Jamesas Tate’as (1943–2015) – amerikiečių poetas, kelių dešimčių knygų autorius, tėvynėje prestižiškiausių literatūros premijų (Pulitzerio, Nacionalinės knygos, Wallace’o Stevenso) laureatas. Debiutavo rinkiniu „Pražuvęs lakūnas“ („The Lost Pilot“, 1967), kurio titulinis eilėraštis skirtas tėvui, žuvusiam Antrajame pasauliniame kare, kai būsimasis poetas buvo vos 4 mėnesių. Ilgainiui J. Tate’o kūryboje įsivyravo siurrealistiška ironiška žaismė, tragikomiškas absurdas, masinės kultūros klišių parodija, nuo XXI a. pradžios dažniausiai reiškiama neilgo pasakojimo forma. Šie eilėraščiai proza – iš paskutinės J. Tate’o knygos „Vyriausybinis ežeras“ („The Government Lake: Last Poems“, 2019), išleistos jau po autoriaus mirties. Gruodžio 8 d. jam būtų sukakę 80.

 

Rūtos Tranaitė nuotrauka

 

 

Negyvėlio draugas

 

Ant suoliuko prie teismo rūmų sėdėjo seniokas. „Ei, jaunuoli, ar nesušelptum?“ – tarė jis, kai ėjau pro šalį. Įkišau ranką į kišenę, bet kitą akimirką tas seneliukas brinktelėjo ant šono. Pamaniau, gal juokauja, bet jis taip ir liko gulėti. Priėjau ir patikrinau pulsą. Nieko. Pastovėjau nesumodamas, ką daryti toliau. Iš teismo rūmų išėjo kažkoks žmogus ir aš jam pasakiau, kad ant suolo guli negyvėlis. „Aš skubu“, – atsakė tas, pasižiūrėjęs į laikrodį. Už kampo pamačiau policininką, gatvėje reguliuojantį eismą. Nukūriau pusę kvartalo iki jo. „Atsiprašau, pareigūne, bet ten gatvėje mirė žmogus. Gal malonėtumėte padėti man?“ – „Ar nematot, kad aš atsakingas už eismo srautus šioje judrioje sankryžoje?“ – atšovė tas. Skėstelėjęs rankom parskuodžiau prie savojo žmogaus. Pastovėjau grąžydamas rankas. Tada užlėkiau laiptais į teismo rūmus. Sustabdžiau pirmą pasitaikiusį žmogų, iš pažiūros ten dirbantį. „Gal padėtumėte man? Lauke ant suoliuko ką tik mirė žmogus, reikia, kad jį kas iš manęs perimtų.“ – „Užeikit į kitą kabinetą“, – atsakė tas ir nuėjo. Įžengiau į kitą kabinetą ir vyras prie stalo manęs paklausė: „Ar galiu kuo padėti?“ – „Taip, prie šio pastato guli negyvėlis. Gal pasirūpinsit, kad jį kur perkeltų?“ – „Užpildykite šiuos blankus, o tada jus priims kitame kabinete“, – atsakė tas. Paėmiau blankus ir prisėdau prie jo kabineto. Nežinojau atsakymo nė į vieną klausimą. Koks mirusiojo vardas ir pavardė? Adresas? Amžius? Artimiausi giminaičiai ir taip toliau. Išmečiau blankus į šiukšliadėžę ir išėjau iš pastato. Prisėdau ant suoliuko šalia negyvėlio. „Niekam tu nereikalingas, – pasakiau. – Ką darysim?“ Po kelių minučių: „Nagi, drauguži, eime namo“, – tariau stodamasis. 

