Gabija Grušaitė. Redagavimo instagraminiai filtrai

 

Viskas labai paprasta, – pasakė ir prisidegė cigaretę, – redaktoriai tekstams uždeda filtrą, nuimdami savotiškas ir autentiškas detales ir padarydami juos labiau paskaitomus, t. y. standartizuodami. Sužavėta prisėdu. Tikrai. Tame yra daug tiesos. Pasirodo, jei nori įžvalgų apie lietuvių literatūrą ir redagavimo ypatumus, reikia kreiptis į žmones, kurie šį pasaulį mato iš šalies, pavyzdžiui, sukasi kebabų versle. 

Su filtru savaime nėra nieko blogo, taip veikia mūsų pasaulis. Nuotraukos, video – viskas retušuojama, visur, spaudoje, kine, televizijoje, netgi privačiose individų socia­linių medijų paskyrose, naudojami filtrai. Dažniausiai jie atitinka skaitytojo ar žiūrovo lūkestį, kad vartojami bus gražūs, išdailinti įvaizdžiai. Labai žmogiška norėti bent nedidelės apsauginės sienelės nuo realybės, kuri neretai kandžiojasi. Ar sunepatogina. 

Problema atsiranda tik tada, jei filtras yra vienas vienintelis ir jei jis nuvilia auditoriją. Žinau, kad nuskambės kontroversiškai, bet manau, jog dabartinis redaktorių gražios kalbos filtras tinka toli gražu ne visur. Vienus tekstus jis tikrai pagerina, bet kitokie, autentiškesni, nukenčia, nes jų savitumas yra paaukojamas vardan norminės kalbos. Dar kontroversiškiau nuskambės mintis, jog būtent default visų tekstų norminimas ir taisymas pagal taisykles, net jei tekstas atstovauja šnekamosios kalbos tradiciją ir taisomas praranda humorą ar prasminius akcentus, prisideda prie atskirties tarp lietuvių literatūros ir visuomenės. Juk visi esam girdėję klasikinį „aš lietuvių literatūros neskaitau“. Aišku, yra ir kas skaito, o kai kuriuos autorius skaito ir labai daug kas, bet abstraktus sentimentas, kuris sklando ore, yra toks – daugeliui lietuvių literatūra ir netgi vertimai į lietuvių kalbą asocijuojasi su nekokybe ir medine kalba, būtent su perdėtu prestižinės kalbos filtro taikymu paaukojant gyvumą, originalumą. 

Dabartinis redaktorių filtras visiems tekstams yra taisyklės ir logika – patikrinti, ar visi žodžiai ir sakinio konstrukcijos yra vartotinos, ar nėra Didžiųjų kalbos klaidų, ar viskas logiška, sklandu, taupu. Jei atskaitos taškas yra institucinės gairės, o ne gyva, šnekamoji kalba, neišvengiamai atsiranda praraja tarp kasdienio gyvenimo ir rašytinės kalbos. Viena draugė  minėjo, kad daug lietuviškų knygų jai atrodo lyg išverstos. Juk kasdien nesakom keleri? Tai kodėl jis atsiranda grožiniuose tekstuose jaunų veikėjų minčių sraute? Kažkaip keistai atrodo, kai žmonės savo galvoje sakinius kažkodėl dėlioja sklandžiai ir taisyklingai, nes kasdien tokios kalbos daug kur neišgirsi.

O kas, jei tų redagavimo filtrų būtų daugiau? 

Šiuo metu bet koks nepataikymas į vienintelį prestižinės kalbos filtrą yra traktuojamas kaip redaktoriaus klaida, o klysti nenori niekas. Žmogiška. Kartais redaktoriams net reikia parašyti pratarmę ir viešai pasakyti, jog vienos, ar kitos klaidos paliktos autoriaus prašymu, kad išvengtų kolegų pasmerkimo. Tai galėtų pasikeisti, jei prieš pradedant redagavimą atsirastų šie dėmenys: briefas, skirtingų redagavimo etapų poreikio išsigryninimas bei bendras sprendimas, kokios kalbos reikia. Galbūt, kai kurios leidyklos vienu ar kitu formatu jau naudoja šiuos procesus, bet didžiulis REDOS, pirmosios redagavimo konferencijos, populiarumas parodo, kad daugeliui, ne tik mums, organizatorėms, rūpi redagavimo praktikų tobulinimas ir atviras, skaidrus pokalbis apie įvairias šio proceso metu kylančias problemas. 

