Lygiagrečiai su Vakarų pasaulyje sistemingai stiprėjančiu pasakojimu apie tolerancijos, laisvės, lygybės ir modernėjimo augimą pastaruoju metu bręsta ir priešingas naratyvas. Ar kalbėtume apie konkrečių Europos valstybių kultūras, ar apskritai apie Europos ir JAV kultūrines tendencijas, pastebimas tam tikras „kovotojų su progresyvistine ideologija“ tipas, atsikartojantis įvairiuose kontekstuose. Šiurkščiai apibendrinant šios mąstymo krypties pagrindinę mintį, galima teigti, jog visa tai, ką nuo XXI a. pradžios laikėme judėjimu tobulos visuomenės link, buvo pasalūniškas, liberalistinis, „šliaužiantis“ totalitarizmas, pamažu naikinantis pagrindines vakarietiškas vertybes ir ruošiantis mus būsimajai apokalipsei be lyties, šeimos, vertybių, tikėjimo ir moralės. Žinoma, šie tradicijos gynėjais save vadinantys asmenys nėra vientisas monolitas, jų pažiūros bei samprotavimo logika gana stipriai varijuoja.
Ekonomine prasme progresyvizmas nūdien dažniausiai tapatinamas su vienokia ar kitokia socializmo forma. Minėtųjų jo priešininkų mėgstamiausias argumentas, anglakalbėse valstybėse tapęs jau savotišku anekdotu, yra klausimas: kur socializmas „pavyko“? Jaunajam idealistui neradus nė vieno pavyzdžio ir ėmus kalbėti apie skirtį tarp teorijos ir praktikos, šis dažniausiai išjuokiamas nespėjęs baigti nė trečio sakinio. Ir nors problema, kuri, beje, verta atskiro diskurso, tradicionalistų iš anksto suvokiama kaip pagrindinis jų koziris, diskusija neretai pakrypsta link minties, kad šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse kalbėti apie nelygybę yra absurdiška.
„Pasižiūrėk į islamą!“ O jei to nepakanka, kas antras pateiks įkvepiantį monologą apie tai, jog „jei tik stengsies – pasieksi viską. Tereikia noro ir ryžto. Juk šiandien net pats skurdžiausias iš mūsų gali tapti milijonieriumi. Nustok skųstis ir būk „laimėtojas“. Mąstyk pozityviai ir pavyks net tau“ ir t. t.
Viso šito epicentre – lygių galimybių kapitalizmo įvaizdis. Esą, kam verstis per galvą, jei jau ir taip gyvename pasaulyje, kuris grįstas logika, kad kiekvienas yra savo likimo kalvis. Pagrindinė tokios argumentacijos bėda: retai susimąstoma, jog kalvių įrankiai ir dirbtuvės – labai skirtingo lygio. Vienas gimsta su ištisu arsenalu, o kitas knaisiojasi sąvartyne ir bando likimą nusikalti iš svetimos laimės likučių. Turbūt geriausias pavyzdys yra aukštasis mokslas. Puikiausias darbštumo ir ryžto patikrinimas: valstybiniai egzaminai visiems lygūs, o vertintojai nežino nei mokinio socialinės klasės, nei lyties, nei viso kito. Tačiau kaip galime lyginti privačią mokyklą lankiusį jaunuolį, kuriam buvo samdomi korepetitoriai, su tuo, kuriam nė karto neužsiminta apie universitetą kaip realią galimybę? Ir nors analogiški principai galioja ir kitose gyvenimo srityse, be abejo, reikia pripažinti, kad šių problemų sprendimas nėra nei leng­vas, nei paprastas, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog gyvename absoliučiai lygių galimybių pasaulyje.
Tiesa, kai kurie socialistinio progresyvizmo kritikai griebiasi nuostatos, kad hierarchija yra natūrali ir naudinga bendruomenės struktūrizavimuisi. Kitaip tariant, tam tikra nelygybė yra ne tik prigimtinė žmonijos savybė, paveldėta iš gamtos, bet ir naudinga, mat kas kitas, jei ne kilimas aukštyn, gali žmogų motyvuoti kažko gyvenime siekti. Šiandien vienas garsiausių tokios argumentacijos skelbėjų – kanadiečių psichologas Jordanas Petersonas, kurio kovos su progresyvistais jutube ir anapus jo sulaukė tokio populiarumo, kad kai kas jį vadina žinomiausiu mūsų laikų Vakarų intelektualu. Jo dėka aibė jaunuolių nūdien tiki, jog postmodernizmas ir neomarksizmas (šie judėjimai, anot J. Petersono, esantys tapatūs) griauna mūsų visuomenės pamatus ir veda į totalią pražūtį.
