Nuotrauka iš asmeninio archyvo. 

 

Būdama Švedijoje nuėjau į kino teatrą, nors bilietai nepadoriai brangūs. Atsitiktinio Stokholmo mikrorajono, Velingbio, centre visą dieną rodoma Gretos Gerwig režisuota „Barbė“. Salėje tik moterys ir mergaitės, keletas paauglių. Oras pripildytas kukurūzų spragėsių saldumo. Seansui prasidėjus, publika kaip vienas organizmas juokiasi, vietomis net suploja ar pritariamai šūkčioja. Šalia tokio katarsio pasijutau nesmagiai. Stebėjau ekraną akmeniniu veidu, tarsi bijodama, kad filmas paslys laviruodamas ant rožinio bedugnės krašto. Žvilgčiojau į atsitemptus bičiulius, – ar tik nelaido piktų žvilgsnių į mane? Pasirodžius titrams šiek tiek palengvėjo. Viskas aišku. „Barbė“ – mūsų laikų tarpkontinentinis Justinas Marcinkevičius. Daugybei žmonių gražu, žodžiai girdo ir kelia į viršų sielas, bet sistemos nesiruošia griauti – joje tiesiog patogiau. O ir diskutuoti bus galima be sustojimo.

Visgi didžioji dalis aršiai diskutuojančių apie filmą – tiek feminizmui, tiek kraštutinei dešinei prijaučiantys vyrų judėjimų atstovai ir atstovės, netgi Lietuvos katalikai – jį pažiūrėjo atmestinai. O gal sąmoningai bando pasilepinti komercinės „Barbės“ šlovės spinduliais, pasitelkdami juos savo idėjoms skleisti? Tiek to, pasilepinsiu ir aš.

Filmo pamatas – barbių pasaulis. Jame svarbiausia yra stereotipinė Barbė, nerealistiškų kūno proporcijų šviesiaplaukė gražuolė su įspūdingu garderobu. Ji gyvena rožiniame name, kuris priklauso tik jai. Šalia gyvena barbės teisėjos, Nobelio premijos laureatės, prezidentės, medikės, kosmonautės etc. Barbės yra įvairių kūno sudėjimų, odos spalvų, viena barbė turi negalią. Transbarbė irgi yra barbė. Kita vertus, kenai neturi nei namų, nei profesijų, tik raumeningus kūnus, kuriuos demonstruodami varžosi dėl barbių dėmesio. Barbės ir kenai neturi lytinių organų. Barbėms kenai nėra labai svarbūs. Nėščia barbė nori įlįsti į kadrą, bet kamera nusuka žvilgsnį. 

Šis pasaulis nėra išvirkščia mūsų pasaulio versija ar sąmoningai sukonstruotas matriachatas. Tai „Matel“ (įmonės, gaminančios barbes ir jų aksesuarus) lentynos realybė. Tai žaislai, sukurti per pusę amžiaus, vystęsi kultūrinių pokyčių fone, atsijoti komercinio patrauklumo, skirti tėvams, kad  pirktų savo dukroms. Jų visuma yra prieštaringa. Dėl to „Matel“ ir kuria šitą filmą – kad tai, kas prieštaringa, paverstų privalumu, kad reabilituotų barbę ir jos pasaulį.

Veltui piktinamasi, kad barbių pasaulyje kenai nesvarbūs. Pripažinkite, kas perkate barbes ar kenus savo sūnums ar ieškodami dovanos berniukui? Kultūriškai berniukai nėra skatinami žaisti su lėlėmis. Atvirkščiai, daugybė berniukų, užklupti su lėlių nameliu, buvo ir tebėra gėdinami. Kultūra vystyti socialinio ir emocinio intelekto jų neskatina – eikit šaudyt ir gaudyt ar burgzti su kokia technika. Filmas sąžiningai atsiremia į realybę, o realybė į filmą:  net Švedijoje kino seanse nemačiau nei vyrų, nei berniukų. Gal Lietuvoje kitaip?

Veltui piktinamasi ir dėl to, kad svarbiausia barbė yra šviesiaodė šviesiaplaukė. Ši barbė vis dar svarbiausia ir „Matel“ lentynoje, nepaisant šimtų kitų odos atspalvių. Deja, stereotipinė barbė vis dar reprezentuoja mums viską, kas lengva, grakštu, sėkminga. Ji turi viską ir tu gali ją turėti. 

Mano vaikystės barbės neturėjo profesijų, nuosavų namų, bet turėti gerą barbę buvo svarbu. Kai pirmoje klasėje visos susitarusios atsinešėme į mokyklą barbes, žinojau, kad priblokšiu. Savąją buvau gavusi iš Vokietijos, jos oda buvo iš kažin kokio tvirto, savotiškai švelnaus, gero plastiko, kojos šiek tiek lankstėsi per kelius, o svarbiausia – ji turėjo liemenėlę (tuo vaikystės laikotarpiu vadintą papinyku). Visos man pavydėjo tos liemenėlės. Mus domino keistas barbės seksualumas. Nepaisant to, kad nieko nepaaiškino apie mūsų pačių lytiškumą. 

