Agnė Žagrakalytė. KLARA. ‒ Vilnius: Tyto alba, 2014.

Agnės Žagrakalytės „Klaros“ laukiau kaip kokio svarbaus įvykio. Ir visai ne dėl jos pirmojo romano sėkmės, o dėl publikacijos „Literatūroje ir mene“. Iš trumpo prozos skiltyje skaityto teksto padariau išvadą: „Turėtų būti socialinės tematikos, tikras, o ir autorė – poetė, tad neplevėsuos nereikalingais žodžiais kaip vėliavomis pati nesuprasdama jų reikšmių.“ Ir sulaukiau. „Klara“ štai guli baigta skaityti, bet nebaigta suvokti. Ką turiu galvoje? Šis prozos kūrinys – gana eksperimentinės formos. Lietuvių autorių tokių bemaž ir neskaičius, o pasaulinėje literatūroje – teko. Čia panašiai kaip ir Antano Škėmos „Balta drobulė“, kuri lietuvių literatūron įvedė sąmonės srauto technikas, trenktą siužetą, bet šį romaną perskaičius dažniausiai nutinka taip: arba pasineriama į siužeto, technikų, naratyvo ieškojimo ir atradimo malonumus ne tik lietuvių literatūroje, bet ir pasaulinėje, arba knyga mestelima šonan ir daugiau, nors užmušk, bet skaityti nebeprisiverčiama, ir rankose knyga atsiduria prorečiai. Pernelyg fatališka? Su Garšva dar mokykloje susipažinę paaugliai dažnai fatališkai ir sureaguoja. O tuo metu, kai „Balta drobulė“ pasirodė, refleksijų kultūrinėje spaudoje, oi, kokių įvairių būta! A. Žagrakalytės naująjį kūrinį priskirčiau kaip tik prie šios kategorijos tekstų. Ir visai nenustembu, kad iš lietuvių literatūros kritikų dažniausiai skamba aplodismentai, o štai žmogus, tik šventadieniais skaitantis, pasiėmęs „Klarą“ po „Eigulio dukters“, nusimena. Ne prasčiau ji parašyta. Anaiptol! Bet privalu pasakyti, kad parašyta pačia tikriausia prasme: rašoma čia labai sąmoningai, kitąsyk ir tiesiogiai tekste, kitąsyk ir fabula atsukama atgal, kad naratyvas būtų pakeistas. Žodžiu, interaktyvus siužetas. Bet apie viską nuo pradžių.

Autorė nurodo, kad jos „Klara“ yra tai, ką prancūzai vadina bande dessinée, kitaip tariant – literatūrinis komiksas. Komiksų žanras išsiskiria tuo, kad leidžia žaisti idėjomis ir bandyti visas ribas: pieštų pasakojimų specifika leidžia išreikšti veiksmą, judesį, garsą nejudančioje erdvėje. Emocija kyla iš skaitytojo santykio su objektu. Būtent šiais elementais žaidžia ir A. Žagrakalytė. Ji pasirenka tris pasakojimo kryptis: siužeto, veikėjų ir spalvos. Pagal šias pasakojimo kryptis ir formuojama knygos struktūra. Įsivaizduokit siužetą be emocijos, veikėjų ir spalvų. Na tokį, tiesiog siužetą, vyksmą, kuriame nėra peizažų, apibūdinimų, personažo pristatymo, charakterio skleidimosi. Tiesiog vaizdai. Jokių emocijų. Tačiau emocijas sukelia skaitančiojo santykis su regimais paveiksliukais. Iš pradžių tarp pastraipų ieškojau loginių jungčių, sąsajų, ir tai buvo mano klaida. Nėra jų. Juos jungia pati istorija, santykis, veiksmas, tačiau kita pastraipa nereiškia nuoseklios fabulos, nuoseklios veiksmo plėtotės. Arba bent nebūtinai. Gali jungtis antra ir trečia. Arba pradžia ir pabaiga. Arba tik prabėgusi akimis tekstą supranti, kodėl vienas ar antras įvykis įvyko. Tad A. Žagrakalytės „Klarai“ reikia įdėmaus skaitymo, labai net įdėmaus. Ir visai ne dėl dėstomos pasaulėžiūros, vertinimų, filosofijos: ne, ji tikrai nesistengia paveikti nuomonės, įtikinti sava versija, veikiau sarkastiškai, naudodamasi kalbos galimybėmis, pasijuokia iš klišių ir numanomų manymų, pavyzdžiui, močiutėlė, mylinti savo anūkėlę, saulelę šviesiausią, neperka bambonkių, bet nusiperka plastikinį butelį alaus, nes krautuvėje bambonkių nebūna. Sužaidžiama su skaitytojo lūkesčiais: švelniai kalbanti senoji juk turėtų mylimai anūkėlei veikiau saldainių parnešti, negu sau alaus. Bet ne. Net ne.

