Jau baigėsi skambiai pavadintieji Bibliotekų metai. Jų šūkis irgi buvo kupinas atominės energijos: „Stiprios bibliotekos – stipri visuomenė.“ Anot valdžios žmonių, buvo siekta sutelkti dėmesį į bibliotekas ir pabrėžti jų svarbą šalies gyvenime bei pritraukti kuo didesnį būrį lankytojų. „Bebrėžiant“ tą naujų knygų įsigijimo svarbą, bent jau provincijos bibliotekose, akivaizdesnio tam skirtų lėšų padidėjimo nepastebėta. Kaip visada, bibliotekininkams vietoj didesnių investicijų į tą sritį tek...
Iškeliaudavo jis nuolat, tačiau sugrįždavo. Šį kartą Kurilskis arba Lai Vėjus išvyko toli, nežinoma kryptimi ir nebesugrįš, bent jau mūsų pažinotu pavidalu – su kuprine ir gertuve arbatos, raiščiu ant kaktos ir ta pačia keliauninko striuke žiemą vasarą. Nė nebeprisimenu, kada mes susipažinome. Išmaišęs visą Sovietų Sąjungą nuo Kurilų, pusiau uždraustų Sibiro sričių, kur fotografavo nykstančių tautelių žmones, iki Taškento ar Leningrado, jis 1983 metais išsmuko į Vengriją tikėdamasis iš ten len...
Spalį paskelbtas naujas Nobelio literatūros premijos laureatas, bet norėtųsi grįžti prie Svetlanos Aleksijevič, 2015 m. gavusios šį apdovanojimą „už daugiabalsį prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“. Kai kas po Nobelio premijos komiteto verdikto pranašavo, kad „ši daugeliui lietuvių absoliučiai negirdėta autorė greičiausiai tokia jiems ir liks. Išskyrus tuos, kurie domisi istorija...“1 Ir nors nuo 2015 metų rudens mūsų spaudoje pasirodė nemaža Aleksijevič interviu, kūrinių ištraukų, tač...
Kaitra alsuojantis miestas sruvo prakaitu lyg prostitutės kūnas po bemiegės nakties. Virš jo kabantis dangus atrodė purvinas ir pilkas. Rodėsi, kad kažkoks nematomas dievas nesustodamas papsi milžinišką pypkę ir diena po dienos pučia dūmus. Gatvės pakraščiuose snaudė keli dulkių spalvos šunys. Iš pirmo žvilgsnio nebuvo įmanoma pasakyti, ar jie vis dar gyvi, ar jau pakeliui į šunų anapilį. Kartais tylą perskrosdavo vienišas motociklininkas, primindamas, kad čia dar egzistuoja gyvenimas. Sunku...
neturiu kur gyvent, ko dirbtdu metrai pirmyn, žingsnis į šoną, dar keli centimetrai per dangųir tušti jau paveikslų rėmai, chiromante, sakei tu netiesą Tai eilutės iš „Polifonijų“ knygos, suteikusios turbūt daugiausiai pergyvenimų poetui, jau surinktos 1972 metais ir išbarstytos po Romo Kalantos susideginimo. Dabar poetui tai nebesvarbu, jis išė...
Igiaba Scego (g. 1974) – Romoje gyvenanti somaliečių kilmės rašytoja, žurnalistė ir žmogaus teisių aktyvistė rašo tarpkultūrinio dialogo, kolonializmo, pokolonializmo ir migracijos temomis. Išgarsėjo romanais „Klajoklė, kuri žavėjosi Alfredu Hitčkoku“, „Po Babilonijos“ ir „Adua“. Po JAV rinkimų ir pritrenkiančios Donaldo Trumpo pergalės daugelis viešojoje erdvėje vykusių diskusijų pavartojo terminą „fašizmas“. Per rinkimų kampaniją išrinktasis amerikiečių prezidentas buvo imtas lyginti su Ben...
Dvidešimt metų Niujorke gyvenantis tapytojas ir fotografas Vytenis Jankūnas neseniai surengė fotografijų instaliacijų parodą „Stuck on the Train“ Niujorke, Vašingtone, Vilniuje ir Taline. Su menininku kalbėjomės Čelsio rajone, garsėjančiame meno galerijų gausa. Įgijęs formalų dailininko išsilavinimą, fotografuoti pradėjai daug vėliau. Kaip įvyko šis pokytis? Juk tai dvi skirtingos meninės ir pasaulio matymo pozicijos, anot Susan Sontag, „tapytojas konstruoja, fotografas atskleidžia“....
Esu stebėtoja ir kramsnotoja visokiausių dramų, kurios rodomos kine ir teatre. 2016-aisiais Raudonšiknių beždžionių metais mačiau ir girdėjau pasakų, kurių jau nebeprisimenu, bet vis tiek jos buvo šis tas nuobodžioje Ožkos Ragožkos egzistencijoje. Tačiau jeigu gale metų prisispyrę reikalaujate pasakyti tipo geriausią trejetuką, dešimtuką ar kitokį -tuką, tai oficialiai pareiškiu, kad mano kraujas iki orgazmo užvirdavo ir suburbuliuodavo stebint ne Meno, o Gyvenimo teatrą. „Brexitas“, LVŽS, Tru...
Kalėdinių dovanėlių maišas atsirišo, dar nesulaukus šv. Kalėdų. Gražiai atsirišo, taip dar neatsirišdavo. Du mano draugai Rūta Katiliūtė ir Valdas Papievis, triaukšt, ir nusilaužė po šakočio karūnos gabalą – Nacionalinę premiją. Čia tai bent, panašiai kaip Bobas Dylanas Nobelį. Ne, visai nepanašiai. Bobas literatūros premiją gavo ne už literatūrą, o Valdas – už aukščiausios prabos prozą kaip ir Rūta už jautriausią spalvą tapyboje. Mėlyną sniegą. Smagu. Spindintis giedras šaltukas. Nedaug...
Užmaršties demonai ir jų teikiama malonė „Istorija išgaruoja iš atminties, todėl apie įvykius, kurie nutiko prieš kelerius metus, aš turiu kalbėti taip, tarsi jie būtų dėjęsi prieš tūkstantį metų.“ Milan Kundera. „Juoko ir užmaršties knyga“ „Praradę atmintį prarandame sielą. Būtent tai šiandien mane pritrenkia – tas visuotinis, globalus reiškinys, atminties praradimas, ypač jaunosios kartos.“ Umberto Eco. „Mane glumina globalus atminties praradimas“ „Ateis diena, ir...