2020 m. rugsėjo 9 d. „Le Monde“ komentavo: „...priešais Baltarusijos ambasadą Vilniuje keletas nenuilstančių protestuotojų dėlioja nuotraukas, kuriose žaizdos, kankinimų pėdsakai, įtampa.“ Ir tęsia: „Viskas vyksta toje pačioje Mindaugo gatvėje, kurioje 1914 m. gegužės 21 d. gimė Romanas Kacewas, būsimasis Romainas Gary.“ Taip dabartis dar kartą susipynė su autentiškos moralės sergėtojo ir kartu didžiojo mistifikatoriaus gyvenimu. 

Yra iškilių rašytojų, nepaneigiamų ir visuotinai pripažįstamų klasikų. Ar ekstravagantiškas Vilniuje gimęs žydas, tapęs prancūzu kosmopolitu, laisvai kalbėjęs 6 kalbomis ir dvejomis iš jų kūręs klampias istorijas, kuriose vaizduotė dažnai sutraiško tikrovę, priklauso šiems literatūros grandams? Nežinau. Abejoju. Palieku atsakymo ieškoti tuos, kurie geriau suvokia literatūrines ištakas, sąsajas, įtakas ir panašius teoretikams tokius svarbius dalykus.

R. Gary (beje, išėjęs iš šio pasaulio lygiai prieš 40 metų gruodžio 2 d.) pakeri ne pasakojimo logika ar nepriekaištingu stiliumi. Jis pavergia asmenybės jėga ir gebėjimu taip surišti laiko ir minties mazgelius, kad net rūsčiausias kritikas atsitraukia. Kad ir kurią R. Gary (ar Emilio Ajaro, nors turėjo dar mažiausiai du slapyvardžius) knygą skaitytum, visada suvoki esąs mažas atstumtasis, stovintis gimtojo miesto gatvėje su batuku rankose, laiptais namo bėgantis paauglys musulmonas, skuodžiantis sušildyti seniai mirusios tikrosios mamos, prostitutės, atstumtosios kūno. Visada jautiesi vaiku. Jautiesi saugotoju. Vaiku, įpareigotu kartu ir saugoti pažadus bei iliuzijas, ir įveikti nežinomos ateities šaltį.

 

Politika visada apgaulė

Kas yra politika, jei ne bandymas žmogiškomis jėgomis dabarties disonansų lauke aptikti praeitį, tradiciją ir paversti ją trokštama ateitimi? Politika – tai tik vaizduotės bangos dilemų jūroje. Nors niekada netapo profesionaliu politiku, mistifikatorius R. Gary narsiai keitė kaukes ir su beatodairiška drąsa manevravo politikos jūroje. Karo lakūnas, Pasipriešinimo kovų dalyvis, garbės legiono vadas, sėkmingas valstybės vyras, diplomatas, Prancūzijos ambasadų Sofijoje ir Berne sekretorius, Los Andželo atstovybės generalinis konsulas, rašytojas, priešingai bet kokiam įstatymui – dukart Goncourt’ų premijos laureatas.

Anapus nuobodžių valstybės tarno pareigų R. Gary matė gyvenimą ir regėjo jį tokį, koks ištinka tikrą, gyvą, taigi sutrikusį ir ieškantį, žmogų. Dokumentai, ataskaitos, privalomi priėmimai, net tokie jam patrauklūs radijo ar televizijos interviu, tuomet tik gimstantys viešieji ryšiai buvo erdvė, kurioje nardydamas R. Gary kūrė savo keistokas, nesušukuotas knygas. „Politika jam atrodė nesuderinama su literatūra, kuri pačia savo esme esanti nepagarbi, įžūli, netgi provokuojanti, kuri esanti „darbas vienatvėje“ ir „tikrų vertybių paieška“, – apibendrina Dominique Bona R. Gary biografijoje (beje, knyga verta tyrimo objekto!).

Vis dėlto būtent literatūra rašytojui teikė galimybę mąstyti atsitraukus nuo valdiškos kasdienybės. Literatūra leido peržaisti tikrovę, ieškant atsakymo į esminį politikos klausimą – kaip sujungti nesujungiamą, o paskui dar gebėti žengti pirmyn. Literatūra dovanojo laisvę mąstyti, o tai ir yra tikroji politikos savastis. Ne veiksmas. O pirmiau bet kokio veiksmo esantis sielos judesys, pajauta, proto žaismė.

