„Stereotipai“ – tai ištrauka iš pas­kutinės italų rašytojo Primo Levi’o (1919–1987) knygos „Nuskendusieji ir išsigelbėjusieji“. Joje apmąstomas karo bei lagerių (taip pat stalininių gulagų) pasaulis ir užduodamas itin svarbus klausimas, kurį vėliau knygoje „Modernybė ir Holokaustas“ nagrinėjo Zygmuntas Baumanas: ar žydų ir kitų diskriminuotų grupių sunaikinimas laikytinas atskiru istorijos epizodu, nukrypimu nuo pagrindinės civilizacijos vagos, ar veikiau logišku modernybės (jos pažangių technologijų ir socia­linės bei politinės „inžinerijos“) padariniu? P. Levi’o knyga yra filosofinis ir antropologinis tyrimas, kviečiantis skaitytoją įsigilinti į tokias universalias temas kaip trauminė patirtis, kaltės jausmas, smurto banalumas ir „pilkųjų zonų“ formavimasis lageryje bei kolektyvinėje atmintyje.

Ši esė prasidėjusių Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ fone įgauna papildomų konotacijų ir atspalvių. Žmogus, deja, nesikeičia, keičiasi fonas. Ar galima pasimokyti iš atminties? Yra apie ką galvoti.

 

 

Tie, kuriems teko kalėti (ir platesniąja prasme visi rimtus išbandymus patyrę žmonės), pasiskirsto į dvi atskiras kategorijas, su retais tarpiniais atspalviais: į tuos, kurie tyli, ir į tuos, kurie pasakoja. Abiem kategorijoms esama pagrįstų priežasčių: tyli stipriau savyje išgyvenantys nejaukumo būseną, kurią supaprastindamas pavadinau „gėda“, tie, kurie neranda vidinės ramybės ar kurių žaizdos vis dar degina. Pasakoja, ir dažniausiai nemažai, kiti, paklusdami skirtingiems postūmiams. Kalba jie, nes daugiau ar mažiau sąmoningai, kalėjimo patirtyje, net jei ir tolimoje, įžvelgia slypint savojo gyvenimo centrą, įvykį, vienaip ar kitaip paženk­linusį visą jų būtį. Kalba, nes žino esą šimtmečio ir pasaulinio masto proceso liudininkai. Kalba, nes (kaip byloja viena jidiš patarlė) „gera kalbėti apie praslinkusias negandas“. Frančeska sako Dantei, kad „nieks taip nekankina, / kaip atminimai apie laimės mirksnį / netektyje“¹, tačiau tiesa ir tai, – ką žino kiekvienas sugrįžusysis iš lagerio, – kad nuostabu įsitaisyti šiltai ir pasisotinus priešais vyno taurę priminti sau bei kitiems patirtus vargus, šaltį ir badą. Taip pasakojimo būtinybei priešais gausiai nukrautą vaišių stalą fajakų karaliaus dvare pasiduoda ir Odisėjas. Kalba ir pasakoja, gal kiek pagražindami, tartum „kariai pagyrūnai“, apie baimę ir narsą, gudrybes, pažeminimą, pralaimėjimus ir vieną kitą pergalę; taip kalbantieji išsiskiria iš „kitų“, sutvirtina savo tapatybę priklausymu bendruomenei ir jaučia išaugusį savąjį autoritetą.

Tačiau jie kalba ar, tiksliau, mes kalbame (galiu naudoti pirmąjį asmenį, mat nepriklausau tylintiesiems) dar ir todėl, kad esame raginami kalbėti. Prieš kelerius metus Norbertas Bobbio rašė, kad nacių naikinimo stovyklos buvo „ne vienas iš įvykių, bet siaubingas įvykis, galbūt nepakartotinas žmonijos istorijoje“. Kiti – klausytojai, bičiuliai, vaikai, skaitytojai ar nepažįstamieji – tai nujaučia greta pasipiktinimo ir gailesčio, jie suvokia mūsų patirties išskirtinumą, ar bent stengiasi suvokti. Todėl ragina mus pasakoti ir užduoda klausimų, kartais pastatydami į nepatogią padėtį: ne visada lengva atsakyti į tam tikrus „kodėl“, juk esame ne istorikai ar filosofai, bet liudininkai, be to, žmonijos istorija nebūtinai paklūsta griežtoms logiškoms schemoms. Tam tikrą posūkį nebūtinai lydi vienas vienintelis „kodėl“: supaprastinimai tinka vien mokykliniams vadovėliams, tų „kodėl“ gali būti daug, jie gali būti susipynę tarpusavyje arba nepažintini, o gal apskritai neegzistuoti. Nė vienas istorikas ar epistemologas dar neįrodė žmonijos istorijos esant deterministiniu procesu.

