Senoje garvežinėje gyvena mano tėvas ir jis išbūva ant ledo. Jei netikite, galime kartu jį aplankyti. Jis šlepsi per meldus, o žiemą klampoja derva, pamato ją tik iš arti, tolybės mums visai nerūpi. Mano tėvas sėdi ant senos kėdės, o pats visas šiaudinis: šildosi kairiąją ranką pridėjęs prie mūro sienos, dešiniąją – prie gelžgalio, vis dar ten tebesančio. Kadaise tėvas keliavo su Amundsenu, tad pažįsta pietų jūras. Vilki seną uniformą, mat dirbo senajame geležinkelyje, o žmonės nuo senojo geležinkelio kruopštūs – šiaudų pluoštus jie visada paskirstydavo po lygiai. Bėgiodavo tarp bėgių pirmyn ir atgal, ir buvo girdėti, kaip jie šūkaudavo sningant. O dažnai koks žmogelis, gyvenantis kiek tolėliau, uždėdavo ranką anūkui ant kepurės ir klausdavo: ar girdi? Ar tu juos girdi? Tie riksmai nuvaikydavo nuo bėgių varnų pulkus, niekas nebežino, kas tai. Pulkus varnų? Klausia ir kvatojasi. Pernelyg daug kvatojasi. Tais laikais dar būdavo ir šiaudinių maketų – viską bandė šiaudais: kaip tiesti bėgius, kur statyti geležinkelio įrenginius, signalus. Nuo tada daug kas pakito – jokių varnų, jokių šiaudų, bet mano tėvui tai nerūpi. Jis būva garvežinėje, išbūva ant ledo, – iš pasaulio jo taip lengvai neišplėši. Pakelia šiaudinę ranką ir per suskilusį langą žvelgia į balzganą orą. Šalia gelžgalio stovi malkų dėžė, prie jos kartkartėmis pasilenkia, joje pasirausia. Žmonėms nuo senojo geležinkelio viskas buvo taip sava, pažįstama –­ malūnai, pelėdos tame ruože. Ne taip kaip šiandien tūlas atsainiai pasakytų – pelėdų lizdai esą į kairę. Tai jiems buvo nė motais. Kairėj ar dešinėj – svarbu buvo ne tai, o atstumas tarp bėgių, žemės paviršiaus nelygumai, nuolydis tarp jų, įtempti ir laisvi laidai, statinaitės, įšalusios į balas, – viską reikėjo žinoti tiksliai. Keliai ir tada jau buvo, bet kažin ar todėl? Viskas buvo matuojama šiaudais pagal viengubą arba dvigubą bėgių plotį. O žmonės šiaudų atgabendavo noriai, maišais, panėšėdavo žemyn iki garvežinės, dažnai iš toli ir per lietų. Šiaudai... Bet tai buvo anksčiau, o tėvas iki šiol šiaudinis. Neturi pasirinkimo, net nenori būti iš kitko. Vaškas seniai jo netraukia. Jei ir traukė, tai nebent vaikystėj –­ kai žiūrėdavo į avilius, į bites, taip meistriškai lipdančias korius, tačiau tai praeitis, buvimu šiaudiniu jis nesikeistų su niekuo. Juk ir nepavydi niekam. Kartais ateina kūrikas, nulenda į kūryklą, išsitiesia ant lovos ir pradeda vaitoti. Kartą pakilo ir atėjo, per miegus bandė ginčytis su tėvu, bet nepavyko – tėvas į šnekas su juo nesileido. Liktum nekaip suprastas, jei prasidėtum su sapnuojančiais. Šiaip jis tik vidutinio sudėjimo vyriškis. Tačiau tąsyk jis tiesiog išgriuvo iš kūryklos iškeltomis rankomis ir pakratė tėvą, kad net šiaudai rūko. Dar seniau buvo visai kitaip. Nepasakysi, kad visi žmonės nuo senojo geležinkelio būtų sapnavę tą patį, bet kiek sapnuodavo – ginčas galėjo bet kada įsiplieksti. Ir tada balsai sklisdavo toli, kaip ir dirbant. Tie patys vienskiemeniai, nieko nebestebinantys riksmai. Tik anūkai nuo jų krūpčiojo.