Įdomu tyrinėti barbių istoriją, suvokti, kaip ir kodėl jos sukonstruotos. Filmas čia nesustoja. Staiga Barbė ir Kenas atsiduria mūsų realybėje. Kaip jie ją supras? Ar įvyks pokytis vienoje iš tų realybių? Ar keisis Keno vaidmuo? Ar nuvertės stereotipinė Barbė? Šioje vietoje matomi svarbiausi filmo kūrėjų pasirinkimai. Deja, visi – kompromisiniai: G. Gerwig liberalaus feminizmo vizija derinasi prie „Warner Brothers“ atidirbtų klišių ir „Matel“ korporacinių tikslų. 

Pirma Barbės patirtis žmonių pasaulyje – seksualinis priekabiavimas. G. Gerwig atidengia moterų realybę, nori kalbėti apie kūną ir lytiškumą. Tačiau filme situacija pateikiama taip: praeiviai ir statybininkai priekabiauja, Barbė nesusigaudo, kas vyksta, nutaria persirengti, dar atsiduria areštinėje. Pokštas. Bet jis, kaip ir barbės kūnas, skirtas ne jaunoms mergaitėms.

Gyviausia visame filme visgi yra Keno vidinė kelionė. Atsidūręs žmonių pasaulyje, jis netrunka susigaudyti, kad svarbiausi čia vyrai, tiksliau – vyrai ant žirgų. Jo nerangumas tampa nevaldomu pasitikėjimu savimi. Gana būti priedu! Jis pasirengęs paversti Barbių pasaulį Kenų pasauliu. Galbūt G. Gerwig norėjo pavaizduoti moterų pasiekimų trapumą, o gal atkreipti dėmesį į vis pagyvėjančius antifeministinius vyrų judėjimus. Tačiau „Warner Brothers“ reikėjo lyčių kovos, dramos, keršto. Todėl filmo visatoje lyčių stereotipai atskleidžiami kaip pamatinė žmogaus dalia – tereikia vieno impulso, kad tam tikri vyrai imtų dominuoti, o tam tikros moterys lengvai prisitaikytų prie naujos tvarkos (nestereotipiniai, nesėkmingi žaislai yra labiau atsparūs). Barbės ir kenai iš esmės skirtingi: patekusias į patriarchato apžavus barbes ištraukia logika, o kenus – barbių manipuliacija jų išsipūtusiais ego. Atkūrus tvarką dar vienas pokštas – kenams bus leidžiama po truputį kopti karjeros laiptais ir savo kailiu pajusti stiklines lubas. Ačiū, tai jau ne mano feminizmas.

Nepaisant visko, akivaizdu, kad „Barbė“ gali keletą svarbių moterų teisių tezių padaryti savaime suprantamas daugeliui. Smagu, kaip filmas šaiposi iš tariamai pasiektos lygybės. Gerai ir tai, kad įteisina barbę, kuri netampa astronaute ar kita įspūdinga profesionale, bet tiesiog gyvena prieštaravimų kupiną gyvenimą, galbūt yra mama. Rožinė tampa dalimi feminizmo. Filmas taip pat rodo, ką daryti, jei dominavimas neveikia, kaip gyventi toliau, jei tave atstumia. Taip pat palieka teisę atstumti. Galbūt iš pramoginio filmo naivu tikėtis kažko daugiau: su visais savo lūkesčiais, interpretacijomis, pasipiktinimais ar plojimais esame tik dalis filmo pardavimų strategijos. 

„Warner Brothers“ ir „Matel“ savo tikslus pasiekė. Filmas sulaukė šlovės, barbės vėl perkamos, nemažai feminisčių staiga atleido jų iškreiptiems kūnams. O G. Gerwig tik kartais atsibunda išpilta šalto prakaito. Gal net ne dėl lyčių lygybės. „Ar vartotojiškumą skatinančiame filme kritiką pačiam vartotojiškumui galima laikyti aukščiausios lygio kolaboravimu?“ – galbūt mąsto ji. Ir tęsia puikią karjerą.

Grįžusi į Lietuvą girdžiu jaunas merginas, pusiau ang­liškai pusiau lietuviškai kalbant: „Filmas man nepatiko, bet idėja gera.“ Mano nuostabai, viena iš jų sako, kad jai labiausiai patiko Kenas, ji visiškai su juo tapatinasi. Apsikeičiame žvilgsniais. Viskas nėra juoda ir balta. 

 

Aurelija Auškalnytė, įgijusi psichologės išsilavinimą, dirba nevyriausybinėse, žmogaus teises ginančiose, organizacijose.