Grįžtu prie komikso. Literatūrinio komikso, kurį pabandė sukurti A. Žagrakalytė romane „Klara“. Ji laikosi klasikinio komikso žanro. Tik vietoj piešinių ‒ išrašo. Be figūrų ir veiksmo dinamikos, taigi be veikėjų ir siužeto, būtina komiksui yra spalvinė išraiška. Tiek pieštame, tiek literatūriniame komikse visa tai skirta daryti poveikį, sukelti emociją. Įdomiausia buvo stebėti, kaip autorė, rodos, mėgina įveikti iššūkį: „Tai, kas telpa dideliame kiekyje, privalo tilpti mažame.“ Savotiškas istorijos presas komikso principu. Nėra čia tradiciškai literatūros tekstuose įprastų gamtovaizdžių aprašymo, literatūra, šiuo atveju, nebėra suvokiama kaip edukacinė arba pažintinės informacijos laidininkė. Na, nebus taip, kaip su H. Balzaco kūryba ‒ kad perskaitęs kūrinį pasimėgausi ir tautos papročiais, kultūra, etiketu, morale, taigi ne tik rašytojo talentą įvertinsi, bet ir kultūrinį, istorinį kontekstą atrasi, nuosekliai, lapas po lapo, nepraleidžiant nieko, dar suvis akcentuojant svarbiausius momentus. Bet nepasakysi, kad „Klaroje“ trūksta gyvenimo. Gyvenimo čia gal netgi daugiau negu norėtųsi. Tačiau istorijai pagyvinti taikomos literatūrinės technikos tą gyvenimą suspenduoja, atsijoja nuo įvertinimo, netgi paties vertinimo. Dažnai neaišku, kaip pati personažė vertina savo potyrius, nes jos vertinimas suskyla, susitrejina, susidvejina... Atrodo, čia meniškai prasiveržia reliatyvizmo filosofija, kur sakoma, kad nėra vienos normos, vienos taisyklės ar vieno supratimo, kas yra teisinga, kaip ir nėra absoliučios tiesos, viskas kinta. Absoliutinamas kintamumas. Ir iš tikrųjų trys vienos personažės versijos, kurias atskirti įmanoma tik per kalbos formų kaitą: Klara, Klarutė, Klarytė pageidauja skirtingos istorijos pabaigos! Bandau sugalvoti, kur dar lietuvių literatūroje skaičiau ką nors panašaus? Neatsimenu. Aišku, neatmetu galimybės, kad ką nors ir pražiopsojau, nepamačiau, juk to, ko nežinai esant, nereiškia, kad neegzistuoja.