Tarp mums užduodamų klausimų esama vieno, kurio niekada nestinga, netgi priešingai, bėgant laikui šis klausimas formuluojamas vis primygtiniau ir su vis mažiau dangstoma kaltinimo gaidele. Tai veikiau ne atskiras klausimas, o klausimų šeima. Kodėl nepabėgote? Kodėl nemaištavote? Kodėl neišsisukote nuo sugavimo „prieš tai“? Kaip tik dėl neišvengiamumo ir kasmečio stiprėjimo šie klausimai verti dėmesio.

Pirmasis komentaras šiems klausimams ir jų interpretavimas skamba optimistiškai. Egzistuoja šalys, kurių gyventojai niekada nepažino laisvės, nes žmogui įgimtas laisvės poreikis eina po kitų, daug svarbesnių poreikių: iškęsti šaltį, alkį, ligas, parazitus, žvėrišką ir žmogišką agresiją. Tačiau šalyse, kuriose elementarūs poreikiai patenkinti, šiandienos jaunimas žvelgia į laisvę kaip į gėrį, kurio jokiais būdais nevalia atsisakyti: be laisvės apsieiti neįmanoma, tai natūrali ir akivaizdi teisė, be to, nemokama, kaip sveikata ir oras, kuriuo kvėpuojama. Į šalis ir laikotarpius, kai ši įgimta teisė buvo paneigta, žvelgiama kaip į tolimus, svetimus ir keistus. Todėl šiems žmonėms nelaisvė siejasi su pabėgimu arba maištu. Į belaisvio būklę žvelgiama kaip į neleistiną, nenormalią, trumpai tariant, tarsi į ligą, kurią būtina išgydyti pabėgimu ar pasipriešinimu. Beje, pabėgimo kaip moralinės pareigos sąvoka yra įleidusi tvirtas šaknis: anot daugelio šalių karinių kodeksų, karo belaisvis privalo išsilaisvinti bet kokia kaina tam, kad vėl stotų į kovotojų gretas, ir, remiantis Hagos konvencija, už bandymą pabėgti neturi būti baudžiama. Kolektyvinėje sąmonėje pabėgimas nuplauna ir ištrina nelaisvės užtrauktą gėdą.

Trumpai teužsiminsiu, jog Stalino Tarybų Sąjungoje veikė kiek kitokia ir gerokai drastiškesnė praktika, jei ne įstatymas – repatrijuotam tarybiniam karo belaisviui neegzistavo išgijimas nei išganymas, toks karys buvo laikomas nepataisomai kaltu, net ir tada, kai jam pavykdavo pabėgti ir prisijungti prie kovojančios armijos. Karys privalėjo verčiau mirti, nei pasiduoti, be to, pakliuvęs (galbūt vos kelioms valandoms) į priešo rankas jis automatiškai tapdavo įtartinu asmeniu, neva susimokiusiu su priešu. Tokie belaisviai, neatsargiai grįžę į tėvynę, būdavo tremiami į Sibirą arba nužudomi, ir taip nutiko netgi daugeliui karių, kuriuos fronte sugavo vokiečiai ir išgabeno į okupuotas teritorijas, bet jiems pavyko pabėgti ir prisijungti prie partizanų būrių, kovojusių su vokiečiais Italijoje, Prancūzijoje ar pačioje rusų užfrontėje. Kariaujančioje Japonijoje į pasidavusį karį taip pat buvo žvelgiama su didžiausia panieka: todėl taip griežtai elgtasi su sąjungininkų kariais, patekusiais į japonų rankas. Jie buvo ne šiaip priešai, bet priešai bailiai, kurie pasiduodami degradavo.

