Čia pat Prancūzijos prezidento rinkimai, viešoji erdvė jau ilgiau nei metus buria apie kraštutinės dešiniosios nacionalistės Marine Le Pen galimybes, tačiau Europos Sąjungoje ir be jos skersvėjuota. Viena paskutinių naujienų – nenumaldomasis Vengrijos „šefas“ Viktoras Orbanas ne tik bando išprašyti iš Budapešto Vidurio Europos universitetą (reikia suprasti, pasekmė „intymios“ konfrontacijos su šio fund...
Hermanas Kochas – žymus Nyderlandų rašytojas, aktorius, televizijos laidų vedėjas. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo 2009 m. išleistu romanu „Vakarienė“ („Baltos lankos“, 2015), pagal kurį statyti spektakliai ir sukurtas filmas. Pyktis, kaltė, gėda – šitie jausmai atliko svarbų vaidmenį per rinkimus Nyderlanduose. Ar Geerto Wilderso rinkėjai (G. Wildersas – populistinės dešiniųjų partijos lyderis, prieš rinkimus ža...
Tradiciškai mes bijojome šypsotis. Tradiciškai šypsena reiškė mašinizaciją, masę, sistemą ir pasyvumą. Šypsenos priklausė bankininkams, padavėjams, mokytojams ir kitiems, kurie nešioja kostiumus. Šypsena priminė lobotomiją. Buvo savaime suprantama, jog šypsosi tik numirėliai. Mes norėjome būti gyvi, todėl skaitėme Byroną, klausėmės emo muzikos ir žiūrėdavome pro autobuso langus niekada, ginkdiev niekada, nesišypsodami. Nenorėjome būti profesionalais, nenorėjome laikytis etiketo, nenorėjome būt...
Kas yra (ir kas nėra) praeitis? Dauguma istorikų yra įsitikinę, kad laikas yra tai, ką mums siūlo kalendoriai ir laikrodžiai: 1) laikas yra homogeniškas (t. y. kiekviena sekundė, minutė ar diena yra identiškos); 2) laikas yra diskretiškas (t. y. kiekviena akimirka laike gali būti nužymėta kaip taškas tiesėje); 3) laikas yra linijinis; 4) laikas turi kryptį (t. y. laikas be jokių trikdžių teka iš ateities į dabartį ir praeitį); 5) laikas yra absoliutus (t. y. laikas nepriklauso nuo erdvė...
Ketvirtadienį aštuntą ryto Berlyne įlipu į pilnutėlį Sonderzug – knygų mylėtojai į Leipcigo mugę vežami specialiu reisu. Įsivaizduokit traukinį, pilną rašytojų, leidėjų, iliustratorių ir kitų, kuriems knyga yra ne šiaip knyga, bet darbo priemonė, įrankis ar objektas. Iki Lietuvos stendo atidarymo mugėje lieka trys valandos. Traukinys senoviškas, pirmos klasės kupė sėdynės, kaip teatro kėdės, išmuštos raudonu aksomu. Pajuntu, kad spektaklis prasi...
2016 m. antrą eilėraščių knygą „Andalūzijos šuo“ išleidęs poetas Ernestas Noreika, žinomas ir reperio Beetos pseudonimu, atsako į Eglės Mikulskaitės klausimus: ar dera poezija ir repas, kuo ypatingas noreikiškasis siurrealizmas Ernestai, esi neįprasta kultūrinio lauko persona – reperis ir gana šviežias poetas. Kaip pavyksta savyje suderinti šiuos skirtingus polius? Tiesiog gyvenu su šiais „dalykais“. Leidžiu jiems...
Iš straipsnių ciklo „Priklausomybės ir nepriklausomybė“ gyd. Alvydas Repečka Vakarų Europoje problemų dėl alkoholio vartojimo gausu, bet šalyse, kurios kelis šimtmečius buvo okupuotos carinės Rusijos ir pusę amžiaus sovietinės imperijos, tokių problemų dešimteriopai daugiau. Kodėl toks milžiniškas skirtumas, nors suvartojamo alkoholio kiekis iš esmės nesiskiria? Kodėl kuo ilgesnis buvo okupacijos laikas, tuo alkoholio proble...
Užupio Respublika 2017 m. balandžio 1 d. švenčia 20-ąsias Nepriklausomybės metines Viskas pagal tikrus faktus ir įvykius Ant brangoko popieriaus nupiešiau gražų portretą ir išsiunčiau į redakciją. Atsakymas – reikėtų dar kažką parašyti. Ką? O kodėl turėčiau? Ir ką jis čia sau leidžia, tas redaktorius. Juk galiu ir susinervinti. Jei Užupyje būtų bent vienas traukinys, šiandien pat nuversčiau. Rimti ir madingi anarchistai užsiima griovimu, savigri...
Iš bendro su VU Gyvybės mokslų centru rengiamo straipsnių ciklo „Gamtos mokslai – humanitarams“ Žodis „kalba“ įvairiuose šaltiniuose yra apibrėžiamas skirtingai. Plačiausia definicija būtų tokia: „Kalba – tai galimybė išmokti ir vartoti sudėtingas komunikacijos sistemas.“ Žinome rašto kalbą, garsų kalbą, ženklų kalbą, muzikos kalbą, kino kalbą, programavimo kalbą ir dar daug įvairių komunikavimo sistemų. Vienų kalbų mok...
Pagaliau pamačiau Artūro Jevdokimovo filmą „Suokalbis“. Apie pagarsėjusią kavinę, veikusią Rašytojų sąjungos rūmuose praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Ką režisieriui pavyko išsakyti, tai gailestavimą, kad tokio būdo kavinės jau nebėra. Jis pradeda filmą nuo kažin kokių laidotuvių vaizdų (paskui jais ir baigia) – karstas, jo nešikai, dūdų orkestras, skėčiai (lyja), procesijos dalyvių pasiblaškymai. Tai pačiai tonacijai priklausytų &n...