Ugnės Vasyliūtės nuotrauka

 

Vis prisimenu poeto bei dailėtyrininko Alfonso And­riuškevičiaus pasvarstymus, išsakytus interviu Mindaugui Nastaravičiui, kodėl jis esą pirmiausia yra poe­tas: „...daugybę kartų ir blaivas, ir ne visai daugybei žmonių (pirmiausia – moterų) esu deklamavęs daugybę tiek kitų poetų, tiek savo eilėraščių. Tuo tarpu nė sykio nesu deklamavęs jokio dailėtyros ar dailės kritikos teksto.“

O aš pats vis bandau pramušti sienas išvedžiojimais apie knygas bei spektaklius (nors kažkokia ypatinga sėkme negalėčiau pasigirti), nes jaučiu, kad teatras ar knygos (gal net apskritai menas) leidžia labai savotiškai elgtis su laiku: nuoseklioje jo tėkmėje įterpti stipriai suspaustus, koncentruotus kitų laikų ar pasaulių epizodus ir taip suteikia progą aplošti pragaištingąjį čia ir dabar, erdvėti. Kalbėjimas apie visa tai yra toks pats, kaip kalbėjimas apie vaikystės namus ar aplankytas šalis.

Viename pokalbyje pajuokavau, kad reikėtų sukurti peticiją grąžinti režisierių Vidą Bareikį į teatro sceną. Kadaise paikais ir valiūkiškais atrodę jo darbai dabar vis grįžta atmintin ir tebekalba, ženklina svarbius scenos patirties lūžius. Tai tik paaštrėja viešojoje erdvėje matant svarstymus, kad tarp Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Cezario Graužinio kartos (jau nekalbant apie Joną Vaitkų ar Eimuntą Nekrošių) ir jaunųjų režisierių žioji praraja. V. Bareikis tai prarajai tiko. Skardžiabalsis, aštriabriaunis, flirtuojantis, nenustygstantis, net įkyrokas. Pavyzdžiui, spektaklyje „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai“ nagrinėtas Jurgio Mačiūno portretas bei Fluxus judėjimas. Nagrinėtas negailint kraujo – vien norint patekti į salę lankytojai turėdavę pereiti Fluxus labirintą, spektaklyje vyko įvairūs Fluxus procesai bei performansai, aktoriui Ainiui Storpirščiui scenoje buvo nuskutama galva, vykdavusi viena šarmingesnių meilės scenų, kai aktoriai salės viduryje nusirengia vestuvinius apdarus, apsivelka vienas kito drabužius ir tiesiog lanksto paklodes, nes J. Mačiūnas neva į būtent tokius pasimatymus ir kviesdavęs mylimąją. Spektaklyje „Nematomi monstrai“ nagrinėtos translytiškumo, tapatybės, kasdienybės grotesko temos, lydimos šūkio: „Viskas, ko mes norime, yra tai, ko esame ištreniruoti norėti“ (Chuckas Palahniukas). Šiuos spektaklius, kaip ir „Kovos klubą“ ar „Kaligulą“ buvo galima žiūrėti tarsi džiazo koncertus Jacko Kerouaco laikų Amerikoje, kai po įmantresnės frazuotės tiesiog norisi spiegti ir trypti apimtam šėlo. Tas šėlas kūniškas ir vulgarus lygiai tiek, kiek ir intelektualus bei kritiškas. Milesas Davisas savo kūrybą yra pavadinęs „Social Music“ terminu, čia irgi tiesiog negali nedalyvauti ar sėdėti intelektualiai atsainiai perkreiptu veidu, o spektaklio instrumentais neretai tampa kasdienybės tendencijos.