Ir nors minėtos įžymybės ir panašių internetinių kritikų kalbose neretai esama tam tikros racijos (identifikuojant socialines problemas, o ne siūlant sprendimą), verta prisiminti: žmogaus prigimties ir natūralumo konceptai daug kartų buvo naudoti radikaliai priešingoms idėjoms. Civilizacijos kritikai mums vis kartojo, jog socializacija gadina dorą mūsų prigimtį, įrodinėjo, esą socializacija būtina žiauriai ir savanaudiškai mūsų prigimčiai sutramdyti etc. Net jei ir pripažintume hierarchiją natūraliu, bet kokiai gyvūnų (įskaitant ir žmones) bendruomenei būdingu reiškiniu, kodėl tai turėtų būti normatyvas šiuolaikinei visuomenei?
Jei kapitalizmas būtų ginamas tik ekonominiais argumentais, ši problema nekiltų, tačiau perėjus į socialinės psichologijos ir politikos sritį situacija darosi komplikuotesnė. Kyla klausimas: nejaugi vienintelė žmogaus motyvacija dirbti ar užsiimti tam tikra veikla yra noras būti geresniam už kitus? Net jei tai tiesa, ar neturėtume siekti sukurti visuomenę, kurioje dirbama vien dėl paties darbo prasmės? Ar siekis kilti hierarchijos laiptais, panašiai kaip ir siekis tapti turtingam, tam tikra prasme nekorumpuoja paties darbo? Ar konkurencijos su kitu neverta pakeisti konkurencija su vakarykščiu savimi (šią mintį nuolatos kartoja ir J. Petersonas). Tai, jog Vakarų pasaulyje augantis komfortas, pramogos, inovacijos vis dar neišsprendė socialinės nelygybės problemų, kelia šiokių tokių abejonių. Jei kapitalizmas veiktų taip, kad žmogus, kildamas hierarchijos laiptais, iš tiesų rūpintųsi ir kitais (o tai leistų teigti hierarchinę sistemą esant naudingą ir reikalingą), pati pelningiausia sritis nebūtų aklas vartotojiškumas.
Tradicionalizmas ne menkiau pasireiškia ir kultūros srityje. Progresyvizmą suvokdami kaip kosmopolitiškumą ir rasinę įvairovę kultūrinės tradicijos gynėjai daug kur patiria tikrą pakilimą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – amerikiečių radikalios dešinės judėjimas „alt-right“ (alternative right, liet. alternatyvi dešinė), kurio nariai socialiniuose tinkluose apie etninį apsivalymą ir baltaodžių rasės pranašumą pasakoja ne senų kietakakčių kalba, o memais ir pasitelkdami jaunatvišką humorą. Šios grupės lyderis Richardas B. Spenceris sakosi ginąs „baltaodžių kultūros“ tradicijas nuo globalinės tautinės niveliacijos. Ir nors tam tikrą tautinių mainų intensyvėjimą neigti būtų naivu, šįkart kyla nemažai klausimų. Pagrindinis – kas ta „baltaodžių kultūra“? Krikščionybė? Prancūzų revoliucijos principai? O gal Apšvietos idealai? Kad ir koks šmaikštus ir charizmatiškas jauniems žmonėms atrodytų šio judėjimo lyderis, jis ne tik nesugeba apibrėžti ginamosios „baltaodžių kultūros“ ir paaiškinti, kaip jos „išgryninimas“ turėtų būti pasiektas „civilizuotomis ir demokratinėmis“ priemonėmis, bet ir griebiasi banaliausios retorikos. Pvz., teigdamas, esą žydai baltaodžių rasei nepriklauso.
Itin svarbu, jog su tokia riebiais štrichais apibūdinama tradicija nesutiktų ne ką mažiau įtakingas nacio­nalistinės tradicijos gynėjų flangas. Lietuvoje bene geriausias šios krypties etalonas – Vytautas Radž­vilas ir jaunieji „Pro Patria“ patriotai. Su anksčiau minėtais asmenimis bei jų idėjomis pastaruosius sieja tai, jog šiuolaikinės kultūros kritika yra neatsiejama nuo radikalios „Didžiojo Priešo“ baimės. Tik šiuo atveju minėti neomarksizmo demonai sutapatinami ir su Rytais, ir su Vakarais. Vadinasi, tautiškumo trynimo politika Sovietų Sąjungoje ir per „europeizaciją“ nesiskiria, o vienintelis kelias nevirsti tapatybę praradusiais vergais yra tautinio nacionalizmo principai. Šie patriotai Lietuvą suvokia kaip griežtai krikščionišką, tautiniu pagrindu kuriamą ir valdomą 1918 m. gimusią valstybę, todėl ir visas kalbas apie multikultūrinę LDK, ir apie ikikrikščionišką lietuvių paveldą reikia atmesti. Nūdienos piliečiai, atsidavę globalistiniam smegenų plovimui, esą praranda ryšį su savo žeme ir bendruomene, taip pat pamina bet kokį moralinį pagrindą, mat nesitapatindamas su šia konkrečia lietuviškumo samprata tesi gyvulys, negebantis nei mąstyti apie dorovės principus, nei jais vadovautis. Nacionalistinių judėjimų atstovai tradiciją, kurią gina, apibrėžia kiek konkrečiau nei prieš tai aptarti jų kolegos, tačiau tai sukuria naują atskiro aptarimo reikalaujantį probleminį lauką.
