– Šiaip Kalėdos yra Jėzulio gimtadienis, o ne jūsų, tačiau visi per Kalėdas tikisi ir sau dovanų, – išmoningai pristatymą apie adventą pradėjo tikybos mokytoja. Stebiu antrokų reakcijas. Jiems šis moralas nelabai ką sako. Lygiai taip pat, kaip ir į kito vaiko gimtadienį atėjęs vaikas užsinori ir pats ką nors gauti. Dėl tos pačios priežasties turbūt ir sveikindami vieną vaiką dažnai svečiai mažojo sukaktuvininko broliui ar seseriai įteikia bent ledinuką. O kokias dovanas mes atnešame Jėzui ant...
Inauguracinis ir dar kalėdinis naujos rubrikos straipsnis lyg ir reikalauja kokių nors apibendrinimų. Kad ir apie praėjusius metus. Žinoma, džiugių, optimistiškų. Tačiau apie ką? Apie dailę... Bet „dailė“ tapusi keiksmažodžiu. O keiktis per šventes nenorėčiau. Gal parašyti apie šiuolaikinį meną? Bet jis tapęs konjunktūra. Taigi pasirinkimas − nekoks. Galbūt parašyti apie Vilniaus „angelizaciją“, t. y. vieno verslaus − neapsiverčia liežuvis jį vadinti skulptoriumi − nesibaigiantį „projektą“, k...
Lietuvių skaitytojui nereikia pristatyti rašytojos Liudmilos Ulickajos. 2011 m. ji užbaigė romaną „Žalioji palapinė“ (lietuviškai – „Imagas“, iš rusų kalbos vertė Jonas Vabuolas, „Jotema“, 2016) ir pasižadėjo daugiau romanų nerašyti. Bet atsiradus laisvo laiko nutarė peržiūrėti savo senelio Jakovo Ulickio laiškus žmonai Marusiai. „Perskaičiusi šiuos laiškus ir senelio užrašų knygeles, pamačiau, jog viską, kas yra mumyse, jau apžaidė daugelis protėvių prieš mus...“ – pasakoja Ulickaja, kodėl ry...
Šie metai – eiliniai metai, visi metai yra eiliniai, eiliniai kareiviai kalendoriaus mūšio lauke. Nieko daugiau. Po 2016-ųjų bus, kaip žinia, 2017-ieji, po šių avangarde atsidurs 2018-ieji... Ir smeigs ietimi 2017-iesiems, o pastarieji jau kaišioja špygą 2016-iesiems, kurie 2015-uosius jau seniai paspyrę koja... Galima taip tęsti be galo. Esame tam tikroje pasienio zonoje. Greitai pereisim muitinių patikrą, pasieniečius... Šiaip ar taip, šie metai Pasauliui buvo intensyvūs, karšti, laukia ne ką...
Weronika Murek – lenkų rašytoja, apsakymų ir pjesių autorė, gimusi 1989 m. Bytome. Baigė teisės ir administravimo studijas Silezijos universitete. Dabar gyvena Katovicuose. Debiutavo 2015 m. apsakymų knyga „Pietų augalų auginimas Mičiurino metodu“ ir už ją buvo nominuota „Politikos“ žurnalo Paso premijai, o 2016 m. – prestižiškiausiai Lenkijos literatūrinei premijai „Nikė“. Pelnė 2015 m. Gdynės dramaturgijos apdovanojimą už dramą „Feinweinblein“, kurios veiksmas vyksta XX a. 6 dešimtmečio Aukš...
2016 m. į vienos prestižiškiausių Lenkijoje „Nikės“ literatūrinės premijos finalininkų septynetą pateko Magdalenos Grzebałkowskos „1945. Karas ir taika“ („1945. Wojna i pokój“), Renatos Lis „Provanso lede. Buninas tremtyje“ („W lodach Prowansji. Bunin na wygnaniu“), Piotro Matywieckio „Kuriuo keliu visiems laikams“ („Którędy na zawsze“), Weronikos Murek „Pietų augalų auginimas Mičiurino metodu“ („Uprawa roślin południowych metodą Miczurina“), Bronkos Nowickos „Pamaitinti akmenį“ („Nakarmić kamie...
Kultūra.pl galerijoje – eksponatai iš „Arkos“ galerijoje (Aušros Vartų g. 7, Vilnius), 2016 12 20 – 2017 01 14 veiksiančios Antroji Lenkijos grafinių ženklų parodos. Ženklas – tai vienas svarbiausių vizualinės komunikacijos elementų. Abstraktūs simboliai, metaforos ir grafiniai trumpiniai yra tarsi grafinės kalbos sistemos, kurios kaip tinklainė atspindi konkrečią visuomenę arba šalį, skiemenis arba raides. Nuo 7 dešimtmečio pabaigos Lenkijoje nebuvo nė vienos parodos, jokio leidinio, k...
1957 m. įvairių Kolumbijos laikraščių korespondentas Paryžiuje, pasauliui dar nežinomas rašytojas, išleidęs pirmąją knygą „Lapkritys“, būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis García Márquezas leidosi kelionėn po Rytų Europą su keliais draugais panūdęs savo akimis pamatyti, kas vyksta už paslaptingosios „geležinės uždangos“ – Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Sovietų Sąjungoje. Savo šmaikščias pastabas ir mintis vėliau sudėjo į knygą „Kelionė po Rytų...
Tvartelyje. Nemėgstu tuščių sienų namuose, šį bei tą vis pasikabinu ant jų – kabo ir Algimanto Kunčiaus „Eglutė“. Berniukas su ausine kepure, praeidamas gatve, stabteli prie parduotuvės lango ir žiūri į mažą negražią (dabar ir mums) eglutę. Jam ji vis tiek atrodo lyg iš pasakos, iš ateities ir gyvenimo pažadų. Visus žaislus berniuko vaizduotė turi susikurti pati. Įdomu, kuo tapo tas berniukas? Kunčius fotografavo 1966 metais. Po 50 metų visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose renčiamos toook...
You take coffee, I take tea, my dear, niūniuoju, eidamas Amsterdamo kanalo krantine. „Starbucks“. Užeinu. Salė pilna žmonių, nė vieno laisvo staliuko. Užsisakau arbatos. Ieškau, kas geria kavą. Pamatau įdomų žmogų su skrybėle ir joje įsegta nedidele erelio plunksna. Klausiu, ar galima prisėst. Žmogus tik linkteli galvą. Nieko nesako. Prisėdu ir šypsausi lūpų kampučiais. Matau, kad santūrumas jam patinka. Labas, sakau, iš kur būsi. Tiesiai iš Dakotos kalnų, sako nepažįstamasis. Aš iš Lietuvos, va...