„Politikos atžvilgiu tai mąstytojas teroristas; jo humoras sujaukia gražiąsias nusistovėjusias vertybes, jis bemeilija laikytis atstu nuo bet kokio „isteblišmento“, net paties brangiausio jo širdžiai“, – aiškina D. Bona. Šis pasažas apie rašytoją yra atvertis vaisingai politikai: nusistovėjusios vertybės – visada prabėgusio laiko dvelksmas, tad ir jų paieška negali gimdyti vaisingos ateities.

Vaisingos ateities nekuria ir jau įsitvirtinusios valdymo formos ar personos, kurios ikonizuojamos virsta savo pačių parodija. Ir nesvarbu, ar kalbėtume apie eilinį lukašenką, ar apie kokį garbstomą nepriklausomybės patriarchą. Pati gyvos politikos dvasia priešinga tokiai logikai, tad tuo sunkiau tame lauke išsaugoti ištikimybę asmeniui, kuris matomas kaip prasmingo buvimo etalonas.

 

„Golizmas man yra prisiminimas“

Savotiško R. Gary politinio gyvenimo personalizuota ašis buvo ištikimybė Charles’iui de Gaulle’iui. Vis dėlto, kad ir ištikimas Generolui (šis C. de Gaulle’io karinis titulas R. Gary išliks visam laikui), „savo golizmą jis nedvejodamas traukia per dantį“.

„Golizmas man yra prisiminimas. Buvo toks istorijos momentas, susitikimas, kaip kartais būna kiekvienos šalies istorijoje, – dvelksmas, nusklendęs virš prancūzų žemės. Dabar viskas baigta – puiku, taip ir turi būti. Bus kitų akimirkų, kitų žmonių, kitų susitikimų, kitų dvelksmų. Tai nebuvo paskutinis. Tai buvo kažkas gyva ir to neužbalzamuosi“, – aiškina R. Gary, matyt, labiau sau nei skaitytojui.

Ir tai dar vienas gyvos, tikros politikos veidas. Net jei garbinama politinė figūra nesitraukia pati, neišvengiama ateinančių kartų ironija (tegul ir atmiešta meile) apsaugo politiką nuo mirties. Taigi, ir nuo (kruvinos) revoliucijos.

„Golizmas man yra moralinė jėga, dvasinis pakylėjimas, humanistinis tikėjimas, šviesa“, – rašo R. Gary. Jis ateina pagerbti mirusio patriarcho apsirėdęs savo karo metų striuke ir sulaukia viešo pasmerkimo dėl „maskarado“. Bet kas geriau nei maskaradas liudija pagarbą?

R. Gary ištikimybės Generolui ištakos – jo filosofijoje, jo beatodairiškame atsidavime laisvei, kurią jam ir simbolizavo de Gaulle’is.

De Gaulle’į jis mylėjo ne tiek kaip lyderį, kiek kaip Senąjį Burtininką (tai R. Gary duota pravardė), vienintelį, turintį galios pakeisti istorijos tėkmę arba, kaip padarė tragiškais Prancūzijai 1940-aisiais, „apleistą tautą permainyti į pergalingą“.

„Aš suvaidinau savo kartų vaidmenį“, – pasakys apie savo įšventinimą į golizmo paslaptis R. Gary ir tuo vėl paliudys, kad visi esame iš istorijos, iš akimirkos, kai suvokiame save, kaip naują politikos žaidėją, kaip tą, kuris perima vėliavą. Bet perima tik tam, kad atiduotų ateinantiems.