Šiuo atveju pagrindinis klausimas iškyla dėl priemonių, kuriomis pateiktoji lietuviškumo samprata būtų ginama. Remiantis minėtomis prielaidomis, jokių kalbų apie skirtingų lietuviškumo formų sugyvenimą ar subjektyvias tautiškumo interpretacijas negali būti. Pliuralizmas ar įvairovė šiame diskurse atpažįstami kaip keiksmažodžiai. Tokiu atveju nelieka jokio kito varianto kaip tik „grynojo“ lietuviškumo įsteigimas ir išugdymas. Visi gyventojai, nesilaikantys tokių vertybių kaip tradicinė šeima arba siejantys savo tapatybę su daugiau nei viena kalba, taptų naujosios visuomenės „svetimaisiais“, kuriuos reikia arba išmesti, arba atvesti į „tiesos kelią“. Tokia mąstymo kryptis yra ne tik autoritariška, bet ir prieštarauja pati sau. Mat „propatriškasis-radžviliškas“ patriotizmas labai dažnai kritikuoja marksistinius ar socialistinius projektus dėl tariamo konstruktyvizmo (bandymo perprogramuoti, pakeisti žmonių prigimtį), o minėtasis išugdymas ir įsteigimas galėtų veikti tik visiškai analogiškos socialinės inžinerijos pagalba.
Visas tradicijos bei jos išsaugojimo diskursas yra daug sudėtingesnis. Būtent tai tradicijų gynėjai, save suvokiantys kaip pasaulio gelbėtojus, pamiršta, kuomet vienu balsu kartoja, jog visos pasaulio problemos kyla iš tradicijos užmaršties. Įsigilinimas į tai, kokia tradicija kiekvienu atveju turima omeny bei kokie išsaugojimo ar prikėlimo metodai propaguojami, leidžia suprasti, jog visi šie moralistai tarpusavy gan stipriai skiriasi. Negana to, šis tradicionalizmas gali pasirodyti besąs būtent tai, prieš ką sakosi kovojąs, – itin forsuota tam tikro progresyvizmo forma. Tai nereiškia, kad konservatyvizmas kaip politinė ideologija yra klaidingas ir kenksmingas, juolab tai nereiškia, jog absoliučiai švari kairiojo progresyvizmo sąžinė – užtenka prisiminti politiniu korektiškumu prisidengusią cenzūrą bei visas tradicijas sudeginti kviečiančius revoliucinguosius jaunuosius socialistus ir tampa aišku, jog bet koks vienareikšmiškas visų problemų suvedimas į vieną šaltinį tėra primityvus tikrovės traktavimas.
Vertinant tradicijos, kad ir kokia ji būtų, santykį su besitransformuojančiu šiuolaikiniu pasauliu norėtųsi atsiremti į tam tikrą dialektiką. Paprasčiausia tai būtų paaiškinti pasitelkiant lietuviškumo apibrėžties problemą: aiškiai suformuluoti, ką konkrečiai (išskyrus gyvenimą šioje teritorijoje ir kalbėjimą šia kalba) šiandien reiškia lietuviškumas. Retas drįstų neigti, kad J. Basanavičius yra svarbus atspirties taškas, tačiau visiškai atmesti ryšį su LDK rodosi kvaila ir siaura... Ar nederėtų bandyti užmegzti tam tikro dialektinio santykio tarp skirtingų pusių ir atsispyrus nuo jo lyg nuo įtemptos virvės bandyti įžvelgti visumos vertę. Žinoma, tokia dialektika kaip formulė tebūtų pirmas žingsnis, jos pritaikymas kiekvienoje srityje reikalautų itin daug protinių bei fizinių pastangų, tačiau tai gan patikimas būdas apie tradiciją ir tradicijas mąstyti anapus „juoda“ ir „balta“.