Ir dar: pabėgimo kaip moralinės pareigos ir kaip būtinos nelaisvės pasek­mės sąvoką nuolat kartoja romantinė literatūra (Grafas Montekristas!) ir populiarioji literatūra (pamenate neįtikėtiną „Papillon“² sėkmę; „Mondadori“ leidykla, 1974). Kino pasaulyje neteisingai (o gal ir teisingai) įkalintas pagrindinis veikėjas visada vaizduojamas kaip teigiamas herojus, visada mėgina bėgti, net ir mažai tikėtinomis aplinkybėmis, o jo bandymus nuolat vainikuoja sėkmė. Tarp galybės užmaršties palaidotų kino juostų atmintyje išlieka „Aš esu bėglys“³ ir „Uraganas“⁴. Tipiškas kalinys yra regimas kaip pilnavertis žmogus, pasižymintis fizine jėga ir tvirta morale. Pulti nelaisvės užtvaras ir jas perlipti arba pralaužti jį skatina iš nevilties gimstanti narsa ir būtinybės paaštrinta išmonė.

Taigi toks schematiškas nelaisvės ir pabėgimo vaizdinys turi mažai ką bend­ra su koncentracijos stovyklų rea­lybe. Turint galvoje plačiąją šio termino reikšmę (t. y. greta naikinimo stovyk­los visiems gerai žinomu pavadinimu įskaičiuojant ir daugybę belaisviams ir internuotiems kariams skirtų lagerių), Vokietijoje būta kelių milijonų vergais paverstų svetimtaučių, nualintų, pažemintų, ties bado riba, prastai aprengtų ir neslaugomų, o visi jų ryšiai su tėvyne nutraukti. Tai nebuvo „tipiški kaliniai“, „pilnaverčiai“ žmonės, priešingai, – demoralizuoti ir jėgas praradę nelaimėliai. Vienintelė išimtis – sąjungininkų karo belaisviai (amerikiečiai ir priklausiusieji Britų Tautų Sandraugai), gaudavę maisto ir aprangos per tarptautinę Raudonojo Kryžiaus organizaciją, pasižymėję puikia karine parengtimi, stip­ria motyvacija ir priklausymo daliniui dvasia, išsaugoję gana tvirtą vidinę hie­rarchiją, nepaliestą „pilkosios zonos“, apie kurią kalbėjau anksčiau; šie kariai beveik visada galėjo kliautis vieni kitais, be to, žinojo, kad sugavimo atveju su jais bus elgiamasi atsižvelgiant į tarptautines konvencijas. Jų gretose buvo nemažai mėginusiųjų bėgti, ir kai kuriems tai sėkmingai pavyko.

Likusiems nacių pasaulio parijams (kuriems priklausė čigonai ir sovietų belaisviai, kariai ir civiliai, rasiškai laikyti nežymiai viršesniais už žydus) reikalai klojosi kiek kitaip. Pabėgti buvo sunku ir nepaprastai pavojinga: šie kaliniai buvo fiziškai išsekinti alkio ir kankinimų, jau nekalbant apie palūžusią moralę. Buvo laikomi, o ir patys jautėsi menkesnės vertės už nešulinius gyvulius. Nuskustomis galvomis, purvinais lengvai atpažįstamais drabužiais, mediniu apavu, kliudžiusiu spartų ir tylų žingsnį. Svetimtaučiai apylinkėse neturėjo pažinčių nei jokio galimo prieglobsčio, o vokiečiai žinojo esą akylai stebimi ir registruojami visa reginčios slaptosios policijos, ir tik nedaugelis jų tautiečių būtų rizikavę laisve ar gyvybe priglausdami bėglius.