 

Spektaklio „Kaligula“ scena. „No Photography“ nuotrauka

 

Tuo pačiu šis teatras kėlė klausimus pats sau ir net pranašavo savo pabaigą. Galima įžvelgti tam tikrą tendenciją – 2014 m. rodant „Kaligulą“ skaudžiai ir įvairiais pavidalais žiūrovai raginti įsitraukti į spektak­lį ir klausti, ką mes apskritai čia darome. Būta scenų, kuriose aktoriai ragina publiką atsistoti ir jungtis garbinti dievybę, kai tuo pat metu kita pusė aktorių ragina sėstis, nes argi jūs durni ir manote, kad čia iš tiesų kažką garbinsime; scenų, kuriose žiūrovai kviečiami skaityti eilėraščius, o paskui šaipomasi iš jų skaitymų; scenų, kuriose A. Storpirščio personažas smaugia Vilmos Raubaitės personažę taip įtikinamai ir ilgai, kad pusei salės gniaužiasi kumščiai, bet žmonės negali pajudėti, nes galioja žiūrovų taisyklės. Visa tai dirgino ir vertė klausti, ką veikiame teatre, kas vyksta prieš mūsų akis, kodėl išgyvename tai, ką išgyvename, kai prieš akis senatą „vaidina“ aktorių laikomos iš maišų pasiūtos lėlės. Ir vis dėlto vyksmas toks užkratus ir piktas, kad negali išmesti iš sąmonės, negali išspręsti ar atsisakyti spręsti.

2015 m. spektaklyje „Geras žmogus iš Sezuano“ aktoriai jau vaidino pabrėžtinai rodydami į savo kaukes, iki nepakeliamo karikatūriškumo šaržuodami personažus, virsdami beveik lėlėmis televizinėmis šypsenomis, visas bėdas sprendžiančiomis milžiniškais dovanų kuponais, dainomis ir šokiais. Žurnalo „Žmonės“ reporteriui V. Bareikis porino: „Gyvename tokiu laiku, kai sarkazmas, kaukė, ironija, kandumas tampa tiesiog norma ir netgi didele vertybe. Aiškinsimės, kiek kainuoja likti ištikimam sau ir tiesiog gero siekiančiu žmogumi.“

2018 m. Kaune vykusioje „Teatrinėje nemigoje“ su studentais rodytas spektaklis pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Iliuzijos“ jau apskritai ragino atsisakyti vaidybos. Aktoriai scenoje susėdę ant kėdžių tiesiog pasakojo, kas nutiko jų personažams, kartais tarp istorijų pašokdami ar padainuodami. Po pasirodymo bandžiau paklausti V. Bareikio, kas laukia jo teatro, jei einame prie spektaklių, kur tarsi ir nebereikia vaidinti; ar nenutiks, kad nebereiks pačių spektaklių. Jei atmintis neapgauna, režisierius komentavo, jog I. Vyrypajevas ir jis pats mano, kad suprasti ir susikalbėti nebūtinos grandiozinės priemonės, scenografija ar pastatyti balsai, o teatras technologijų ir nuolat dirginančios skaitmenos amžiuje virs tik vieta gyvam pokalbiui bei istorijoms.

Tos trys variacijos – teatras, matuojantis žiūrovo bei aktoriaus vaidmenis, kvestionuojantis tikėjimą bei save, teatras, rodantis į savo kaukę, lyg be jos nieko daugiau ir nebūtų bei teatras, kur kaukes pakeičia paprasti pasakojimai, – dabar atrodo kaip vieno kūrinio dalys.

Nemanau, kad V. Bareikis pastatė ar pasakė viską, ką galėjo. Tik ar reikėtų tos peticijos grąžinti jį į teat­rą? Ir kas būtų jam grįžus?

Dažnai prisimenu Biblijos eilutę: „...tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir buvai rastas lengvas“ (Dan 5:27). Ji skirta Chaldėjų karaliui Belšazarui, Dievo akyse tapusiam lengvesniu už nieką. Nors visiškai juokingai paskutinįsyk ją priminė neįvykęs pasimatymas, bet ji parodo, kaip gali imti ir pakisti svoris pasikeitus reikšmei.

Ir čia gali slypėti vienas šaunesnių talentų – nebandyti reanimuoti praeities. Žinoma, sverti ją ir jos matu sverti dabartį, leisti viena kitai daryti įtaką, bet nereikalauti vėl atsitikti. Ir vis dėlto suprasti, kada ang­liarūgštė kraujyje, verčianti jį putoti, yra būtent tos praeities slėgis.