Linos Aidukės nuotrauka

 

„Žinokit, po šio epizodo nebebus savas“, – sakė gydytojas raudona nosimi – iš tų, kurie mėgsta stikliuką, o ne klounadas – bet jo žodžiai negėlė. 

Nors žodžiai „tėvas“ ir „savas“ rimuojasi, nederėjo ir anksčiau, tačiau svetimu tėvo vadinti taip pat negalėčiau. Pilkų atspalvių pasaulyje tokie žodžiai kaip „savas“ ir „svetimas“ atrodo pernelyg nespalvoti, neatskleidžiantys tam tikrų niuansų.

Laukiu, kol atvažiuos slaugė, su kuria reikės aptarti naują gyvenimo tarpsnį. Trijų kambarių butas pirmame aukšte – standartinio išplanavimo. Įrengtas viename iš namų, kuriuose anksčiau gyveno akademikai, o dabar – jų atžalos su vis besikeičiančiais kambariokais. Na, ir mano tėvas. Valau dulkes nuo lentynų, kad nebūtų gėda. Juk pasamdėme slaugę, o ne namų tvarkytoją. Gal jos Hipokrato priesaikos versijoje ir yra eilutė „neteisk ir nesmerk“, bet vis tiek kažkaip nepadoru. Grindų išplauti jau nespėsiu, bet bute tamsoka, gal nepastebės.

Turbūt reikės paaiškinti, kaip naudotis vandens šildytuvu ir virykle. Parodyti, kuris raktas nuo kurių durų. Papasakoti, ką daryti, jei netyčia dingtų elektra, kaip perjungti maršrutizatorių. Tiek daug buities reikalų. Nors, jeigu jie telpa į dešimties minučių pristatymą (neslėpsiu, repetavau), gal ne tiek jau ir daug. Aišku, dar reikės perpasakoti viską, ką man pasakojo gydytojas raudona nosimi, bet juk slaugė žinos geriau. Jai aiškinti, kaip elgtis su ligoniu, yra tas pats, kaip aiškinti taksi vairuotojui, kuriuo keliu reikia važiuoti į oro uostą. 

Skambutis į duris. Ji jau čia. Perdėtas punktualumas šiame darbe – privalumas. Moteris žemo ūgio, bet ir mano tėvas net jaunystėje nebuvo milžinas. Gal susitvarkys, jei anas pargrius. Jai tėvas ne pirmas klientas, patirtis Airijoje ir Šveicarijoje, kažkokie sertifikatai man nieko nesakančiais, bet rimtai skambančiais akronimas. Jei motina būtų su mumis, jau būtų užpuolusi moterį klausimais: „O gaivinti žmogų mokate? O jeigu kas nutiks, kai miegosite? O ko tokia jauna, bet netekėjusi?“  

Einame per kambarius, o aš peržiūriu sąrašą. Raktai, skaitikliai, žvakės, sunkiau atsidaranti langinė, dūmų detektorius. Klausosi įdėmiai, varnų neskaičiuoja, užduoda teisingus klausimus, nors nieko ir neužsirašo. Aišku, kas dabar ką nors užsirašo? Net padavėjai, ir tie viską tiesiog įsidėmi. Greičiausiai tikisi, kad nurodymus atsiųsiu paštu. Laiškas jau parašytas, beliko ištraukti iš juodraščių ir paleisti interneto bangomis. 

– Jūsų tėvas tarnavo kažkur Rytuose? – paklausia ji, įjungusi vidinį Šerloką. 

Pirmas mažiau praktinis klausimas, aišku, apie jas – apie tėvo tiubeteikas. Senomis knygomis, moksliniais leidiniais ir dovanotais paveikslais prigrūstame bute joms skiriama didesnė pagarba nei šeimos – tos, kurią paliko Gardine, ir tos kitos, kurios dalimi kartais jaučiuosi aš pats, – nuotraukoms. Dailiai siuvinėtos, draugų iš kelionių parvežtos ir į konjaką iškeistos skrybėlaitės. Turistinės ir ne visai, modernios – su Uzbekistano futbolo rinktinės skanduote – ir klasikinės, margintos Ferganos slėnio spalvomis. Vertingiausios – už stiklo, ant specialiai joms skirtų lentynų ir biustų, o padirbiniai – antresolėje, kartu su topografiniais žemėlapiais ir pageltusiais žurnalais.