Ypatingasis, bet skaičiaus požiūriu įspūdingas žydų atvejis buvo visų tragiškiausias. Net jei būtų pavykę įveikti spygliuotos vielos užtvaras ir tvoras su elektros srove, pasprukti nuo patrulių, nuo kulkosvaidžiais ginkluotų sargybinių stebėjimo bokštuose, nuo šunų, apmokytų medžioti žmones: kur šie belaisviai būtų galėję bėgti? kieno prašyti prieglobsčio? Jie buvo atskirti nuo pasaulio, virtę pamėklėmis. Žydai neteko tėvynės (iš jų buvo atimta kilmės pilietybė), neteko namų, kurie buvo perleisti visateisiams piliečiams. Dažniausiai neteko šeimos, ir jei kuris giminaitis dar buvo gyvas, nežinojo, kur šio ieškoti ar kur jam rašyti nepatraukiant policijos dėmesio. Antisemitinė Goebbelso ir Streicherio propaganda davė savų vaisių: didžioji dalis vokiečių, ypač jaunimas, nekentė žydų, niekino juos ir laikė tautos priešais. Likusieji vokiečiai, išskyrus kelis herojiškus atvejus, vengė teikti bet kokią pagalbą prisibijodami Gestapo. Tie, kurie globojo ar vien pagelbėdavo žydui, rizikavo sulaukti žiaurių bausmių. Ir teisinga priminti, jog keli tūkstančiai žydų išgyveno per visą hitleriškąjį laikotarpį paslėpti Vokietijos ir Lenkijos vienuolynuose, rūsiuose ir palėpėse, talkinant drąsiems, gailestingiems ir, svarbiausia, gana sumaniems, kad metai po metų išsaugotų didžiausią diskretiškumą, piliečiams.

Be to, visuose lageriuose net ir vieno kalinio pabėgimas buvo laikomas didžiausiu stebinčiojo personalo nusižengimu, pradedant kaliniais-funkcionieriais ir baigiant stovyklos komendantu, kuriam grėsė pašalinimas iš pareigų. Vadovaujantis nacistų logika, tai nedovanotinas įvykis: vergo, ypač priklausančio „menkesnės biologinės vertės“ rasei, pabėgimas buvo įgavęs simbolinę reikšmę ir būtų reiškęs pergalę iš esmės pasmerktojo pralaimėti, mito paneigimą. Taip pat ir, realistiškiau žvelgiant, objektyvią žalą, nes kiekvienas belaisvis buvo regėjęs tai, ko pasaulis žinoti neturėjo. Todėl tais atvejais, kai per sąšauką kuris kalinys neatsiliepdavo (tai nutikdavo ne taip jau retai: dažnai paprasčiausiai apsirikus skaičiuojant ar kaliniui nualpus dėl išsekimo), prasidėdavo tikra apokalipsė. Visoje stovykloje būdavo skelbiamas aliarmas, drauge su SS kariais, atsakingais už stebėjimą, įsikišdavo ir Gestapo patruliai: lageryje, statybvietėse, kolonijos būstuose ir gretimuose namuose būdavo atliekama krata. Stovyklos komendanto paliepimu būdavo taikomos neatidėliotinos priemonės: bėglio tautiečiai, sargybiniams žinomi jo bičiuliai ar gulto kaimynai būdavo tardomi kankinant, o paskui nužudomi. Pabėgti iš tiesų nebuvo lengva ir mažai tikėtina, kad bėgliui netalkino joks bendras ar kad niekas nepastebėjo jo ruošiantis sprukti. Bėglio barako gyventojai, o kartais ir visi stovyklos kaliniai būdavo sukeliami ant kojų ir suvaromi į sąšaukų aikštę, neapibrėžtam laikui, kartais kelioms dienoms, sningant, pliekiant lietui ar karštymečiu, tol, kol bėglys nebūdavo surastas gyvas ar miręs. Jei kalinį pavykdavo surasti ir sugauti gyvą, šis būdavo baudžiamas visad ta pačia mirties bausme – viešai pakariant, tačiau prieš bausmę vykdavo vis kitokia ceremonija, kaskart neregėto žiaurumo, kurioje įsišėldavo visas SS liguistas išradingumas.