 

 

Vizituojantis gydytojas

 

Kai šią popietę sėdėjau prie savo darbo stalo, apie pusę penkių kažkas pabeldė į duris. Stojausi atidaryti, bet viena mano koja tiesiog sukiužo vietoj. Mėginau stotis, bet koja buvo tarsi plastilininė. Galų gale pasikėlęs ant sofos porankių šūktelėjau durų link: „Užeikit, durys atrakintos.“ Durys iš lėto prasivėrė, už jų stovėjo nedidukas vyrutis gydytojo chalatu. „Skambinai?“ – paklausė. „Hm, ne visai“, – atsakiau. „Aha, bet tamstelei manęs reikia. Tiesa?“ – „Taip, manau, kad taip.“ – „Ką gi, tuomet iškart griebkimės darbo. Kairė koja, tiesa?“ – „Taip, kairė.“ – „Hm, apgailestauju, bet ją teks nupjauti.“ – „Ne, prašau nepjauti. Jūs net neapžiūrėjote jos.“ – „Girdėjau, kaip kritai. Pažįstu tą garsą. Iš jos jau nieko gero nebus.“ – „Ji tik nutirpo.“ „Taip, visiems laikams, nutirpo visiems laikams, todėl ir turime ją nupjauti.“ – „Ne, ne visiems laikams. Ji tik nutirpo, kai išgirdau beldimą į duris.“ – „Ar tik nekaltini manęs? Nes jeigu taip...“ – „Ne, ne, nieko panašaus. Tiesiog įdomi aplinkybė.“ – „Tada dėk koją ant stalo“, – paliepė jis. „Nenoriu.“ – „Ne apie norus dabar šneka. Tai būtinybė.“ – „Kas jūs toks apskritai?“ – „Aš – tamstelės gydytojas.“ – „Bet aš jus sutikau tik dabar.“ – „Ir pačiu laiku“, – nukirto jis. „Noriu, kad išeitumėt iš mano namų“, – pasakiau. „Bet tu – ligonis. Tau reikia skubios pagalbos.“ – „Mano koja pradeda atitirpti, prisiekiu.“ – „Tamstelė tik norėtum, kad taip būtų. Gana tų kvailysčių, dėk koją ant stalo“, – paliepė jis. „Prašau tučtuojau palikti šiuos namus, maldauju“, – pasakiau. „Be tavo kojos niekur neisiu“, – pareiškė jis. Aš pastvėriau lempą ir vožiau jam per galvą. Vyrutis išsitiesė ant grindų be sąmonės. Mano koja buvo atsigavusi, sena gera koja kaip anksčiau. Pakėliau tą gydytoją, išvilkau į lauką ir nudrėbiau į nutekamąjį griovį.

 

 

Rasko atsisveikinimas

 

Šuo visą popietę dūko sniege. Kai prisišaukėme namo, visas tirtėjo, ir teko kelias valandas trinti šiltu rankšluosčiu, kol nurimo. Tada įmigo kaip kūdikis. Kai ryte nesikėlė, sunerimom. Pagaliau mama nuėjo pamatuoti temperatūros ir tik tuomet supratome, kad šuo nebegyvas. Iš liūdesio nebežinojome, ko griebtis. Tėtis pasakė, kad turime jį palaidoti kieme už namo su visom ceremonijom. Taigi iškasėme duobę ir nusprendėme, ką skaitysim iš Šventraščio. Džaneta parinko muziką. Kitą rytą išėjome apžiūrėti kapo, bet šis buvo išverstas, o Raskas – dingęs. Sniege matėsi pėdsakai, tad pasekėme jais. Jie driekėsi per kelis kvartalus, kol suradome jį dūkstantį prie ežero su keliais kitais šunimis. Jis nepribėgo prie mūsų, kai pašaukėm. Turėjome pasivaikę jį sugauti, kad galėtume parsivesti namo. Namie buvo toks pat mielas, kaip visada. Pašertas įsitaisė ant sofos šalia mūsų. Niekaip nesupratome, kaip galėjome palaikyti jį mirusiu. Savaitės bėgo kaip įprastai. Paskui, pavasariop, Raską prieš pat mūsų namus partrenkė automobilis. Šįkart buvom tikri, kad jis nebegyvas, todėl palaidojom jį ankstesnėje duobėje, kurios nebuvom užkasę. Šįsyk be Šventraščio ir muzikos. Tiesiog įmetėm į duobę ir užvertėm tom pačiom žemėm. Praėjo savaitė ir štai vieną dieną mokyklos kieme per pertrauką pamačiau jį tokį pat žvalų ir gyvybingą, kaip ir anksčiau. Pašaukiau jį ir jis pribėgo. Iš džiaugsmo jį pamačius nežinojau, ko griebtis. Tėvai irgi buvo laimingi, nors ir mažumėlę sutrikę. Namuose jį prišėrėm kaip reikiant ir žaidėm su juo, kiek tik norėjo. Pamanėme, kad turbūt gyvens amžinai. Bet pamažu viskas pasimiršo, Raskas vėl buvo tiesiog senasis mūsų šuo, ir tai laikėm savaime suprantamu dalyku ir vos nepamiršdavom jo pašerti. Vieną dieną jis susirgo ir mes net nepaskambinom veterinarui, nes turbūt manėm, kad jis gyvens amžinai. Bet taip nenutiko. Po savaitės šuo nugaišo, ir šį kartą mes net nepasivarginom jo įmesti į duobę būdami tikri, kad atgis. Tiesiog paguldėme jį galinėje priemenėje ir laukėme stebuklo įvykstant trečią kartą. Apspistas musių galiausiai jis virto dulkėmis. Iššlavėme priemenę, kaip jau ne kartą anksčiau. Raskas visiems laikams pradingo tarp vazonų ir senų skardinių atsisveikindamas su šiuo pasauliu paskutinį kartą.

