Claudine Monteil (g. 1949) buvo garsiosios feministės Simone de Beauvoir draugė, disertacijoje analizavo jos kūrybą, pažinojo ir jos seserį dailininkę Hélène. Dirbo diplomatinėje tarnyboje Užsienio reikalų ministerijoje, buvo atstovė prie UNICEF ir UNESCO, parašė daug knygų apie Prancūzijos moterų judėjimą. Dabar Monteil gyvena mažame bute Monparnase, ant jos sienos kabo Beauvoir portretas. Moteris vis sukasi virtuvėje, verda arbatą, plauna indus ir lyg tarp kitko pasakoja, kodėl moterų kova nie...
Rima Bertašavičiūtė – mokslinių ir grožinių tekstų vertėja, redaktorė, literatūros tyrėja ir kritikė. Į lietuvių kalbą išvertė amerikiečių filosofės Judith Butler lyčių studijų veikalą „Vargas dėl lyties. Feminizmas ir tapatybės subversija“ („Kitos knygos“, 2017), Thomo Elsaesserio ir Malte’s Hagenerio „Kino teorija: įvadas per juslių prizmę“ („Mintis“, 2012). Apie Butler, feminizmą ir tradicijas klausinėjo Virginija Cibar...
Iš bendro su VU Gyvybės mokslų centru rengiamo straipsnių ciklo „Gamtos mokslai – humanitarams“ J. W. Goethe (1749–1832) antrajame „Fausto“ veiksme veda skaitytoją į pagrindinio veikėjo kabinetą, kur jo padėjėjas daktaras Vagneris įsirengė genų inžinerijos laboratoriją. Čia jis mėgintuvėlyje iš biomasės sukuria dirbtinį gemalą – Homunkulą. Kad ir kaip būtų keista, bet tas dirbtinai sukonstruotas žmogiukas Faustą kviečia garbinti kl...
Kas gali būti bendra tarp daržininko ir mūrininko? Tikriausiai nieko? Jų net uždarbis skirtingas. O kas gali būti bendra tarp paštininko ir bibliotekininko? Tai žino tik didžiausieji mūsų šalies protai. Bibliotekininkas privalo nusimanyti knygų ir skaitytojų pasaulyje, o paštininkas – ne tik žinoti, kur gyvena galimi adresatai, bet dar ir mokėti gerai skaičiuoti, nes tenka senukams ne vien laiškus iš užsienio, bet ir pensijas išnešioti, ap...
Puikiai suprantu, kad šis klausimas yra visiška smulkmė. Jis nė iš tolo nelygintinas nei su globaliosiomis, nei su svarbiausiomis vietinėmis problemomis. Be to, beveik neaktualus arba tik truputėlį užkliudo grožinės literatūros kūrėjus, vertėjus ir redaktorius. Tačiau mokslinės, publicistinės bei kitokios rašliavos gamintojams ir redaktoriams su juo tenka susidurti kasdien. Ir ne šiaip sau abejingai susitikti, o po šimtą kartų per dieną nustebus, pasipik...
Su TOMU S. BUTKUMI susitikau „Vario burnų“ dirbtuvėse, kur taip pat galima atsekti vaikų buvimo įrodymų – kabo vaikiškomis rankelėmis sukurtos popierinės figūros. Kai įsitaisėme jo kabinete, pasinaudojau proga užklausti, ką reiškia „S.“ tarp vardo ir pavardės. „Tai sena istorija. Kažkada buvo nikas Slombas. Dabar liko tik raidė. Tam, kad nepaskęsčiau butkų vandenyne. Stengiuosi šitos pravardės nebevartoti, nors visai neseniai aukštas pareigas naujojoje vyriausybėje užimantis žmogus išsidavė: „Bu...
NAJORKO SAPNAS: BALTIJA Būrelį mūsų nakvinojo giminaitė Gintarė pačiame Nãjorke. Taip šią geografiją kadaise tardavo uošvis Pranas Ručys, buvęs pirmabangis darbininkas Brukline, o jau po Nepriklausomos Lietuvos sovietų baustas už tokią CV. Kaip? Teisingai priderančia darbo žmogui Sibiro tremtimi. Buvom iš tikro Najorke. Ir staiga viskas pasikeitė. Plaukiam dideliu laivu per Baltijos jūrą. Gal kruiziniu, gal kariniu, nėr kada aiškintis. Mat plaukiame...
Atidesnis šių rašinių skaitytojas, matyt, jau pastebėjo, kad poetas buvo neabejingas dailiajai lyčiai ir dėl to kartais turėdavo nemalonumų, tokių kaip nuridenimas nuo laiptų, kai mokė vieną poniutę ars poetica, ar gavo mazgote per veidą, kai pasiūlė „Lyros“ šeimininkei poniai Malgožatai nueiti su juo į sandėliuką. Tam tikrą kiekį svaigalų suvartojęs poetas imdavo nesuprasti į jį spindinčiomis akimis žvelgiančių damų, pamiršdavo, kas esąs visų pi...
Oliver Laxe’o filmas „Mimozos“ ir Beno Riverso „Dangus dreba, žemė bijo, o dvi akys – ne seserys“ priminė, kaip prieš trejus metus velykiniu laikotarpiu lankiausi Maroke. Be abejo, į musulmonų kraštą patraukiau ne švęsti pagrindinės krikščionių šventės, o tiesiog keliauti. Vis dėlto kažkurią akimirką pajutau, kad norėčiau surasti bažnyčią ir joje simboliškai paminėti Prisikėlimo šventę. Deja, rasti bažnyčios man...
„Mėgaukis akimirkomis, atiduok savo skausmą“* – šio „Kino pavasario“ šūkis. Atiduoti kam? Kino filmams, žinoma. Todėl, jei turėdavau laisvą pusdienį, kine pranykdavau tarsi Alisa triušio oloje. Taip, „Kino pavasaris“ – neabejotinai komercinis renginys, tačiau kokybė taip pat neabejotinai aukštesnė (nei, tarkim, Knygų mugės). Net per piką, net „Vingyje“ visuomet pavyks rasti jaukią vietelę pasvajoti, žmonės ra...