Įmantriai laužytas istorijos siužetas, išblaškyta fabula, mėginimas žaisti su skaitytoju, sąmoningas istorijos konstravimas, kai rašytojas supranta, kad rašo ir kad jį skaitys, o personažas taip pat rašo ir kalbasi su apie jį skaitančiuoju, nėra naujiena literatūroje. Moderniojoje Vakarų Europoje literatūra seniai traktuojama išskirtinai kaip žodžio menas. Dalį elementų lietuvių literatūra yra priėmusi kaip savastį, sėkmingai įgyvendinusi, atradusi savas formas, dalis dar yra neįprasta. Pavyzdžiui, absurdo poetika sėkmingai prigijo lietuvių literatūroje, manau, ir dėl bjauriai sėkmingos absurdo poetikos koreliacijos su dar gyvai atmenamu lietuvių istoriniu kontekstu. Juk kas paneigs, kad lagerių, tremties literatūra nėra pagrįsta kitąsyk labai ryškiais absurdo bruožais? Klara Klarutei, o tuo pat ir mums, atskleidžia savo rašymo tikslą: „Mes, Klara, pagaliau pasakysime aiškiai ir paprastai, ligne claire, kas mums nutiko tą šimtadienio naktį, mes papasakosim apie tą mafijozą ir mergą ilga kasa, ir kaip mus paliko broliai ir išdavė mokytojai, mes viską papasakosim taip, kaip nutiko, be peizažų paklodžių ir nesibaigiančių dialogų, mes būsim toli nuo pelkėtų pievų, tylėsim, nes keliausim pasauliais, nemokėdami jų kalbos, ‒ / bet mes nueisim tą kelią. / Mūsų pirštai tris mėnesius nesitrauks nuo klavišų, mes dainuosim ir grosim, ir šoksim, mes rašysim it pieštume ligne claire, Klara, taip lengvai, kaip į feisbuko langelį, / tai labai paprasta, bande dessinée, komiksas, / / nagi, Klara.“ Bet, neapsigaukite, taip mano personažė Klara, kuri, beje, pagal siužetą ir parašė šiąją kalbiškai stilingą, emociškai prėską, tačiau įdomiai technišką „euroromaną“. Beje, Klarai, sakyčiau, tobulai pavyko įgyventi savo tikslą: jokių paklodėmis virstančių peizažų, jokių, bent jau formaliai įprastų, dialogų ‒ ji išrašė patirtis, kurios siekia toliau negu gimtosios pelkėtos pievos. Beje, pelkėtas pievas galima suprasti labai įvairiai: ir tiesiogiai, ir pagal mitinius baltiškuosius (o gal net ir pasaulio mitologijai priklausančius) archetipus, kuriuos itin ryškiai įtvirtino poezijoje J. Bobrovskis, kuriam, kaip R. Sinkevičienė sako, būdingos istorinės reminiscencijos, baltų mitologijos motyvai, asociatyvumas, daugiaplanė semantika. Eilėraščiuose eleginės intonacijos, šviesos ir šešėlių simbolika.[1] Nežinia, ką Klara turėjo galvoje, tačiau abiem atvejais tai susiję su namais turbūt.

Citatoje vertėtų atkreipti dėmesį į, mano manymu, esminį elementą šioje knygoje: tai kelionė tylint, nes nemoki jų kalbos. Ši frazė labai iškalbinga. Kalba – ne tik komunikacijos priemonė, bet ir visų supratimų pradžia ir pabaiga. Gali regėti, matyti vaizdą, bet galutinis komunikacijos elementas, lemiantis suvokimą, kuris taps nuomonės pagrindu, yra kalba. Kalba pasakoja istoriją, istorija pasakoja kalbą, turbūt todėl beveik visi išminčiai nuo seniausių laikų iš nevilties, o gal viltingai yra ištarę savąją frazę apie kalbą, nuolankiai pripažindami jos galią. Mo Ti yra pasakęs: „Kalbant reikia rūpintis ne žodžių kiekiu, o mintimi, ir ne iškalbos dovana, o sugebėjimu analizuoti.“ A. Žagrakalytės „Klara“ tai tik patvirtina. Tad grįžtu prie pradžios: užkietėjusiems literatams A. Žagrakalytės naujasis kūrinys net labai patiks, tačiau tiems, kurie tikisi išsamios fabulos, nuoseklaus pasakojimo, nemėgsta įmantraus siužeto, veikiausiai ne. Skaityti „Klarą“ reikia pasiruošti. Ir vienareikšmę susidaryti nuomonę bemaž neįmanoma, nes skaitant būtent tokio tipo knygas, kur literatūra ir yra žmogaus meno kūrinys, o ne tik istorijos, sielos patirčių laidininkė, neretai išteisinanti ar nuteisianti faktus, teksto konstrukcijos gožia pasakojimą. Čia daug struktūros, o gyvenimo atpasakojimo tiek, kiek emocijų sukelia besikeičiantys it komiksas vaizdai. Vieni tai pavadintų intelektualia snobiška literatūra, kiti – niekalu arba tuštybe, gimusia iš noro būti kuo įmantresniam, ir primintų lietuvių literatūroje modernėjančios poezijos iššūkius iki pat dadaizmo. Prozoje kartojasi tai, kas įvyko poezijoje po Pirmojo pasaulinio karo? Ne, dar ne dadaizmas A. Žagrakalytės „Klara“, ne, bet tikra tiesa, kad tekstas neįprastas ir kitoks tradiciniame kontekste. O ar tai patinka, ar nepatinka ‒ jau beprotiškai individualu. O čia tebuvo šiek tiek eskizų pagal Klarą, nieko daugiau.

[1] R. Sinkevičienė. Lietuva Johaneso Bobrovskio kūryboje. Vilnius, 1990.