raudonkepuraitė

esu aptrupėjusios sienos
neplauti langų stiklai
ir ryškiai raudonos užuolaidos

aptrupėjusios sienos –
kad tave geriau girdėčiau

neplauti langų stiklai –
kad tave ryškiau matyčiau

raudonos užuolaidos –
kad tave lengviau suėsčiau

o tada drauge
klausytume
kaip lietus barbena į stogą

 

תבש

sekmadieniais miestas tuščias
kol stotelėj laukiu paskutinio
atvažiuoja priešpaskutinis

esu vienintelė keleivė
sėdžiu
po vaisius vedančiais medžiais
susigūžus, droviuosi kosėti
nes nežinau kaip tai nuaidės
šitokioj priešpaskutinėj tuštumoj
sustojusioj prie raudono šviesoforo signalo

nežinau kiek visa tai išsiplės ir ar neužims
visos vietos ar nesprogs
ar neištaškys dekoracijų

bet vietų aplink daug
ir galiausiai NEBEBIJAU –

po to dar ilgai važiuodama
girdžiu kaip vairuotoja kosėja

 

šauksmas

motina pirmą kartą priglaudžia kūdikį prie krūtinės
jis nusiramina ir plačiai atmerkia juodas akis –
žmonės kalbantys apie savižudybę
yra gražūs ir laimingi

besileidžianti saulė
yra graži
besileidžiantys žmonės
yra gražūs
jie pasitiki savimi ir spindi
kaip dar nespindėję

nutviekstos šio pasiutusio švytėjimo
patvoriais strikinėja sulysusios katės
jos jau šimtą metų ieško tavęs
kad galėtų paklausti
kiek dabar valandų

peilis dailiai drožinėta rankena įsminga
į išsipūtusį nakties pilvą

gražus
kruvinas mėnulis
rėkia danguje iš laimės

ir kūdikis girdi
jo klyksmą

 

audra

ant tavo kūno ištatuiruotas lietus
krentantys medžių lapai
besitaškančios mašinos senamiestyje
ir aš

ištatuiruoti mano
šlapi drabužiai suplyšę batai
ir permirkę plaukai

bet jokio skėčio
čia nėra

o ir tavęs paties
ant tavo kūno
nėra

 

laisvė

senas rašytojas su pasišlykštėjimu žvelgdamas į mane
pro stipriai sukąstus dantis iškošia
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
suprask jo laikais buvo cenzūra o dabar mes gyvename
šiltnamio sąlygom ir nokstam kaip kokie pomidorai

– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
klausia manęs išverstakės žuvys nematomoj laiko upėj
– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
teiraujasi Peliukas Mikis ir misteris Jėzus
susikibę už rankų sapnų proskynoj
toj pačioj kurioj skęstu kurioj paskendau ir nuskęsiu

– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
klausia manęs moliuskai kriauklės bangos žuvėdros
ir dumbliai
nuskendusių laivų kapitonai ir nekaltos mergaitės –
po dešimties metų jos jau skelbs tostus ir gers viena
kitos kraują
prie paminklo Anderseno undinėlei ar kitam viešbuty

– kas tau gali uždrausti rašyti ką nori?
nerimsta daugiaaukščio langų stiklai
ir praplaukiantys debesys

atsisuku į juos ir sakau
– jūs man galit uždrausti ir
uždrausti man gali šermukšnių kekių raudonis

 

brakonieriavimas

visi žvėrys ir visi žmonės kuriuos dieną regėjai
naktį ištrūksta iš savo narvų
ir sėlina link tavo vaikystės

miegamajame budi taiklus medžiotojas
jis pakelia šautuvą
ir nusitaiko
į ramiai šnopuojančią galvą

kraujo baloje guli
snieginis tigras

taip ateina žiema
ir skaidrus kraujas
liejas iš tavo akių
ir baltas kraujas
nudažo raudoną sniegą

ant kurio užrašyta –
esi
tokiame pat pasaulyje
kaip ir vakar

gal tik kiek
daugiau niekada

 

patvoriuose dar augs šalpusniai

kada nors visi mano draugai numirs
numirs giminaičiai ir mylimieji
numirs priešai ir nuo žemės paviršiaus
dings visi kaimynai ir praeiviai
kuriuos bent kartą buvau sutikusi
gatvėje

numirs klasiokai grupiokai
mokytojai dėstytojai
bendradarbiai

paskutinį kvapą išleis
visi žmonės
su kuriais dėl
nesuvokiamų priežasčių
dėvėjau tokią pat
laiko uniformą
nors taip ir neteko kariauti
jo mūšiuose

numirs paukščiai kurie anksčiau skraidė
virš mano aukštai iškeltos galvos
ir amžiams nutils šunės kuriuos išvykusi iš miesto
girdėdavau staugiant
šiurpulingomis naktimis

patvoriuose dar augs šalpusniai
ant pavėsinių ilsėsis nuvargusios vynuogės
bet niekas daugiau nevadins manęs vardu
o ir manęs pačios jau nebus

ir tuomet
atsargiai
šiek tiek pakreipusi galvą
stebėsiu man svetimus šunis
vynuoges ir šalpusnius

ir tuomet
pirmą sykį iš tiesų regėsiu
paukščio skrydį

o pro šalį skubanti porelė
supratingai
žvilgsniais aplenks
suolelį
ant kurio sėdžiu

jie žinos
kad kitaip nei jie
aš iš tiesų matau
paukščio skrydį

kad
esu
visi man nepažįstami
šunės vynuogės
ir šalpusniai