Donato Ališausko nuotr.

 

Meno kritika ir kultūrinė žiniasklaida, kur didžioji dalis kritikos ir publikuojama, laidojama jau seniai. Visgi gal ne mirtis joms grasina, o kokia chroninė liga, įsikyrėjusi lėtinė sloga? Galbūt įmanoma ją išgydyti?

Kalbant apie kritikos mirtį įvardijamos bent kelios priežastys. Didžiulę įtaką apskritai visam viešajam diskursui daro pasitikėjimo ekspertiškumo institutu krizė. Visame Vakarų pasaulyje regime milžinišką nepasitikėjimo mokslininkais (pavyzdžiui, kovido ar klimato krizės atvejais), sociologais (mig­racijos tema), politikais (visais klausimais) ir kitais savo sričių ekspertais bangą. Ji plauna ir kritikų balsus. Šiuos dar labiau tildo socialinių tinklų įgalinimas kiekvieną žmogų dalintis asmeniniais „patiko“ ar „nepatiko“ įspūdžiais. Žvelgiant dar giliau, teatrai, leidyklos ir kiti kultūros vadybininkai, trokštantys anonsinių pasisakymų pardavimams skatinti dar iki pasirodant naujiems kūriniams, irgi nepadeda kritikams neprarasti prasmės.

Tokioje aplinkoje kritikai gali pasijausti vieniši ir niekam nereikalingi. Plačioji visuomenė jų paslaugų nevertina, tad tenka atsigręžti į kitą auditoriją – į kūrėjus. Polinkį kalbėti kūrėjams turi ne tik meno kritikai, bet ir visa kultūrinė žiniasklaida. Idealiu atveju bet kurioje redakcijoje turėtų tvyroti sveika įtampa tarp skaitytojų ir autorių poreikių. Vienoje smailėje redakcija, o kitose dviejose – skaitytojai ir autoriai. Šis trikampis lietuviškoje kultūrinėje spaudoje ir kritikoje jau ilgą laiką virtęs linija redakcija–autoriai. Galima net teigti, kad ir tiesės nebelikę, o tik taškas, kurio centre – teksto autorius. Redakcijos negali mokėti dosnaus honoraro^* ir pasiūlyti plataus skaitomumo, todėl sudėtinga patenkinti ir materialius, ir egoistinius autorių poreikius. Turintys ką ir gebantys tai įdomiai pasakyti kritikai ir autoriai savo kūrybinį poten­cialą nukreipia už žiniasklaidos ribų – kuruoja parodas ir festivalius, patys kuria, kai kurie išvis palieka kultūros sritį. Vis daugėja tokių, kuriems pakanka, kad jų tekstą perskaitys tik jame aprašytieji. Taip gimsta tekstai apie jau pasibaigusias parodas, reportažai iš asmeninių kelionių ir bičiulių kalbinimai. Redakcija atsiduoda autoriaus valiai, o šis – meno kūrinio kūrėjo. Ratas užsidaro.  

Šį kritikos pragaro rato sukimąsi šviežiai patvirtino rugsėjo 25 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusios tarptautinės muzikinio teatro kritikų konferencijos turinys. Opera sujungia keletą žanrų, tad ši konferencija nagrinėjo tiek šokio, tiek muzikos, tiek dramos kritikos ir kultūrinės žiniasklaidos aspektus. Konferenciją pradėjo kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės pranešimas „Ko menininkai tikisi iš kritikos?“. Menininkė džiugino atvirumu: kad kritikai įsigilintų, kad atskleistų platų kūrybos kontekstą, kad ateitų ne į vieną to paties kūrinio rodymą, o bent į keletą išsamiam vaizdui susidaryti (kas vakarą skiriasi muzikos atlikėjai); kaip būtų puiku, net jei į repeticijas užsuktų prieš sėsdami rengti savo tekstų. Menininkai iš kritikų tikisi, kad jie išgyventų kūrinį beveik taip pat artimai kaip kūrėjai ir perduotų idėjas skaitytojams. Kompozitorės pranešimą lydėjo jau pačių kritikų pasisakymai, kurie atspindėjo pirmojo pranešimo užduotą toną. Vienu metu ir salėje sėdėjusių choreografų buvo paklausta, ko šie tikisi iš kritikos.

O ko tikisi skaitytojas? Atrodo, kad šis klausimas retai kyla ne tik per kritikų konferencijas, bet ir jiems rengiant tekstus, redakcijoms juos užsakant ir planuojant leidinių turinį. Be kūrėjų nebūtų apie ką rašyti, be autorių – kam rašyti. Bet be skaitytojų visi tie prirašyti lapai netektų prasmės. Gal kaip tik čia slypi meno kritikos ir kultūrinės žiniasklaidos neaktualumo ligos vaistai? Leisti žurnalus ne kultūrą kuriantiems, o ja besidomintiems; rengti tekstus galvojant ne apie kūrėjų, o skaitytojų lūkesčius.

 

^* Žurnalo redakcijos vidinės virtuvės užkulisiai: Lietuvoje kultūrinė žiniasklaida už tekstą autoriui paprastai moka bent 100 Eur neatskaitant mokesčių, kartais ir dvigubai daugiau. Kolegos per minėtą kritikų konferenciją atskleidė, kad, pavyzdžiui, operos žurnalas, leidžiamas Didžiojoje Britanijoje ir JAV, moka 25–50 svarų sterlingų, lenkiškas muzikos kritikos žurnalas – iki 100 Eur. Redaktoriai didžiuosiuose Prancūzijos, Italijos, Vokietijos dienraščiuose, su kuriais bendradarbiavome leisdami toms šalims skirtus „Literatūros ir meno“ numerius, atviravo, kad naudojasi savo leidinių prestižu ir už knygos recenziją paprastai moka apie 200 Eur.