 

 

Tėvas ir aš

 

Šiandien man paskambino kažkoks vyras ir pasakė, kad yra mano tėvas. „Malonu, – atsakiau, – bet mano tėvas miręs.“ O jis: „Na, aš sugrįžau ir tiesiog norėjau pranešti, kad jei tau ko prireiks, aš būsiu šalia.“ Jis davė savo telefono numerį ir atsisveikino. Tas skambutis supykdė mane ir nuliūdino. Mano tėvas mirė, kai buvau visai mažiukas. Aš jo net neprisimenu. Bet mama buvo pripasakojusi, koks jis buvęs drąsus, mielas ir geras. Dabar tas apsišaukėlis privertė sau pripažinti, kiek iš tikrųjų mažai težinojau. Neįstengiau išmesti to vyro iš galvos. Jis neneigė, kad buvo miręs, tik sakė, kad sugrįžo. Kaip įprastai, ėjau į darbą. Susitikinėjau su draugais. Niekam nieko nepasakojau. Praėjus dviem savaitėms, nebeišturėjau. Paskambinau jo duotu numeriu. Jis atsiliepė ir mudu sutarėme dėl pasimatymo kitą vakarą. Susitikome bare netoli tos vietos, kur gyvenu. Jis klausė, kuo aš užsiimu. Pasakiau, kad esu apskaitininkas. Tada paklausė, ar turiu draugių. Atsakiau, kad kelias. Kiek pasėdėjome tylėdami. Paklausiau, ar ilgai čia gyvenęs. „Neilgai“, – atsakė. Paklausiau, kur jis gyvenęs. „Tai čia, tai ten“, – atsakė. Pasiteiravo, kaip laikosi mano motina. „Gerai, – atsakiau. – Žinai, jau nelabai kur išeina.“ Vienu metu kalbantis ištiesiau ranką ir paliečiau jo rankovę. Kairė jo ranka mano akyse pradėjo iš lėto trupėti. Tai panėšėjo į fokusininko triuką, nors ir nebuvo triukas. Mačiau. Jo ranka visiškai išnyko. Tada paliečiau kitą ranką. Vėl tas pats. Lėtas trupėjimas, išnykimas. Jis šnekėjo kaip šnekėjęs, daugiausia apie mane. Tada paliečiau jo koją, iš pradžių vieną, paskui kitą. Paskui jo krūtinę, kol iš jo liko tik kalbanti galva. Kaip tik tada jis tarė: „Tu juk vienintelis mano sūnus, todėl nenorėčiau, kad tau kas nutiktų.“

 

 

 

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas