Dabar jau turbūt neįmanoma tiksliai pasakyti, kaip su pilstuko likučiais pasprukęs iš puotos atokioje sodyboje Z. S. po kelių valandų galėjo išdygti ant slenksčio su dviem litriniais, to meto Lietuvoje niekur nematyto viskio „Tullamore Dew" buteliais, bet niekas neabejoja, kad tai buvo žygis, iš esmės pakeitęs Z. S. požiūrį į pasaulio reiškinius ir patį save, – jis įžengė į trobą visas pasikeitęs, suvyriškėjęs, žibančiomis akimis, tarsi rodytų, jog žino kažką, kas visuomet liks paslėpta nuo lik...
Senelio architektūra Esama: Egipto piramidžių, Partenono, Eskorialo, Kelno katedros, Dubajaus dangoraižio, Korbiuzje koplyčios, Auksinių vartų tilto, Šv. Onos bažnyčios, Hadriano mauzoliejaus, blokinių kumetynų, Versalio ir Luvro rūmų. Ką rinktumeis, klausia Didžioji Dvasia, kuriame iš šių architektūros šedevrų norėtum apgyvendinti ar bent jau akimirkai priglausti savo sielą; kuris prikaustytų Tavo akis taip, kad jau nebegalėtum jų atplėšti lyg nuo žydinčios obels, o jei ir atplėštum, jis vi...
Įdomu, kad žmonės mano, jog pakloti lovą – tai tiesiog pakloti lovą, paduoti ranką – visada tas pats kaip paduoti ranką, o atidaryti sardinių konservus – tai atidaryti tą pačią konservų skardinę begalę kartų. „Bet juk viskas – nepaprasta, – mąsto Pjeras, negrabiai lygindamas nučiurusią mėlyną antklodę. – Vakar lijo, šiandien švietė saulė, vakar buvo liūdna, šiandien ateis Mišelė. Nekintama tik tai, kad ši lova niekada neatrodys bent kiek padoriau..." Nesvarbu, moterims patinka betvarkė viengun...
Esu 27-erių teisininkė. Rašymas mane išlaisvina iš rėmų, į kuriuos įspraudžia teisininko darbas. Kūryba – integrali tikrojo „aš" dalis, asmenybės branduolys, be kurio sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą. TANDEMAS – Apie ką galvoji? – Irkos paklausė Maja.– Kaip reikės ištvert dar metus, – rūgščia mina burbtelėjo Irka, kramtydama sultingą, pro lūpų kampučius lipniais syvais tekančią apelsino skiltelę ir kartu sumaniai už mažo apelsino gabalėlio slėpdama iš liūdesio virpančias lūpas. Nenorėjo...
Kad nepaspirtum gatvėj, kai gulėsiu kruvinas ir girtas.R. Š., teikdamas dovanas...
VANDENS LELIJOS Alfredo Chmieliausko pasakojimas Deimantas K. buvo spalvingos biografijos žmogus. Anuomet šokiuose ir pakelėse siautėjęs su bendrais, vėliau auginęs nutrijas, kelis kartus lygtinai teistas, jis kurį laiką vertėsi spalvotųjų metalų prekyba, o paskui įsigijo kailių fabriką ir keletą mažmeninės prekybos įmonių, registruotų jo žmonos ir giminaičių vardais. Deimantas K. buvo mažakalbis, itin užsispyręs, mėgo versle netradicinius sprendimus, nevengė rizikuoti. Draugai ir kolegos j...
Viename didžiausių Aldouso Huxley'o romanų „Neregys Gazoje" („Eyeless in Gaza", 1936) gvildenama moralinių ir intelektualinių alternatyvų bei klystkelių pirmaisiais XX a. dešimtmečiais tema, skvarbiai skrodžiant personažų sąmonę ir pasąmonę, tarpusavio bendravimo nesusipratimus, apgaules bei saviapgaulę. Romaną ruošiasi išleisti leidykla „Kitos knygos". NEREGYS GAZOJE Romano fragmentai Viršuje, bažnyčios bokšte, ūmai sukviko kuosos, ir tas garsas priminė akmenėlį, slystamai nusviestą ant už...
RAKTAI IR DURYS 1. Veisiejų namų raktas kažkodėl buvo vadinamas prancūzišku. Sunkus, didelis, vos ne plaštakos didumo, pasibaigiantis ne išpjaustytais pjūklo zigzagu, bet skrituliu smulkių dantelių. Tokio nepakabintumei ant kaklo. Niekas iš mūsų kaimynystės vaikų neturėjo raktų, niekas nesinešiojo nei ant kaklo, nei kišenėje, nei portfelyje. Iš namų visi išbėgdavome paskui save vos pridarydami duris, paskubomis, kartais palikdavome jas plačiai atvertas, o mus atsivydavo, bet nesugrąžindavo t...
„...mes valgome gulėdami mes miegame ant savo pėdų mes virškiname informaciją mes šokame pilna burna mes dainuojame kramtydami mes kramtome vaikščiodami mes šokame galvodami dainuodami rydami mes judame burna lūpomis pirštais mes čiulpiame savo pėdas liečiame maistą šokis gomuryje dantyse liežuvyje mes patraukiame stalą ir kėdes ir staltieses mes įsivaizduojame maistą mes valgome viską valgome bet ką visada maistas iš rankų į rankas maistas pranyksta kūnuose mes nenorime mirti sotūs mes keliame...