Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Taip, lapkritys, nesuklydau, nesu koks „Delfio“ autorius, patingintis užmesti akį į savo tekstą antrąsyk, o portalui redaktorius, atrodo, tokia pat prabanga, kaip pašalpiniams knyga. Beje, pastarąjį klausimą nesunku būtų išspręsti – „Maisto bankas“ galėtų rinkti ne tik makaronus ir aliejų, bet ir knygas. Dažnas humanitaras, pats nuolat ieškantis parduotuvėse nuolaidų, su malonumu pasidalytų knygomis, kurios, tuštindamos pustuštę piniginę, plėšo lentynas. Šitaip skaitymo skatinimo programos įgautų kitą mastą. Be to, spręstųsi tvarumo klausimas, pagerėtų dalies visuomenės psichologinė sveikata. Bent jau mano tai tikrai. Eidamas į „Maximą“ su džiaugsmu įsimesčiau kokį romaną ar poezijos tomelį.Taigi lapkritys, nes turiu galvoje ne Vėlinių ir Helovyno mėnesį, tačiau tą, kai iš tiesų krinta lapai. Deja, Lietuvoje jie krinta spaly, o byrėti pradeda jau rugsėjy. Man vis kyla klausimas – ar tais laikais, kai protėviai davė vardus mėnesiams, lapai tikrai krito lapkritį? Negi taip pasikeitė klimatas? Tačiau tokiu atveju jis ne šyla, kaip teigia šiandienos protai, bet priešingai – vėsta. Net meteorologai gūžčioja pečiais – anot jų, šiųmetis rugsėjis buvo šalčiausias šiame amžiuje. Gal tai tik gamtos išdaigos, naivius protus klaidinantys judesiai, bet tada kyla dar viena abejonė – gal pernelyg aklai vartojame ir kitus protėvių mums įduotus žodžius nesusimąstydami apie jų turinį? Reikia būti logiškesniems? O gal mums reikia daugiau poezijos? Kaip kadaise rašė Rumi: „Yra kita kalba anapus kalbos.“ Ir galvojo tikriausiai ne tik apie poeziją.

Lapkritys yra bene gražiausias metų (rudens?) laikas. Nesu regėjęs tiek už širdies (kuri yra anapus širdies) griebiančių nuotraukų savo feisbukiniame burbule, kiek šį rudenį. Matydamas šitiek rūkuose skendinčių, įvairiomis spalvomis kibirkščiuojančių grožybių nebedrįstu jų dauginti pats, siųsti vaizdelių, kad ir lapais lyjančio ąžuolo. Bet štai aptinku veidaknygėje savo kiemo raudonai liepsnojantį žagrenį – nutrauktą ir įdėtą žmonos. Taip ir bendraujame, pagalvoju, su artimaisiais, su bičiuliais, karantinai seniai praeity, o mes vis mėginame prisišaukti vienas kitą per vaizdelius, dėliojame neaprėpiamą rudens dėlionę iš spalvotų skeveldrų. O gal, pagalvoju, toks paūmėjęs jautrumas grožiui turi ir kitų priežasčių, juk ne man vienam dingteli į kvailą galvą, jog kitas ruduo gali būti visai kitoks. Kadaise močiutė pasakojo, kad lemtingųjų 1941 metų birželio įvykių išvakarėse dangų vis nudažydavo raudoni kruvini gaisai, ir jai kažkodėl atrodė, jog šie kažką pranašauja. Ir išties savamokslė Kasandra neteko vyro ir 20 metų grožėjosi Sibiro „raudonais vakarais“. Pastaruoju metu mama su nerimu vis klusteli: „Negi bus karas?“ Nežinau, mama, nors iš tiesų karas jau vyksta, tik pažiūrėk, iš kokių skeveldrų dėlioja rudens dėlionę ukrainiečiai, paskaityčiau, kokią poeziją jie šiandien rašo, bet tau rūpi kita poezija, esanti anapus poezijos. Kaip ir man, mama, kaip ir man.

Lapams krintant pasaulis vis labiau apsinuogina, barokinės dekoracijos nubyra ir ima ryškėti jo karkasas, jungtys ir pamatai. Ne visada atsiveria gražus vaizdas, bet neverta priimti už gryną pinigą ir Dostojevskio žodžių, neva grožis išgelbės pasaulį. Vis prisimenu, kai raganiškoji graikų poetė Anghelaki, išvydusi skaitant jauną poetą, paskelbė verdiktą, kad jis per gražus rašyti gerą poeziją. O gera poezija ar išgelbės pasaulį? Ar Achmatova ir Mandelštamas išgelbėjo Rusiją nuo beprotybės? Tiek to, poetocentrinė mąstysena ne ką geresnė už falocentristinę, gal jos net labiau giminės nei kaimynės.Šį spalį, kuris ir yra tikrasis lapkritys, galutinai apsinuogino ne tik fronto miškai, šitaip keisdami karo taktiką, bet ir širdys. Mačernis karo metais rašė „Apnuogintą žmogaus širdį“, beje, tuose tekstuose man nepavyko rasti tiesioginių nuorodų į karą. Apsinuogina širdys, kurios yra anapus širdies. Ar net širdys, kurios neturi širdies. Šį mėnesį galutinai apsinuogino Putino ir visos Rusijos karkasas, jungtys ir pamatai. Regis, praregėjo net pasaulio pusakliai. Galutinai išsemtos visos metaforos, visos analogijos, belieka grįžti prie biblinių laikų žodyno – blogis yra, ir jis nėra tik gėrio trūkumas, kaip bandė aiškinti krikščioniškieji teologai, jis yra kūniškas, jis yra. Taigi neišvengiamai laukia ilga kova su juo.Lapams krintant į namus ėmė veržtis pelės. Kasryt apeinu sodybą, šaltakraujiškai surankioju jas iš spąstų. Daugiausia mažytės, dar ne kaži kiek mačiusios pasaulio, man kažkodėl primenančios „mobikus“. Nusiplovęs kaip Pilotas rankas sėdu prie kompiuterio ir pirmiausiai susirandu informaciją, kiek ruzzų per praėjusią parą iškeliavo į „Kobzono koncertą“. Ypač džiugina širdį triženkliai skaičiai. Širdį, kuri yra anapus širdies. Kurios galbūt ir nebėra. Gal ji buvo tik lapas.

Eugenijus Ališanka – poetas, vertėjas, eseistas.