Lopšinė Rachelei. Tėčio raštelis (1943)

Susirink lėles,
Rachele,
suguldyk
į vežimaitį
ir užmerk
visoms akis.

Miestas
dar neatsikėlė.

Mes
dar spėsime išeiti.

Mūsų
niekas nematys.

Ryto
blykštantis drabužis
prisigėręs melsvo ūko
ir lekavimo
šunies.

Lyg balandis
susigūžęs
ten,
toli,
žmogus.

Sušuko.

Ir parkrito
ant žolės.

Susirink mane,
Rachele,
iš apyaušrio skutelių,
iš pavargusių aidų.

Tąsyk –
tąsyk nepakėliau –

tu likai miegot, vaikeli.

Tu likai.
Likai
tik tu.

 

Buvau naktis

Because the night
belongs to lovers.
Patti Smith

buvau naktis, kuri nerado raktų
aš taip ilgai norėjau įsibrauti
į tavo kambarį, į tavo miegą

įsiviliot tave į sapno šachtą
nusiauti, nusirengti, nusigauti –
pro Kasiopėją, Šienpjovius ir Vegą –

į šiltą ežerą blyškių perseidų
kur tyvuliuoja praeitys lyg letos
ten mudu būtų pasitikęs luotas

buvau naktis, tavęs taip įsigeidus
kad pievos liko stirnų išgulėtos

buvau naktis
pamiršusi kvėpuoti

 

Ten bučiavosi du lietūs

Dingusiam Sereikiškių parkui

Vidiniame kieme, šalia lojimo,
greta (už sienos) būsimų vaikų,
kietai įmigusių langų kiaurymių,
ir lietvamzdžių – aristokratiškai tingių, –

atrodo, dar stotelėje, prieš aušrą
(linksmybės pypsi lėkdamos gatve),
vėliau prašvitus ir nurimus paukščiams
ant karuselių, užrakintų vakare, –

tada prie upės – neprabudę tiltai, –
už upės, kur nesugriauti namai,
kur sienos nori savimi pakilti
iki palėpės, – rąžos baikštūs katinai, –

atogrąžų drėgme pragysta parkas,
ir oras skysta matiniu stiklu, – –
ant surūdijusių sūpuoklių užsimerkiam
ir užsimanome kavos.
– Dar nėr penkių.

 

Stokholmo sindromas

mes užgrobėm miestą – net rytą įtikinom laukti –
nešvist – neišduoti – nemindžioti mūsų šešėlių
dabar mes vieni – tik šikšnosparnis vėl įsivėlė
į tavo sparnus – jie kažkaip sugebėjo ataugti

mes užgrobėm bokštus – ir įkaitu paėmėm laiką
jis niekur nebeis – ir bent šiąnakt galėsim nesenti
tyloj – po nuščiuvusiu grindiniu – tęsime gentį
kol mėnuo atneš mums gatves – mėnesiena raikytas –

ant sapno padėklo su įrankiais skirstyt likimui –
akligatviams duosim po skambų ir kerintį vardą
o aikštes dulkėtas ramiai suvarysim į gardą –
kad aidas nelodytų užgrobto miesto prikimęs

----

mes užgrobėm miestą – ir miestas vis tiek mus pamėgo
net laikrodžių bokštai pajuto tą keistą sindromą – –
– – mes užgrobėm patys save – kai pabudę iš komos
daugiau nežinojom – kaip meilės atrasti ir miego