Gregory Corso (1930–2001) – bitnikų kartos poetas ir menininkas. Šešiolikmetė motina paliko jį vos pagimdžiusi ir didžiąją dalį vaikystės Gregory praleido našlaičių prieglaudose. Vėliau kurį laiką gyveno su tėvu, bet nuo jo pabėgo ir ilgą laiką valkatavo Niujorko gatvėse, sėdėjo kalėjime, buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. 17 metų buvo pasodintas 3 metams už vagystę. Likimo ironija: jis pakliuvo į kamerą, kurioje prieš tai sėdėjo garsus mafiozas Laimingasis Lučianas (Lucky Luciano) – todėl...
Pabaigdamas jau 76-tą sezoną, Lietuvos nacionalinis dramos teatras surengė naujų pjesių skaitymus. Ypatingo publikos susidomėjimo sulaukė garsaus lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko „Jokūbo istorija“ ir madingo rusų dramaturgo, teatro ir kino režisieriaus Ivano Vyrypajevo „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“. Pjesių skaitymuose LNDT kvietimu dalyvavo ir veikalų autoriai. Fragmentas ČARLIS. Dabar Čarlio kūnas guli ant medicininio vežimėlio operacinėje. Jam ant veido deguon...
bedaliai Pokalbis nesimezgė, grafinas tuštėjo per lėtai. Prietemą raižė raudoni prožektorių spinduliai, klostėtomis užuolaidomis, lubomis, sienomis slysčiojo atošvaitos. Restorano dailininko užmojis ant tamsiai rudos, lakuotos medienos spalvoto stiklo detalėmis pavaizduoti žmonių draugystę kėlė graudulį. Staliukai buvo tirštai apsėsti, klegesys mišo su taurelių dzingsėjimu ir trankia muzika. Grupė, kurią derėjo vadinti vokaliniu-instrumentiniu ansambliu, ant žemos scenelės negailestinga...
Vadinsiu ją bibliniu vardu – Estera. Dabar jau galiu. Taip ją neseniai pašaukė į amžinybę rabinas savo maldose, sukalbėtose prieš užberiant tris pirmas žemės saujas ant sumenkusio kūno, jau atkirpto nuo gyvųjų pasaulio. Gyvenime – kitaip: dažniausiai ji buvo Fira, kartkartėmis Firočka. Šypteliu pagalvojęs, kaip neatpažįstamai pakito Persijos karalienės vardas, reiškęs rytmečio žvaigždę, mūsų kraštuose, didžiųjų slavų kalbų nuskalautoje kasdienėje jidiš šnektoje. Tačiau dabar įžengusi į tobule...
O kas ta jūra, marios? Ežeras – tai kas kita – tai atskiras pasaulis...S. Geda I Su šia S. Gedos ištara sutinku. Gal net 200 procentų. Taiklu. Nors turbūt užaugęs prie jūros koks kuršis prieštarautų. Ir būtų teisus. Kiekvienas yra įsiinkaravęs į skirtingus vandenis. O ir Lietuva, man regis, nėra jūrinė valstybė, greičiau – valstybė prie jūros, na, jei norit (šlovė mentaliniams demonams!) – „nuo jūros iki jūros“. Bet ne jūrinė. Jūra mumyse yra lyg fonas, tapetas, fragmentas. Mane labiau aist...
Daina Tabūna gimė 1985 m. Rygoje. Nuo 2000 m. apsakymus publikavo leidiniuose „Luna“, „Karogs“, „Kultūras Forums“, „Kultūras Diena“, „Latvju Teksti“, portale „Satori“. Latvijos kultūros akademijoje įgijo teatro, kino ir televizijos dramaturgijos specialybę. Dirbo televizijoje, reklamos agentūroje, vaikų ir jaunimo centre, operoje, teatre. Grįždami mes nesikalbėjome visą kelią. Norėjosi jam ką nors pasakyti, kažką visiškai nesvarbaus, kad parodyčiau, jog aš noriu su juo kalbėti, bet mu...
2014 11 11 Turiu nekaltai žydros spalvos minikuperį. Taip, gėjiška. Bet, kai tokią dovaną dvidešimt pirmojo gimtadienio proga gauni iš pasiturinčio krikštatėvio, dirbančio farmacijos įmonėj, skųstis negali. Labai mėgstu vairuoti. Ypač naktį. Pilna kontrastingų spalvų tamsiame fone, viskas plaukia, neįprasta, svaigu. Patinka naktį be tikslo išvažiuoti pasidairyti po pustuštes senamiesčio gatveles, kelius palei upę arba užsukti į rajonus patyrinėti vietinės faunos. Tačiau labiausiai mane įkvep...
Mėgstantiems malonią vienatvę, ją rasti Paryžiuje gali būti sunku. Užsigalvoję žmonės gatvėse ar parkuose greitai pastebimi apsukrių prekeivių, prašinėtojų, lengva įminti į šuns ekskrementą... Tokia kasdienybė. Tačiau man, mėgstančiai šiek tiek makabriškai leisti laiką ir atsiriboti, pavyko rasti vietų, kuriose išties įmanoma justi ramybę ne tik mirusiesiems... Monmartro kapinės užima 10,48 ha plotą ir yra vadinamos mažosiomis Per Lašezo kapinėmis. Jose, pradėjusiose veikti 1825 m., palaidota...
Leonidas Andrejevas (1871–1919) – Rusijos Sidabrinio amžiaus rašytojas, vienas prieštaringiausių, mįslingiausių ir įdomiausių XX a. pradžios rusų kūrėjų. Dar mokydamasis Oriolo klasikinėje gimnazijoje, jaunasis Andrejevas žavėjosi A. Schopenhauerio ir F. Nietzsche’s filosofija. Pirmąjį apsakymą išspausdino 1898 m., tačiau tikroji šlovė Andrejevą aplankė 1901 m., pasirodžius apsakymui „Gyveno kartą“, o vėliau išleidus apsakymų rinktinę. XX a. pirmojo dešimtmečio viduryje rašytojas pasiekė šlovės...
Nepasakysi, kad kaime yra vagių. Taip pat nepasakysi, kad jų nėra. Nes tokio klausimo niekas nekėlė: visi buvo vagys. Dėl tos pačios priežasties niekas nekėlė klausimo ir dėl melagių. Kaimiečiai patys juokavo: tik imdamas derlių kolūkis pamato, kad kilometro spinduliu aplink mūsų namus niekas neauga... Kolūkio laukuose prie sodybų nederėjo nei javai, nei runkeliai, nei žirniai; retos buvo ir bulvės. Tačiau niekas neklausė – kodėl? Tai buvo tiesiog tokia keistoka laukininkystės ypatybė, ir t...