Gyveno prieš 100 metų toks senovinis žmogus vešliais nukarusiais ūsais. Jis įtarė, kad yra genialus. Todėl atidavė savo smegenis (po mirties, aišku) smegenų tyrimo institutui Vilniuje. Genialumo tyrimams.

Buvo galima įtarti, kad to žmogaus būta labai protingo. Jis iš tuščios vietos, iš užguitos tautos, negebančios kariauti, sukūrė valstybę su stipria kariuomene, sustabdė bolševikinių ordų plitimą į Europą. Sumušė ordas ir išvijo atgal. Tas karys ir svajotojas išpranašavo Pirmojo pasaulinio karo eigą. Net visą savo politiką grindė išankstiniu žinojimu – kai reikėjo, kaip liūtas aršiai kovėsi mūšio lauke, kai reikėjo, uždarytas pilyje-kalėjime ramiai žaidė šachmatais.

Nekankinsiu jūsų, tai komendantas, valstybės viršininkas ir Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis. Žemaitijos bajorų Pilsudskių-Gineičių ir Bilevičių palikuonis nuo mažens degė viena aistra. Dar būdamas visai mažutėlis turėjo svajonę – „išpirdolinti maskolius iš Pabradės“. Ta Pabradė vėliau plėtėsi. Iki Vilniaus, iki Varšuvos. Iki Europos. J. Pilsudskis-svajotojas puoselėjo idėją apie federaciją nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tik vėliau J. Pilsudskis-karys pridarė tokių nesąmonių, kad Lietuva niekaip negalėjo prisijungti prie Pilsudskio federacijos.

 

Władysławo Skoczylaso (1883–1934) plakatas, apie 1920 m.

 

Galima pasidžiaugti, kad Vilniaus užgrobėjo smegenys taip pat pražuvo kažkur Vilniuje, Vasaros g. 5 teritorijoje per Antrojo pasaulinio karo audras. Maršalas darė ir žiaurių klaidų. Į genialų planuotoją nepanašu.

Federacija nuo jūros iki jūros suplanuota ne dėl grožio. J. Pilsudskis žinojo, kad anksčiau ar vėliau monstras Rytuose, išsilaižęs eilinės nelaimės žaizdas, vėl sustiprės ir riaumos it meška. Meška su neaiškiomis pretenzijomis, bet plačiai pražiotais nasrais. 1920 m. Europai apginti užteko Lenkijos pajėgų. Bet ateis laikas, kai vien Lenkijos neužteks. Reikės didesnių pajėgų, reikės įtempti visas civilizuoto Vakarų pasaulio jėgas. Tam reikia didelės valstybės arba plačios kelių tautų federacijos.

Jau per Rusijos–Japonijos karą (1904–1905) būsimasis maršalas sukūrė paprastus, bet aiškius ir pagrįstus principus, kaip kovoti su Rusijos imperija. Rusija visada bus aršiai imperialistinė, nesvarbu, kokia santvarka ar koks valdovas sėdėtų soste. Tačiau pačioje imperijoje nerusų tautybių žmonių yra 50 procentų. Kitas skaičius – 25 proc. rusų kariuomenės karių, kilusių iš buvusių Lenkijos ir LDK žemių. Rusiją reikia ardyti iš vidaus. Rusijos imperijoje visada verda pasiruošęs sprogti tautų katilas. Japonija nesusidomėjo J. Pilsudskio pasiūlymais ardyti Rusiją nacionaliniu arba regioniniu pagrindu.

Rusija išsiardė pati genialaus ardytojo Lenino dėka 1917-aisiais. J. Pilsudskis 1919 m. iš niekam nežinomo geopolitiko, besitrinančio prie Japonijos generalinio štabo durų su keistais pasiūlymais, jau buvo tapęs 600 000 karių kariuomenės vadu. Tikra jėga. Aršusis Rusijos priešas stovėjo kelis šimtus kilometrų nuo Maskvos. Rusijos likimas, rodės, kabo ant plauko. Jei J. Pilsudskio divizijos pajudės į Maskvą, raudonieji neturi jokių šansų. Laimi Antono Denikino baltieji.

