty kūrinyje „Lithuanian Rotation“ (2016) tolygūs judesiai, fortepijono dundesys, pučiamųjų orinis, tarsi nuleistos padangos garsas priminė industrinius triukšmus, įsiminė klarnetininko užkriokimas į instrumentą kūrinio pabaigoje. Y. Robino „Fterà“ (gr. sparnai, plunksnos) atlikti scenoje teliko bosinis klarnetas, altas ir fortepijonas. Nepaisant to, užkuriama dar didesnė pirtis, čia klarneto skleidžiami garsai primena gyvūnų ar paukščių riaumojimą.

Stebint pykčio išraiškas atlikėjų veiduose, ima rodytis, kad jie išgyvena tas emocijas asmeniškai, muzikines frazes paverčia savo kalba, įžmogina.

Garas buvo nuleistas ramesnėje premjeroje, jaunos slovakų kompozitorės Lenkos Novosedlíkovos „Seven:Twenty:Seven“, kuri primena besi­kartojančią baroko muzikos frazę, apipinamą kitomis linijomis ir galiausiai pasibaigusią viena nata, skambėjusia 2 minutes. Graikų kompozitorius Panayiotis Kokoras savo muziką pavadino holofonija (pavieniai garsai formuoja visumą). Jam svarbus garso virtuoziškumas, tembriniai niuansai. Koncerte atlikta „Crama“ panaši, bet subtilesnė nei pirmieji du kūriniai, skambanti tarsi pro šydą, filtrą. O finalui pasirinktas žaismingesnis opusas, laužyto ritmo Régis Campo „Pop-art“, nuskambėjęs kaip iškraipyta animacinio filmuko ar tų pačių postminimalistų muzikėlė.

Kasmet akademiją baigia keliasdešimt studentų atlikėjų, bet kiek iš jų groja šiuolaikinę muziką? Panašu, kad tik vienas kitas ir kad dauguma jų yra šio ansamblio nariai. Sakytume, Lietuvoje paprasta tapti pionieriais, bet „Synaesthesis“ fenomenas kelia pagarbą. Jie žinojo, ko nori, rado savo nišą ir štai vos per kelerius metus tapo beprecedenčiu Lietuvoje aukšto lygio ansambliu.

Spalio 26 d. Vilniun grįžo airių ansamblis „Crash“, svečiavęsis „Gaidoje“ 2015-aisiais. Kadangi šiemet švenčiamas jo 20-metis, dalis koncerto programos buvo trumpučiai kūriniai-sveikinimo atvirukai ansambliui nuo kompozitorių. Visa puokštė atrodė taip: (post)minimalistiniai dramatiški Edo Bennetto „Accel“ ir Nico Muhly’o „In as Long as it Takes“; Geraldo Barry’o „Choralas“ unisoniniais lyg choralo akordais, pertrauktais nesibaigiančia lėkščių daužymo (crash cymbal reiškia lėkštes) serija. Vėl D. Lango „My Very Empty Mouth“ minimalizmas grynaisiais intervalais. Tada Japonijos inspiruotas O. Adámeko „Chamber Nôise“ duetas violončelei ir kontrabosui: lyg mantra, burtažodžių dainavimas, apeigos. Ir vėl minimalizmas, tik be trombono – Kate Moore „Music Box“ penkiems perkusininkams. Minimalizmas keičiamas triukšmais – Ann Cleare „Fiáin“. O Julia Wolfe „A Wild Furze“ buvo tarsi besilydančio garsovaizdžio sapnas, prasidėjęs gitaros arpedžio: kaip bitlų daina „A Day in a Life“. Beldimas, džeržgimas, bosinio klarneto perpūtimai, chaotiškas ritmas pratęsė košmarą Y. Robino „Trio Basso“ bosiniam klarnetui, violončelei ir kontrabosui, bet po jo vėl sugrįžo minorinis (post)minimalizmas – Donnachos Dennehy „As An Nós“. Viską vainikavo D. Lango „Forced March“ – kaip sako pavadinimas, maršas dėl kariško būgnelio, kiek priminęs liūdną M. Raveli’o „Bolero“ versiją. Taigi tarp minimalizmo ir postminimalizmo krypties kūrinių dėl įvairovės įmaišyta keletas sonoristinių ir new complexity, jei tiksliai, iš 11-kos 6 grynai postminimalistiniai.

Vis dėlto po „Synaesthesis“ driokstelėjimo, į „Crash“ pasirodymą norėjosi reaguoti maždaug taip: „Jūs smagūs, bet mes jau matėme, kaip dvigubai tokią programą sugrojo dvigubai mažiau dvigubai jaunesnių muzikantų.“

Du labai skirtingus lietuvių kompozitorių kūrinius išgirdome spalio 27 d. Kongresų rūmuose, kur grojo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Jurjeno Hempelio iš Olandijos. Koncertą pradėjo du Y. Kyriakideso kūriniai, susilieję į vieną. Pirmasis „Nerve“ vėl su projekcija, pia­nisto pasakojimu apie scenos baimę, vėl nukreipusiu visą dėmesį, o ir pati muzika buvo nesavarankiška, džiaziška, tąsūs tonalūs akordai, palydintys išnyrančius žodžius. Tuomet, dirigentui sustingdžius laiką, tyloje į sceną žengė pianistas Daumantas Kirilauskas ir lyg tos pianisto istorijos tęsinį ėmė groti greitais treliais pasižymėjusį „Tinkling“ (angl. skambčioti, čiurlenti, klingsėti).