 

Redagavimo tikslas 

 

Kas yra redagavimas ir kam jo reikia? Klausimas atrodo paprastas tik iš pirmo žvilgsnio. 

Man atrodo, kad redaktoriaus darbas yra subtilus, lengvas prisilietimas prie teksto išryškinant jo savitumą. Redaktorius yra lyg kuratorius, kuris pasiūlo savo žvilgsnį iš šalies ir padeda autoriui išrišti visus neaiškumus. Jis paruošia tekstą skaitytojo akims ir padeda jį  įkontekstinti. Redaktoriaus darbas nėra (tik) taisyti klaidas, kartais jas būtina palikti, o kartais pašalinti; tuo labiau redaktoriaus užduotis nėra padaryti tekstą „gražų ir paskaitomą“ ar jį kaip nors norminti.

Jei išeitinis taškas yra nuostata, kad redagavimo tikslas nėra savaime suprantamas, o priklauso nuo konteksto, teksto tipo, autoriaus ir redaktoriaus asmenybių, leidyklos tikslų, bei numanomos auditorijos, pirmasis žingsnis yra pokalbis. Prieš pradedant redaguoti tekstą autorius, leidykla ir redaktorius turėtų išsakyti savo norus, intencijas ir susitarę parašyti briefą, kuris būtų at­skaitos taškas priimant sprendimus. 

Tarkim autorius taiko į bestselerius, tada redaktorius, teikdamas siūlymus, gali remtis konvencinio pasakojimo normomis ir platesnės auditorijos pageidavimais, pavyzdžiui, skaitytojui turi būti aišku, kas vyksta; nuo pat pirmo puslapio reikia veiksmo ir intrigos, o pabaigoje būtų gerai, jei visi siužetomazgai atsirištų. Tokiu atveju redaktorius galėtų autoriui parodyti kliūvančias pastraipas, neaiškų personažą, ar pernelyg sudėtingus sakinius. Visai kitokio redagavimo reikėtų autorinei grožinei literatūrai, angliškai literary fiction, ar mokslinei monografijai. 

Kiekvienas tekstas turi savo poreikius, vidinę logiką ir iššūkius, tad apsibrėžti bendradarbiavimo taisykles būtina. Koks bendras tikslas? Leidžiant kūrinį į platųjį pasaulį neišvengiamai susikryžiuoja skirtingi interesai: autoriaus baimė būti nesuprastam ar neskaitomam, leidyklos baimė neparduoti ir redaktoriaus baimė suklysti. Organizuodamos REDĄ, pirmąją redaktorių konferenciją klausinėjom, kaip šis etapas vyksta skirtingose leidyklose. Gavom įvairių atsakymų – vieni pasitaria, kiti net nesikalba ir iškart kalasi komentaruose, tad, atrodo, būtent šiame etape galima užkirsti kelią nesusikalbėjimams ir nuoskaudoms. 

Briefas suteiktų aiškumo, o aiškumas – saugumo redaktoriui. Jam nebereikėtų vienam prisiimti atsakomybės svorį. Atsiradus briefui būtų aiškiau, 

kokių redagavimo etapų ir kokio redaktoriaus reikia konkrečiam kūriniui. Vieniems tekstams reikia stipraus turinio redaktoriaus, o kitiems galbūt tik lengvo kalbos redaktoriaus prisilietimo. Kai kurie autoriai neprieštarauja būti perrašyti, kiti nenori, kad be priežasties būtų paliestas nė vienas žodis. Kartais pravartu pasidalinti tekstu su uždara atsirinktų skaitytojų grupe, draugais ar tikslinės auditorijos atstovais, kurie padėtų nuspėti kūrinio recepciją ir išdirbti geriausiąją versiją. Redaktorius neprivalo būti vienišas karys lauke, lyg kryžių tempiantis atsakomybę išgelbėti rašytoją ar knygą. 