Atskleisdamas, koks beviltiškas reikalas buvo pabėgimas, ir ne vien šiuo tikslu paminėsiu Malos Zimetbaum poelgį. Norėčiau, kad šios moters atminimas išliktų. Apie Malos pabėgimą iš Aušvico-Birkenau moterų lagerio pasakojo ne vienas kalinys, tačiau pasakojimų detalės sutampa. Mala buvo jauna lenkų žydė, sugauta Belgijoje, kalbėjo keliomis kalbomis, todėl Birkenau jai buvo pavesta vertėjauti ir perdavinėti nurodymus, tai suteikė merginai tam tikrą judėjimo laisvę. Tai buvo dosni ir drąsi mergina, pagelbėjusi daugeliui likimo draugių, mylima kalinių. 1944-ųjų vasarą Mala ryžosi bėgti drauge su Edeku, politiniu kaliniu lenku. Bėgliai siekė ne vien atgauti laisvę, bet ir pranešti pasauliui apie kasdienes Birkenau žudynes. Malai ir Edekui pavyko papirkti vieną SS sargybinį ir gauti dvi uniformas. Paliko stovyklą persirengę ir pasiekė Slovakijos pasienį, bet čia bėglius sustabdė muitininkai, įtarę juos dezertyravimu, ir perdavė policijai. Bėgliai buvo akimirksniu atpažinti ir nugabenti atgal į Birkenau. Edeką pakorė iškart, tačiau prieš mirtį kalinys nepanoro laukti, kol, kaip reikalavo Aušvico ceremonialas, bus perskaitytas nuosprendis: Edekas įkišo galvą į slankiojamąją kilpą ir pats paspyrė taburetę.

Mala taip pat ryžosi savaip pasitikti mirtį. Vienutėje belaukiant tardymo, prie Malos prisiartino viena bičiulė ir paklausė: „Kaip sekasi, Mala?“ Šioji atsakė: „Man visada sekasi gerai.“ Jai pavyko paslėpti nedidelį skutimosi peiliuką. Pasiekusi kartuves Mala persirėžė riešo arteriją. Budelio vaidmenį turėjęs atlikti SS pabandė atimti iš merginos peiliuką, ir Mala visų stovyklos moterų akivaizdoje kruvina ranka skėlė sargybiniui antausį. Prie jos akimirksniu prišoko kiti sužvėrėję sargybiniai: kalinė, žydė, moteris išdrįso mesti jiems iššūkį! Malą suspardė negyvai, paskutinį atodūsį mergina išleido, savo laimei, vežime, gabenusiame ją į krematoriumą.

Tai nebuvo „betikslis smurtas“. Tikslą jis turėjo: neblogai pasitarnaudavo užkertant kelią bet kokiam laisvės siekiui. Buvo normalu, kad apie pabėgimą iš lagerio mąstytų kiekvienas naujas kalinys, dar nepatyręs šių rafinuotų ir išmėgintų metodų. Tik itin retais atvejais tokia mintis dar sušmėžuodavo senųjų kalinių galvose; tiesą sakant, buvo įprasta, kad besirengiančiuosius bėgti įskųstų „pilkosios zonos“ kaliniai ar tretieji asmenys, bijantys aprašytų bausmių.

Su šypsena prisimenu vieną nutikimą prieš kelerius metus penktokų klasėje, į kurią buvau pakviestas pakalbėti apie savo knygas ir atsakyti į mokinių klausimus. Vienas iš pažiūros nuovokus berniukas, veikiausiai klasės galva, pateikė man ritualinį klausimą: „O kodėl jūs nepabėgote?“ Trumpai jam paaiškinau tai, ką išdėsčiau šiuose puslapiuose, bet penktokas, ne iki galo įtikintas, paprašė, kad lentoje nubraižyčiau lagerio schemą nurodydamas stebėjimo bokštų, vartų, spygliuotos vielos užtvarų ir elektrinės išdėstymą. Pasistengiau viską pavaizduoti kuo kruopščiau, atidžiai stebimas trisdešimties porų akių. Mano pašnekovas trumpai patyrinėjo brėžinį, paprašė manęs vieno kito patikslinimo, paskui išdėstė savąjį pabėgimo planą: štai čia naktį perrėžti sargybiniui gerk­lę, tada persirengti jo rūbais ir kuo skubiau dumti į elektrinę ir atjungti elekt­ros srovę, taip prožektoriai ir aukštos įtampos užtvara būtų išjungti ir aš galėčiau ramiai pasišalinti. Tada penktokas rimtu balsu pridūrė: „Jei jums darkart taip nutiktų, darykite, kaip patariau, ir pamatysite – pavyks.“