Toliau buvo atlikta Algirdo Martinaičio premjera „Mitų griovėjas“ elekt­rinei gitarai ir orkestrui. Mitų griovėjas – gitaristas Juozas Milašius. Per spaudos konferenciją A. Martinaitis užsiminė dokumentavęs J. Milašiaus grojimo technikas, garsinius triukus. Kūrinyje gitaristo išgaunami garsai buvo triukšminiai. Mitai buvo griaunami tiesiogine žodžio prasme. Skambant nurimstančiai ir vėl prapliumpančiai, nervingų traukulių tampomai orkestro muzikai, ima belstis gitara: J. Milašius drožė stygas, trankė ir purtė instrumentą. Kūrinio viduryje intensyvumas krito, bet tai tebuvo tyla prieš audrą – gitara užvaldo kūrinio formą ir ją sugriauna. Tačiau didžiausią įspūdį paliko solisto sceninis judesys. J. Milašius sėdėjo palinkęs ties gitara ir kratėsi, purtėsi, trypė lyg ištiktas traukulių, rodės, kad tuoj išmes, sudaužys gitarą. Tarsi antrindamas muzikai, tai užversdavo galvą, tai atlikęs judesį išmesdavo ranką į priekį it supermenas. Susidarė įspūdis, kad J. Milašiaus muzikavimui sceninis vaizdas (performansas, transas, beprotybė) svarbiau, įdomiau už garsinį rezultatą. Tai galėtų įrodyti ir internete randamas performansas, kuriame gitaristas viena ranka nešdamas gitarą, kita – kanistrą (paverstą gitaros stiprintuvu) bėgioja mišku ar brenda per miško pelkes.

Antrojoje koncerto dalyje Justės Janulytės koncertas saksofonui ir orkestrui „The Colour of Water“ buvo tarytum homo sapiens sapiens būryje homo sapiens. Tai autorei būdinga monolitinė forma, vis garsėjanti, besiplečianti ir tuomet nuslūgstanti, unisonu užsibaigianti. Solistas Arvydas Kazlauskas, grimzdamas į menamą vandens gelmę, keitė ir saksofonus: sopraninį, altinį, baritoninį.

Šiaip jau publikai patinka matyti dirbančius atlikėjus (virtuoziškumą). Todėl naujojo sudėtingumo (new complexity) kūriniai, nors nėra malonūs klausyti, tampa pramoga žiūrėti į besineriančius iš kailio ir instrumentus drožiančius atlikėjus. Klausydamasi J. Janulytės pagalvoju, kaip šiandienos žmogui reikia tylios, subtilios, statiškos, garsų ramybe apgaubiančios, erdvę atveriančios muzikos. Čia nieko ypatinga nevyksta, tam tikra prasme tai minimalizmas, bet ne bukinančiai kalenantis amerikietiškasis. Galbūt kompozitorė nieko nauja nebeišlaužia, tik kartoja save, galbūt tai nėra jos geriausias kūrinys (įdomesnis pasirodė irgi šiemet parašytas „Vidurnakčio saulė“), bet, cituojant D. Langą, „stiliaus turėjimas lemia (komercinę) sėkmę“, o šiuo atveju dar ir garantuoja, kad pamedituosi, pailsėsi nuo bombardavimo įspūdžiais.

Koncertą užbaigė monotoniškas it stūksantis kalnas D. Lango „Mountain“. Nuolat kartojosi griežtas motyvas, kurio tarpai užpildyti tęsiamo pučiamųjų garso. Taip pat dalis koncerte skambėjusių kūrinių pasižymėjo populiaria kūrinio pradžios kliše, kai muzika (dažniausiai agresyvūs akordai) pertraukiama pauzėmis. Turbūt koks trečdalis kūrinių prasideda būtent taip.

Galėtume sakyti, kad „Gaidos“ prog­rama orientuojasi į komercinę pusę, į tai, kas geriau „susiklauso“. Ypač mėgstamas minimalizmas arba radikalesni sonoristiniai kūriniai, patrauklūs dėl egzotiško virtuoziškumo. Bet šiemet kaip niekad aiškiai girdėjau dvipusiškumą. Ko gero, tai apskritai dvi pagrindinės kryptys šiuolaikinėje muzikoje, ansamb­lio „Synaesthesis“ įvardytos kaip „cool“ ir „strange“. Muzika, kurioje svarbiausi parametrai ritmas ir harmonija, muzika, kuriai svarbiausia tembras. Naujasis paprastumas (new simplicity, minimalism) prieš naująjį sudėtingumą (new complexity). Meditacija prieš virtuoziškumą ir nervingumą. Ramus srovenimas prieš agresyvią bangų mūšą. Vienu atveju, gera, paprasta klausytis, kitu – įdomu žiūrėti. Minėjau, kad potemės festivalis šiemet neturi, bet ją būtų galima įvardyti kaip „cool & strange“.