 

Sakmė

 

Ieškodama termino, kuris padėtų rašytojams ir redaktoriams susitarti dėl to, kokią kalbą reiktų vartoti konkrečiam tekstui, supratau, kad reikia naujo žodžio. Sakmė puikiai tinka, nors šia prasme nėra įrašyta į lietuvių kalbos žodyną. 

Sakmė nuo sakytinio žodžio. Ji apibūdina nuolat kintančią šnekamąją kalbą. Nors lietuvių kalba yra viena, egzistuoja daugybė sakmių, t. y. šnekamosios kalbos tipų, kurie kinta priklausomai nuo kalbėtojo amžiaus ir socialinės grupės, gyvenamosios vietos ir konteksto. Jauna mergina iš Ševčenkos loftų kalbės kitaip nei garbaus amžiaus vyras iš Kauno ar trisdešimtmetis DevOps inžinierius. Žmonės yra labai jautrūs sakmėms, atpažįstame jas intuityviai, nes tai padeda naujai sutiktam pa­šnekovui rasti vietą mūsų įsivaizduojamose hierarchijose. Dažniausiai vien iš to, kaip žmogus pasisveikina, jau galime spėti, iš kur jis kilęs ir ką veikia gyvenime. 

Kalba yra kaip rūbai – ji labai daug pasako ne tik apie socialinį kontekstą, bet ir apie individo kūrybiškumą ir praeitį. Sakmė nėra tas pats kaip tarmė, kuri yra daug platesnė, ne mažiau svarbi, istoriškai susiklosčiusi kalbos atšaka, būdingos tam tikrai geografijai. Sakmė dažniausiai nėra užrašyta, ji labai greitai keičiasi. Vienas žmogus gali vartoti daug skirtingų sakmių joms tinkamuose kontekstuose, pavyzdžiui, jauna kuratorė kalbėdama apie parodą galimai pasirinks tokius žodžius kaip „įpamink­linti“ ar frazes kaip „reiškinių raidos trajektorijos“, bet lankydama tėvus Žemaitijoje persijungs į tarmę. 

Šiuo metu redagavimo procese atskaitos taškas yra bendrinė lietuvių kalba, kuri  Valstybinės kalbos politikos gairėse yra apibrėžta kaip „Lietuvos visuomenės ir lietuviakalbės išeivijos kuriama, vartojama, valstybės mastu kryptingai tvarkoma ir kodifikuojama prestižinė kalbos atmaina, skirta viešojo gyvenimo reikmėms“. Vienur ši steriliai švari kalba tinka ir yra būtina, ypač negrožiniuose tekstuose, bet labai taisyklingai kalbantis buvęs kalinys grožiniame tekste skaitytojui gali pasirodyti įtartinas. 

Sakmė kaip koncepcija padėtų atitaikyti ir pasirinkti tam tikrus žodžius ar kalbėjimo ritmą, padėtų iškomunikuoti, kokios būtent kalbos siekia rašytojas, o redaktoriui būtų aišku, kokio galutinio rezultato siekiama. Tarkim briefe redaktorius ir autorius nusprendžia, kad dėl to, jog pasakojimas yra pirmu asmeniu, konkreti sakmė yra reikalinga visame tekste, o ne tik tiesioginėje kalboje, arba apsitaria, kad skirtingiems veikėjams naudos skirtingas sakmes. 

Galbūt skamba keistai, kad norint suteikti redaktoriui drąsos, kad nebebijotų klaidų, reikia į procesą įvesti du  neaiškaus plauko žodžius: briefas ir sakmė. Aiški autoriaus intencija padėtų redaktoriui parinkti reikiamą filtrą ar sukurti naują, nebūtinai norminės ir gražios kalbos, o būtent tokį, kokio reikia konkrečiam tekstui. Tokios praktikos pakeltų bendrą publikuojamų tekstų kokybę bei padidintų įvairovę, o ilgainiui sumažintų atskirtį tarp tautos ir jos literatūros. Utopiška, bet verta pabandyti. 

 

Gabija Grušaitė gimė Vilniuje, studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus gyveno Malaizijoje, kur įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“. Išleido du romanus –  „Neišsipildymas“ (2010, 2020) ir „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ (2017).