Tam tikra prasme šis epizodas puikiai atskleidžia atsivėrusį ir kasmet vis labiau gilėjantį plyšį tarp to, koks realiai buvo „anas pasaulis“, ir to, kaip jį pateikia plačiai paplitęs vaizdinys, puoselėjamas knygų, kino juostų ir mažai tikėtinų mitų. Šis vaizdinys lemtingai slysta link supaprastinimo ir stereotipo, ir man norėtųsi pristabdyti šį srautą. Drauge norėčiau priminti, kad kalbame apie reiškinį, susijusį ne vien su praeities pojūčiu (suvokimu) ar istorijos tragedijomis; platesne prasme tai susiję su mūsų ribotumu ar negalėjimu įsijausti į kito žmogaus patirtis, ir kuo didesnis mūsų patirtis skiriantis laiko atstumas, erdvė ar kokybė, tuo kliūtys ryškesnės. Esame linkę tapatinti jas su mums artimomis patirtimis, tarsi Aušvice kęstas badas būtų toks pats, kaip jaučiamas alkis nepavalgius pietų, ar tartum pabėgimas iš Treblinkos prilygtų pabėgimui iš Reginos Coeli kalėjimo.⁵ Istoriko užduotis – peršokti šį plyšį, platėjantį lygiagrečiai su laiku, praėjusiu nuo tiriamų įvykių.

Lygiai taip pat dažnai ir su šiurkščia kaltinimo gaidele mūsų klausia: „Kodėl nesipriešinote?“ Šis klausimas kiekybiškai skiriasi nuo pirmojo, tačiau yra panašios prigimties ir lygiai taip pat remiasi stereotipu. Atsakymą pravartu padalyti į dvi dalis.

Visų pirma netiesa, kad lageriuose nebūta sukilimų. Ne kartą ir negailint gausių detalių buvo aprašyti Treblinkos, Sobiboro ir Birkenau sukilimai, mažesnėse stovyklose taip pat maištauta. Tai buvo neįtikėtinos narsos žygdarbiai, verti nuoširdžiausios pagarbos, tačiau nė vienas sukilimų nesibaigė pergale, jei pergale laikysime išsilaisvinimą iš stovyklos. Būtų buvę beprasmiška siekti šio tikslo: sargybinių galia buvo tokia didelė, kad bet kokį maištą nuslopindavo per kelias minutes, nes sukilėliai praktiškai būdavo beginkliai. Realus jų tikslas – sugadinti ar sunaikinti mirties įrenginius ir leisti pasprukti nedidelei sukilėlių grupelei, ir tai retsykiais (pavyzdžiui, Treblinkos atveju, net jei tik iš dalies) pavyko. Apie masinį pabėgimą negalėjo būti nė kalbos: toks bandymas būtų buvęs pamišėliškas. Kokia prasmė, nauda būtų buvusi atverti lagerio vartus tūkstančiams vos pajėgiančių vilktis individų ir tiems, kurie nebūtų žinoję, kur priešo žemėje ieškoti prieglobsčio?

Vis dėlto sukilimų būdavo, juos su išmone ir neįtikėtina drąsa paruošė ryžtinga ir fiziškai dar nepalaužta kalinčiųjų mažuma. Sukilimų kaina, užmokėta žmonių gyvybėmis ir kolektyvinėmis paskui vykdytų susidorojimų kančiomis, siaubingai aukšta, bet buvo ir tebėra to verta siekiant paneigti netiesą, kad vokiečių lagerių kaliniai niekada nemėgino priešintis. Sukilėlių siekiai buvo nukreipti į kitą daug konkretesnį tikslą: pranešti laisvam pasauliui siaubingą žudynių paslaptį. Iš tiesų tie keli kaliniai, kuriems pavyko pabėgti ir po kitų alinančių peripetijų susisiekti su žiniasklaida, kalbėjo, bet, kaip minėjau įžangoje, jų beveik niekas nesiklausė ir nepatikėjo. Nepatogių tiesų kelias į šviesą sunkus ir ilgas.