 

Būti centre reiškia stovėti nuošalyje

R. Gary laisvas iš prigimties: laisvas ne tik nuo aklo prisirišimo prie personos, lyderio (lyderystės galią randa savyje ir literatūroje), jis neprisiriša prie jokios ideologijos. Kiek­viena politika jam gyva tik tol, kol nevirsta kraštutinumu. Kol ji nesustingsta, panaikindama paradoksą, taigi ir vilties bei aušros pažadą. R. Gary nekenčia kraštutinumų – fašizmo ir komunizmo. Nepriima ir tų, kuriems „trūksta ryžto, apatiškų ir nykių, niekingai materialistinių, apeliuojančių į masių vidutinybę“. „Gary apskritai nekenčia visų politikų. (...) Paklaustas apie „blogiausią šeštojo dešimtmečio prisiminimą“, atsakys: „Ketvirtosios respublikos deputatai“, – liudija D. Bona.

Ir nori nenori sutinki su rašytoju: meilė politikai visada pasirodo kaip neapykanta konkretiems politikams, nes jie visada paradoksaliai liudija, koks nepasiekiamas yra idealas. R. Gary drąsiai keitė gyvenimo kryptį, sklandė tarp profesijų ir pašaukimo, tarp biurokratinės kasdienybės ir meilių, moterų, santuokų ir nuolat lydėjusios vienatvės.

Vis dėlto, kai 1958 m. jam buvo pasiūlyta kandidatuoti į Prancūzijos nacionalinį kongresą ir tapti deputatu, rašytojas ryžtingai atsisakė. Niekados nedalyvavo jokioje politinėje veikloje tikrąja to žodžio prasme, išlikdamas didelis politikas. Jis turėjo tikro politiko sielą, nes gebėjo matyti kenčiančius ir atstumtuosius, tuos, kurie nuolat balansuoja nuošalėje.

Antroji R. Gary knyga „Gyvenimas dar prieš akis“ (1975, liet. k. – 2015), tegul ir pasirašyta su naujai sukonstruotu E. Ajaro vardu, įvertinta Goncourt’ų premija, – tai „jausmingas ir makabriškas, tyras ir drumstas“ pasakojimas apie tikrą neviltį ir tikrą meilę, kokios ištinka tik anapus pasaldinto dirbtino sumeluoto gyvenimo. R. Gary supranta, kad vaikų gyvenimai ir senių mirtys yra tikroji politika. Momo – prostitutės pamestinukas ir Madame Roza, „buvusi kekšė, kuri grįžo po deportacijos iš žydų bendrabučio Vokietijoje ir atidarė pogrindinį pensioną kekšių vaikam“ yra tikrieji politikos kūrėjai. Ateitis neištinka, jeigu iš politiko regos lauko išnyksta būtent šie, atrodytų, tokie nekonvenciniai, gyvenimo liudytojai.

Momo ir Madam Roza turi vienas kitą, nes kažką „reikia mylėti“. R. Gary paliudija savo pseudonimą ir sudega meilėje jiems abiem, nes mylėti privalu. R. Gary nekenčia tiek rasizmo, tiek veidmainystės visa kūryba liudydamas, kad kovoti verta tik dėl žmogiškosios būtybės – be lyties ar odos skirtumų.

 

Politika yra tik dar vienas literatūros veidas

Paklausk žmogaus, ką jo gyvenime reiškia knygos, ir jau pirmi sakiniai leis kalbėti apie to žmogaus patirtis. Jo nueitą kelią. Paklausk žmogaus, ką jo gyvenime reiškia politika, ir jau pirmi sakiniai leis brėžti to žmogaus ateities liniją. Jo būsimą kelią. Takoskyros stebėtinai tikslios: knygose randame tai, kas esame. Knyga – tarsi prožektorius, leidžiantis perskrosti pilkoje zonoje glūdinčias asmenines mąstymo, jausmo skeveldras. Įvaldyta knygos erdvė praplečia mūsų vidinės regos lauką, gali daug, labai daug, bet nėra tokios knygos, kuri paveiktų tam nepasiruošusį žmogų. Gera knyga skaitytoją veda į ateitį, bet gyvena ji praeityje.

Politika – priešingai. Ji tiek gyva, kiek įsitvėrusi ateities. Ji dažnai nardo praeities nuoskaudose, tačiau net ir tada išryškina ateitį. Politika yra jausmas: net aptaisyta rūbu, pasiūtu iš skaitmenizuotų skiautinių, ji nevirsta rimtu racio­naliu reiškiniu. Politika turi juokdario sielą. Kartais tiesiog komišką.