– Ne, tėvas apskritai armijoje netarnavo. O nepaėmė jo dėl sveikatos problemų ar kokios gudrybės, to jau tiksliai nežinau, – atsakau, nukeldamas nuo lentynos keturkampį, rodos, uigūrų nešiojamą galvos apdangalą. 

Pasukioju skrybėlę rankose, padedu atgal, nepažeidęs nė vienos iš tėvo nerašytų taisyklių. „Neimk taukuotais pirštais, neglamžyk, nemėtyk virš galvos kaip picos kepėjas tešlos gabalo.“

– Nebuvote artimi? 

Tarsi artimus žmones išties galėtume skaityti kaip enciklopedijos įrašą. Skirtingai nei enciklopedijose, artimų žmonių praeityse sugyvena kelios, kartais pačios sau prieštaraujančios įvykių versijos. 

– Tai buvome, tai nebuvome, po motinos mirties bendravome nedaug. Kartais susiskambindavome, ir tiek. Gyvenu užsienyje.

– Užjaučiu, – skamba nuoširdžiai, nors ir nežinau, ar ji omenyje turi prieš penkerius metus mirusią mamą, šaltus santykius su tėvu ar mano emigraciją. 

– Tai gal jis tuose kraštuose turi šaknų? – klausia bandydama žodžiais pasitvirtinti tai, ko nemato mano blyškiame veide ir iš tėvo paveldėtose mėlynose akyse.

– Ne, tėvas – gudas, sovietinis balto žmogaus etalonas.

– Aišku, aišku, tai gal jį tiesiog traukia Rytai.

Kolekciją jis pradėjo kaupti dar man studijuojant. Instituto draugas vieną parvežė po simpoziumo Biškeke, taip tėvas ir užsikabino. Galbūt jis kolekcionavo tai, ko pats niekada nepatyrė, – egzotiką. Kai kiti jo bičiuliai – tie, kuriuos paėmė tarnauti, – medžiojo gyvates vakarienei kažkur Turkmėnijos stepėse, jis rašė disertaciją arba gydėsi sanatorijoje – gal net tuo pačiu metu. 

Anot tėvo, ši, kaip ir visos kitos kolekcijos, iš prigimties yra apie trūkumą. Jokia kolekcija (nebent kolekcionuoji kažką ypač nykaus ir riboto) niekada nebus baigta. Joks pomėgis neatneš pilnatvės, nebent tam tikrą neadekvatumo jausmą. Tikri nuotykių ieškotojai nekolekcionuoja nepalietiškų kukri peilių, o laivų modelių entuziastai neretai prisibijo kelionių vandeniu, nes juos supa. Tėvas net pasakojo konferencijoje sutikęs geriausią pasaulyje itališkos gamybos autobusų žinovą, taip niekada ir neįgijusį net lengvojo automobilio teisių.

– Jeigu tėvas būtų čia su mumis, o ne ligoninėje, surengtų tikrą ekskursiją, papasakotų apie kiekvieną eksponatą. Esu dalyvavęs ne vienoje tokioje sesijoje, bet informacija neišsilaikė, nes klausydavausi iš mandagumo. Iš viso kolekcijoje kiek mažiau nei trys šimtai skrybėlių – iš Kirgizijos, Pamyro, Pakistano, Kinijos.

– Bet jis jas užsidėdavo? – būtasis laikas perskelia viską į „iki“ ir „po“.

– Kartais, bet tik namuose, į žmones neidavo. Sėdėdavo balkonėlyje, žiūrėdavo į žydinčią obelį, kurią pats prieš keliasdešimt metų ir pasodino.

Praveriu duris į balkonėlį, atsisėdu ant taburetės, parodau pirštu į prasprogusią prieš savaitę obelį. 

– Čia gera ir ramu, čia nėra terminų ir vėlavimų. Nenuostabu, kad čia jam patiko.

– Tai buvo jo ritualas?

Norisi, kad viskas būtų čia ir dabar, neapibrėžtai, be slegiančio būtojo laiko konkretumo. 

– Gal priešingai – reta proga pabėgti nuo visų kitų ritualų. Nežinau, kiek iš jų atsikartos. Bus matyt.

– Bus matyt.

Grįždamas į kambarį, akies krašteliu pamatau savo atspindį veidrodyje. Ant galvos – nežinia kaip ten atsidūrusi tiubeteika. Gal ir man verta pasitik­rinti?

 

Olegas Volkovas – kūrybininkas, rašytojas, vilnietis.