Kartais tėvą aplanko senelių namuose įsikūręs malūnininkas, vis dar tebedėvintis baltą kepurę, baltus rūbus ir jį, artėjantį per sniegą, sunku įžiūrėti. Malūnininkas pasakoja apie savo Kalėdas, savo stiklinę terasą, o mano tėvas palenkęs galvą godžiai klauso. Per Kalėdas malūnininkas visada pastato terasoje gėlių ir paparčių. Jie atspindi šviesą, kibirkštis, it seni traukiniai. Tėvas džiaugiasi malūnininkui apsilankius, bet jis ne vienintelis svečias. Asilai, jaučiai, laukiniai žvėreliai atšokuoja per bėgius ir uostinėdami bei virpėdami trinasi į seną uniformą. Net raguotieji ir dryžuotieji, net hienos ir gazelės, o ir piemenys iš paskos. Tai bent reginys. Piemenys skundžias ir rėkdami veja žvėris iš garvežinės. Kartą vienas piemuo įsikarščiavęs nubloškė tėvui nuo galvos kepurę, bet ir tai jo nesuglumino, juk jis iš senojo geležinkelio, prie visko pripratęs. Tas pats piemuo kepurę ir pakėlė. Jei ne piemenų riksmai, tai žvėrys mano tėvui būtų mielesni net už malūnininką. Malūnininkas per stambus, jis vos neišverčia tėvo iš kėdės ir tik kartkartėm atsisėda ant žemės, prie jo kojų.

Dažnai iš manęs šaiposi sakydami, kad man tėvu tekusi žvirblių baidyklė. Su šiaudine kepure! – šaukia žinodami, kokie jie neteisūs, su šiaudiniu kostiumu, o jų balsai užlūžta, su šiaudų sagom! Net sagaskylės šiaudinės! –­ kartą sušuko vienas visai netašytas, tarsi būtų toks daiktas – šiaudinės skylės. Bet jie taip šaukia, nes man pavydi. Nes nė vienas jų neturi tėvo, diena iš dienos sėdinčio garvežinėje, tik kartais dar žemiau nunarinančio galvą, suspragsinčio pirštais ar pamaišančio po malkų dėžę. Nes nė vienam iš jų tėvų nepakaktų tiesiog žvelgti į šviesų ledą per vienintelį įskilusį langelį. Jų tėvams reikia buldozerių, ilgų naktų, o maniškiui visi šie dalykai nerūpi. Jis šiaudinis – tiesa, bet visi žmonės nuo senojo geležinkelio šiaudiniai, o malūnininkai kaimynystėje net dainas dainuoja apie tai. Lengvai dega šiaudai, kartą iššoko iš kažkur užsiliepsnojęs žmogėnas ir ilgai šliaužė degdamas per dagius. Upė nuo jo švytėjo ir ledo lytys joje, šiandien šitaip niekas nedrįsta. Dabar nėra šiaudinių, o jei ir yra, tai neprisipažįsta. Juo labiau geležinkelininkai, jiems tai pernelyg pavojinga. Tačiau šiaudinių galvos ypatingai dailios, per jas lengvai traukia net švininis garvežinės skersvėjis, o mano tėvo galvoj knibžda daugybė minčių. Ledas jas išjudina, kai šąla, slidūs, apledėję stiklai, kai tirpsta, o drėgmė, kai maudžia sąnarius. Piemenys, žvėrys, malūnininkas – niekas tiek daug kaip jis nemąsto. Malūnininkas – iš mėsos ir kaulų, bet nemąsto. O piemenys? Ko iš jų norėt? Kartą užklydo hiena su pilna galva minčių ir prilipo prie tėvo, nenuvysi. Bet niekam tai nekrito į akis. Po kurio laiko rado ją prigėrusią lentpjūvės tvenkiny, pilname plūduriuojančių lentų. Nenoriu pasakyti, kad tai iš piktos valios, bet šiandien mažai kas ką bepamena. Jie susirenka, lipa į kalvą grodami ir nešdami vainikus, paskui leidžiasi žemyn, bet apie mano tėvą nežino nieko, tai jiems per daug svetima. Net jei šiaudinius apdarus nusirengtume, ką bepasiektume? Juk net jei tie šiaudai su kepure ir mūvi kelnes – jie tėra tik šiaudai. Taip jie kalba. Tokių pasakymų išgirsti stovėdamas koridoriuj, kai jie, ką tik grįžę iš darbo, tavęs nepastebi. Tokios šnekos man atrodo šventvagiškos, kai girdžiu jas, imu melstis. Paduodu ką tik pagaląstus pjautuvus ar ką kita, ko tokiems žmonėms, vaikščiojantiems iš kampo į kampą, bereiktų (juk jie patys kaip lentos supjauti pagal savo šviesių kambarių aukštį) ir išsiskubinu atgal į garvežinę. Šmurkšteliu per jų vielines tvoras, prašliaužiu jų lygiomis, bevaisėmis pievomis, girdžiu užnugary žvengiant jų arklius, bet aš jau toli. Laimė upių akmenimis gena mane pas šiaudinį tėvą. Virš manęs plaukia debesys ar planetos, o gal suplevena švelnus vėjas, bet aš žinau savo kelią ir niekas kitas manęs nepavilios.

