Niekada netikėjau posakiu „Niekada nieko nekeisčiau“. Tikiu, kad yra žmonių, neabejojančių esminiais savo gyvenimo pasirinkimais. Tačiau ne veltui pastebėta, jog priėmę lemtingus sprendimus žmonės dažnai ne klausia, ar jie teisingi, bet ieško patvirtinimų, kad jie teisingi. Be to, šalia didžiųjų alternatyvų, kurios dešimtmečiams lemia žmonių gyvenimus, yra daugybė keičiančių štai šią paprastą kasdienybės akimirką. Niekaip nepatikėsiu, kad žmonės, nusivylę kokiu nors kasdieniu pasirinkimu, niekada nenorėtų „atmatyti“, „atgirdėti“ ir sugrįžti į tą pradinę būklę, kai dar niekas nebuvo pasirinkta, o visos alternatyvos buvo atviros.

Tačiau, be abejo, yra ir kitas kraštutinumas – gailėtis dėl kiekvieno sprendimo, kad ir ką darytum. Tada kiekvienas veiksmas ar net žodis kelia įtarimą: galbūt nepasirinktoji dalis galėjo būti gerokai vertingesnė ir patrauklesnė už pasirinktąją. Savigraužą, kad reikėjo pasirinkti ne A, o B, galėtų apmalšinti tik galimybė išbandyti tiek A, tiek B. Tiesa, paaiškėjus, jog pirminis pasirinkimas A vis dėlto buvo geresnis už antrąjį pasirinkimą B, rizikuojama įsisukti į nuolatinį pasirinkimų ratą, kuriame jokie pirminiai pasirinkimai nekelia pasitenkinimo, o nusiraminimą gali pasiekti tik tada, kai išbandai visų įmanomų įvykių modelių alternatyvas.

Svarstant apie tokią pasirinkimų dilemą, kai išbandžius A ir B galiausiai grįžtama prie pirminio A, visų pirma, šauna į galvą Niko Kazantzakio 1955 m. romanas „Paskutinis Kristaus gundymas“ ir pagal šią knygą pastatytas to paties pavadinimo 1988 m. Martino Scorsese’s filmas. „Paskutiniame Kristaus gundyme“ vaizduojamas tarp dviejų prigimčių – dieviškosios ir žmogiškosios – besiblaškantis Jėzus. Žinia, tiek N. Kazantzakio romanas, tiek M. Scorsese’s filmas sukėlė daugybę skandalų ir pasipiktinimo, žmonės niekaip negalėjo atleisti kūrėjams, kaip galima vaizduoti tokį žemišką, Mariją Magdalietę vedusį ir su ja vaikų susilaukusį Jėzų. Tačiau man atrodo, kad Jėzaus žmogišką prigimtį šiame kūrinyje labiau išreiškia ne vedybinė sąjunga su Magdaliete, o būtent žmogiškai, ne dieviškai prigimčiai būdinga abejonė pasirinktu keliu. Nebūdamas tikras dievišku pašaukimu N. Kazantzakio ir M. Scorsese’s Jėzus nužengia nuo kryžiaus, veda Magdalietę, sukuria šeimą, nugyvena įprastą žmogišką gyvenimą ir tik juo nusivylęs vėl grįžta ant kryžiaus tam, kad išpildytų savo dangiškąją misiją. Abejoti, rinktis, nusivilti, keisti savo pasirinkimą, sugrįžti prie pirminio kelio ir džiaugtis galimybe pasitaisyti – tai taip „žmogiška, pernelyg žmogiška“, todėl sunkiai suderinama su įprastu Dievo sūnaus įvaizdžiu. Tai, kas būdinga žmogiškajai prigimčiai, gali radikaliai prieštarauti dieviškajai.

Dar prieš kelis šimtus metų Gottfriedas Leibnizas teigė, kad mes gyvename geriausiame ir tobuliausiame iš visų galimų pasaulių. Žmogus gyvena visada matydamas kito galimo pasaulio ar net daugybės kitų pasaulių alternatyvą – akivaizdu. Tačiau faktas, kad matydamas įvairias alternatyvas žmogus turi galimybę pasirinkti tobuliausią – vargiai tikėtinas. Neretai pati būtinybė rinktis tarp A ir B žymi pasirinkimą ne tarp blogo ir gero, mažiau tobulo ir tobulesnio, bet tarp blogo ir blogesnio, netobulo ir netobulesnio. Tokią geriausio ir tobuliausio pasirinkimo iliuziją be jokio gailesčio nuvainikavo Stephenas Kingas 2011 m. išleistame romane „1963-iųjų lapkričio 22-oji“. Būtent šią dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo nužudytas prezidentas Johnas F. Kennedy. Nors įprastai S. Kingas siaubo efektą išgauna konstruodamas makabriškas kriminalines situacijas, šįkart siaubą jis aptinka pačių istorinių įvykių sūkuryje. Rodos, tas alternatyvus pasaulis, kuriame prezidentas išliktų gyvas, vienareikšmiškai turėtų būti geresnis už tikrąjį pasaulį, kur 1963 m. lapkričio 22 d. paženklinta J. F. Kennedy žūtimi. Tačiau suteikdamas herojui galimybę pakeisti praeitį ir išgelbėti J. F. Kennedy S. Kingas sugrąžina herojų į dabarties pasaulį, nualintą radiacijos ir gamtinių katastrofų. Pasaulis be J. F. Kennedy ar pasaulis be radiacijos ir gamtinių katastrofų – tai tikrai nėra tobulas pasirinkimas, kurio galėtum tikėtis geriausiame iš galimų pasaulių. Priverstas rinktis iš dviejų blogybių S. Kingo romano herojus pasirenka „mažiausią“ – tą, kuri pasibaigė JAV prezidento mirtimi.

 

Žilvino Jagėlos piešinys.

 

Įprastas žmonių gyvenimas neprimena efektingų scenų iš N. Kazantzakio, M. Scorsese’s ir S. Kingo kūrinių, bet vis vien panėšėja į pasakose dažnai vaizduojamą situaciją, kurioje veikėjas atvyksta į dviejų ar trijų skirtingų kelių kryžkelę. „Į kairę eisi... į dešinę eisi... o per vidurį...“ Retrospektyviai žiūrint, visas brendimo etapas nuaustas iš tokių ne fantastinių, o visai realių pasirinkimų. Mergaitės iš A ar B klasės? Iš B. „The Beatles“ ar „The Rolling Stones“? „The Rolling Stones“. Tolstojus ar Dostojevskis? Dostojevskis. Hesse ar Kafka? Kafka. Mozartas ar Bachas? Bachas... Peržiūrėjęs visus šiuos bei daugybę kitų pasirinkimų, dėl nė vieno nesigailiu. Bet vis traukia tie vaizduotės eksperimentuose sukurti pasauliai, kuriuose, užuot nuėjęs vienu keliu, nužygiuoju priešingu.