Antra, kaip kalėjimo ir pabėgimo lygtis, taip priespaudos ir maišto lygtis yra stereotipas. Nesakau, kad šios lygtys niekada negalioja, teigiu, jog taip nutinka ne visada. Maišto istorija, tiksliau, iš apačios kylančio pasipriešinimo, „engiamųjų daugumos“ maišto prieš „engėjų mažumą“ istorija yra sena kaip pati žmonijos istorija ir ne mažiau įvairialypė bei tragiška. Būta kelių retų pergalingų sukilimų, didžioji sukilimų dalis pralaimėta, daugelis kitų buvo nuslopinta dar pačioje pradžioje taip žaibiškai, kad apie juos kronikose neliko jokio pėdsako. Kintamųjų šiame žaidime išties nemažai: sukilėlių skaičius, kovinė parengtis, dvasios ryžtas ir autoriteto, kuriam mestas iššūkis, jėgos, abiejų pusių vidinė sąjunga ar skilimas, išorinė pagalba vieniems ar kitiems, gabumai, vadų charizma ar demoniškumas, sėkmė. Bet kuriuo atveju reikia pastebėti, jog maištininkų judėjimui niekada nevadovauja labiausiai engiami individai; atvirkščiai, revoliucijoms dažniausiai vadovauja įžūlūs ir bebaimiai vadai, kurie metasi į grumtynes vedami dosnumo (ar ambicijos), nors galėtų gyventi ramų ir saugų, gal net privilegijuotą gyvenimą. Monumentuose daugybę kartų replikuotas vaizdinys – vergas, sutraukantis sunkias grandines – yra retoriškas: jo grandines sutrauko likimo draugai, kurių saitai lengvesni ir lėtesni.

Tai neturėtų stebinti. Vadas privalo būti pajėgus: pasižymėti moraline ir fizine jėga, o priespauda, jei pastūmėta toliau tam tikros žemos ribos, sutraiško ir vieną, ir kitą. Priespauda išties reikalinga kurstant įsiūtį ir pasipiktinimą – visų sukilimų (turime omenyje kylančių iš apačios, bet ne pučų ar „rūmų perversmų“) varomąją jėgą, –­ tačiau ji turi būti kuklios apimties arba vykdoma ne itin efektyviai. Lageriuose priespauda buvo ekstremali ir vykdyta pasitelkus pagarsėjusį, o tam tikrais atvejais tiesiog pagirtiną vokiečių darbštumą. Tipiškas kalinys – tas, kuris sudarė stovyklos branduolį – gyveno ties išsekimo riba: peralkęs, nusilpęs, nusėtas piktžaizdžių (ypač ant kojų: kalinys buvo parklupdytas žmogus, tiesiogine to žodžio prasme. Tai ne antraeilės reikšmės dalykas!), todėl itin prislėgtas. Tai buvo žmogus-skuduras, o su skudurais – tai žinojo jau Marxas – revoliucijos tikrame pasaulyje nesukelsi, nebent literatūros ar kino retorikoje. Visoms revoliucijoms, tiek pakreipusioms pasaulio istorijos eigą, tiek čia aptartoms, mažesnio masto, vadovavo veikėjai, gerai pažinę priespaudą, bet neišbandę jos savo kailiu. Birkenau sukilimą pradėjo Specia­lusis būrys, paskirtas dirbti prie krematoriumų, – nevilties apimti ir įtūžę žmonės, tačiau pamaitinti, aprengti ir apauti padoresne avalyne. Varšuvos geto sukilimas – didžiausio susižavėjimo vertas žygdarbis, pirmoji ir vienintelė Europos „rezistencija“, pradėta be mažiausios išsigelbėjimo ar pergalės vilties, bet tai buvo maištas politinio elito, kuris visai teisingai pasinaudojo tam tikromis esminėmis privilegijomis siekdamas išsaugoti jėgas.

 

¹ Dante Alighieri. „Dieviškoji Komedija. Pragaras“. Iš italų kalbos vertė Sigitas Geda. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

² Henri Charièrre knyga „Papillon“ („Drugelis“), kurioje autorius pasakoja apie Prancūzijos Gvianos kalėjime praleistus 13 metų, per tą laiką jis net 9 kartus mėgino pabėgti.

³ Režisieriaus Mervyno LeRoy’aus 1932 m. filmas „I Am a Fugitive from a Chain Gang“.

⁴ Režisieriaus Johno Fordo 1937 m. filmas „The Hurricane“.

⁵ Grasiausias Romos kalėjimas, įkurtas 1881 m. Trasteverės kvartale; prieš tai ten buvo vienuolynas.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Primo Levi. „I sommersi e i salvati“. – Torino: „Einaudi“, 1986.