Kiti, žinoma, sako, esą aš bėgu taip greit, nes baiminuos dėl savo tėvo. Man nebaugu nei dėl malūnininkų, nei dėl kūrikų, nei dėl piemenų ar jų žvėrių. Kad piemenys turi daug bendra su ugnimi – tai tiesa ir kiekvienas žino. Ne veltui sakoma – piemenų laužas. Kūrikas tuo labiau susijęs – to net aiškint nereikia. Ir gazeles, ir kitus žvėris taip pat galima išvysti prie ugnies, tokia ugnis vadinama degančiu krūmu. Bet džiaugiuos, kai dangus pilkas, stiklinis, ir nei vakaro žara, nei aušra neįpučia man siaubo, nejaukumo. Juk negaliu tėvo apsaugoti nei nuo kitų žmonių beprasmio smalsaus džiugesio, nei juo labiau nuo jo paties troškimų. Žvaigždės – mano baimė, nes tėvas, neslėpsiu, labai norėtų keliauti į žvaigždes. Bet ką tai reiškia –­ kelionė į žvaigždes? Kaip tai supras­ti? Tėvas man nepaaiškina. Galbūt jis mena aksomines, apjuostas pievas, nendres, praėjusius metus? Nežinau. Tik regiu, kaip vienu mostu pakelia galvą ir liaunasi maišęs po malkų dėžę vos pamatęs žvaigždę, praskriejančią už jo kreivo, apledėjusio lango. Išties jos ten toli viršuje labiau primena degančius ir besisukančius šiaudų pluoštelius, nei ką nors kita. Bet aš negaliu savo tėvo paklausti, ar jos jo bičiulės, ir net nenorėčiau galėti. Tik norėčiau, kad jis dar kiek pasiliktų garvežinėje ant savo senos kėdės toks, koks visada –­ tylus, persmelktas drėgmės ir pelėsių kvapo, lengvai įsigeriančio į senus šiaudus ir senas uniformas.

Turbūt pamiršau paminėti, kaip tėvas mėgsta varveklius? Jie jam mielesni už bet kokias malkas dėžėje, parnešu jų, vos tik galiu. Prilaužau nuo pašiūrių stogų, nesirenku, kaip pakliūva, o šunys – man iš paskos. Štai – ir vėl jis, varveklių laužytojas! – girdžiu toly šaukiant, bet veltui. Kai mano tėvas išdėlioja varveklius aplink save ratais, pusračiais, šviesius it iečių kotus, bet nuovokesnius, yra nepaprastai laimingas. Tada jis nekelia akių į žvaigždes, o angelai jam šviečia.

Iš vokiečių kalbos vertė Inga Bartkuvienė

Versta iš Ilse Aichinger. „Elisa Elisa. Erzählungen (1958–1968)". – Frankfurt am Main: Fischer Verlag, 1991, p. 13–18.