Praėjusį pavasarį vienas bičiulis, trumpai lankęsis San Diege, juokais klausė, ar žmonės čia miršta, nes, pavažinėjęs aplinkui, niekur nematė kapinių. Šis klausimas pradėjo kirbėti ir man. Ne todėl, kad nebūtų kapinių, jų čia yra, tačiau San Diege saulė šviečia 266 dienas, o lyja vidutiniškai 21 dieną per metus – neskaitant šių metų, jie labai lietingi. Beje, itin įdomu stebėti, kokią sumaištį čia sukelia lietus: užsidaro kavinės, gatvėje stoja mašinos. Ir, nors vietiniai gali bandyti įtikinti kitaip, metų laikų čia irgi beveik nėra – žiemą būna dienų, kurios primena vėsesnes vasaros dienas, ir atvirkščiai. Kodėl tiek daug kalbu apie orą? Metų laikams ir orams beveik nesikeičiant, atrodo, kad ir laikas čia sustojęs.

Pirmas dvi kovo savaites visi skuba į Anza-Borrego dykumą, čionykštį Edeną, į superžydėjimą (super­bloom). Laukinės gėlės čia tikras fenomenas, juk paprastai dykuma yra mirties pasaulis. Įdomu, kad Anza-Borrego valstybinis parkas supa Borrego Springs miestą, čia didelė ekonomikos dalis priklauso nuo gėlių, kadangi jos kiekvieną sezoną pritraukia šimtus tūkstančių lankytojų. Privažiavęs pagrindinius laukus pasijunti tarsi atvykęs į mini Vudstoką, kilometrai stovinčių automobilių, žmonės vaikšto milžiniškuose gėlynuose, fotografuoja, dairosi į debesis, šnekasi, apžiūrinėja žieduose ropojančius vabaliukus. Kas jiems, amžinai gyvenantiems.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Renginių, kuriuose bent poetai primintų, kokia kryptimi teka laikas, čia irgi beveik nėra. Man, pratusiai prie Vilniaus literatūrinio šurmulio, buvo labai keista, jog šitoks didelis miestas beveik neturi literatūrinių renginių. O jei ir būna, tik vienas kitas universitete. Pernai tokių pavyko suskaičiuoti tris: susitikimas su Jericho Brownu, Valzhyna Mort, Jay’umi Hopleriu ir Kimberly Johnson. Pėsčiomis pasiekiamas skaitytų knygų knygynas „Verbatim Books“, kurį labai mėgstu, turi gerų knygų (beje, ir Taro kortų), anksčiau ten vykdavo poezijos skaitymai „Non-Standard Lit“, tačiau, pagrindiniam organizatoriui išsikrausčius į Los Andželą, atrodo, nieko nebevyksta. Vis dėlto dar tikiuosi, kad literatūrinis gyvenimas čia egzistuoja, tik slepiasi nuo spiginančios saulės kur nors tamsiame pogrindyje.

Jei kas nors paklaustų „O kaip Helovynas?“, juk tai mirties šventė, griaučių yra net ir Edeno sode. Jau spalio pradžioje kiemai išpuošti žybsinčiais skeletais, dainuojančiais antkapiais ir besišypsančiais voriukais. Visos dekoracijos tarsi kviečia žaisti mirtį, lyg ji būtų netikra. Gintaras Beresnevičius yra rašęs: „Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį? Tai skirtingų civilizacijų atsakas.“ Taip pat, anot jo, Helovyną švenčiantys siekia atbaidyti dvasias, „mirtį eliminuoti iš apyvartos“. Tiesa, visai kas kita yra meksikietiška Mirusiųjų diena (Dia de los Muertos), mums jau daug artimesnė, kurią čia, San Diege, švenčia, kadangi pats San Diegas kadaise buvo Meksikos dalis. Maždaug tuo laiku, kai minima Mirusiųjų diena, lankiausi San Diego senamiestyje (butaforiniame, lyg vakar pastatytame vesternui filmuoti), akį patraukė gvazdikėliai, kurių į kapines nešama ir mūsuose. Senamiestyje jais buvo nukloti takai iki kapinių. Ir kaukolės čia jau ne žybsinčiomis akimis, o menančios seną tradiciją, simbolizuojančios gyvenimą ir mirtį. Labiausiai nustebau laukdama prie vieno restorano įėjimo, po kojomis pamačiusi užrašą „kapo vieta“. Pasidarė nepatogu, žengtelėjau kelis žingsnius į šoną, kaip čia dabar stovėsiu ant kažkieno kapo.

Užsukus į tą patį senamiestį pasitinka ekskursijų iškabos „Apsėstas namas“, „Vaiduoklių istorijos“. Kol kas neteko nė vienoje lankytis, bet įdomumo dėlei tikrai nueisiu. Tokias ekskursijas dažniausiai rengia Viktorijos laikų stiliaus namuose. Įsivaizduoju, kaip sugirgždėjus laiptams ekskursijos dalyviai nusišypso, čia juk senas namas, nenuostabu, kad girgžda.

Vis dėlto, kai gyveni vietoje, kur, atrodo, laikas sustojęs, niekas niekada nemiršta, karas toli, nesunku pasijusti, jog ir pats ne visai gyveni. Kažkur plūduriuoji, sklandai, sapnuoji. Vakarais, kai atvėsta, šiek tiek nubundi iš šito sapnavimo, bet ryte vėl užsnūsti.

Birutė Grašytė-Black Lietuvos edukologijos universitete baigė lietuvių filologijos bakalaurą, Vilniaus universitete – literatūros antropologijos ir kultūros magistrantūrą, 2022 m. išleido poezijos knygą „Sumokėjau alyvmedžio lapais“. Gyvena San Diege, Kalifornijoje.