Tačiau J. Pilsudskio divizijos ramiai tūnojo ir laukė. Juzefo kelrodė žvaigždė buvo Napoleonas Bonapartas ir galbūt prisimindamas savojo idealo pragaištį prie Maskvos būsimasis maršalas nedavė įsakymo pas­kutiniam žygiui pribaigti Mask­vą. Maršalas Juzefas leido laimėti raudoniesiems, nes baltieji A. Denikino rusai simbolizavo jo taip nekenčiamą carinį tautų kalėjimą. Po metų už šią klaidą gavo į galvą. Michailas Tuchačevskis žygiavo daryti pasaulinės revoliucijos į Europą per Lenkiją kaip raudonasis džagernautas.

Įtempęs visas Lenkijos jėgas J. Pilsudskis sumušė bolševikines ordas. Joms jau beveik paėmus Varšuvą.

Tad ko mus moko mūsų žemaitis? Labai svarbu pasirinkti, ką remti Rusijoje. Rusijos neįmanoma nugalėti jos teritorijoje karine jėga. Per didelė. Vienintelis būdas nuraminti ją amžiams – dekonstruoti. Rasti regionines bei nacionalines jėgas, kurios nori ramiai vystytis be Mask­vos diktato. Tos pačios Baškorto­stano ar Tatarstano respublikos, kurių gelmėse tūno naftos okeanai, dujų ir visos Mendelejevo lentelės naudingosios iškasenos, gali puikiausiai verstis neatiduodamos federaliniam centrui savų išteklių. Maskva riebiai gyvena kitų sąskaita. Maskva yra saviškių siurbikė dėlė. Patys maskvėnai Ukrainoje nekariauja, siunčia kitų vargingesnių Rusijos regionų vyrus. Jie ten, Moskovijoje, nelabai įsivaizduoja, kokį siaubą Ukrainoje patiria paprastas kareivis.

Visa didžioji arba geriau žinomoji Rusijos opozicija, dažnai matoma Vilniuje, yra lyg senas rusų generolas A. Denikinas. Anksčiau ar vėliau jie ar kas kitas atsisės Maskvoje, itališkoje tvirtovėje Kremliuje, ir vėl pradės rinkti imperiją. O kaip kitaip, jei ne jėga, surinksi tą palaidą balą nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno? Ir vėl bus priešais tie, kurie nenori gyventi keistajame batiskafe „Ruzzkij mir“. A. Denikinas, kai visai nuseno, gyveno emigravęs Paryžiuje. Ir gyvenimo pabaigoje parašęs daugiatomę maišto Rusijoje istoriją, suprato, kad aršiausias Rusijos priešas – J. Pilsudskis. Jis žinojo, kaip ardyti Rusiją. O masinis žudikas Stalinas irgi blogis, aišku, tačiau Stalinas vėl klijuoja imperiją. Pastarasis geresnis nei J. Pilsudskis.

Remiantis J. Pilsudskio koncepcija – prometėjizmu, – reikia rasti būdų padėti visoms tautoms ir regionams Rusijoje, norintiems plėtotis savarankiškai. 1926 m. Paryžiuje Dono ir Kubanės kazokų, Idelio-Uralo, Ingrijos, Komių, Karelijos, Krymo, Turkestano, Kaukazo tautų ir Ukrainos atstovai įkūrė organizaciją „Prometėjas“. Ši pusiau oficiali organizacija visais legaliais ir nelegaliais būdais dirbo skaldydama imperiją: analitiniai straipsniai Europos spaudoje, parama įvairioms grupėms pačioje imperijoje. Lenkija, kurioje vėl pripažįstamas ir vertinamas J. Pilsudskio indėlis į amžinąją geopolitinę kovą, atgaivino organizaciją „Prometėjas“, dirba su visomis Rusijos opozicijos atmainomis, dirba ir su vadinamaisiais regionalistais.

Štai Vilniuje dabar gyvenantis baškirų opozicinio nacionalinio judėjimo veikėjas Ruslanas Gabbasovas mano, jog taikus Moskovijos valdžios susilpnėjimas įmanomas tik tuomet, jei ir kiti Rusijos regionai supras, kad būti imperijoje nenaudinga ir pavojinga. Tik tikra federacija arba konfederacija galės iš Moskovijos padaryti paprastą regioną, kuris jau bus niekam nepavojingas. Ir, aišku, Maskva neturėtų būti naujosios federacijos sostine.

Mes privalome remti visas Rusijos tautas, kurios dabar galbūt išgyvena paskutinį lemiamą savo egzistencijos etapą. Ar jos vystysis kaip tautos, menančios savo kalbą ir kultūrą, ar susitaikys su istoriniu pralaimėjimu ir liks tik nauja patrankų mėsa imperialistiniams Rusijos karams?

Regimantas Dima