× Lina Laura Švedaitė

Mantas Jančiauskas – jaunosios kartos teatro režisierius, kurio teatrinė kalba pasižymi dokumentine dramaturgija, imersiniais sprendimais ir dėmesiu visų pirma žmogui. Jo spektaklių sąraše – garsinė patirtis Vilniaus žydų gete „Glaistas“, spektaklis „Portalas“, dokumentiniai spektakliai „Vaidina Marius Repšys“, „Dreamland“ ir kt. Naujausias darbas – spektaklis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Pokalbyje bandau išsiaiškinti, kodėl Mantui taip svarbu išlipti iš teatro dėžutės.

  

Esi Gintaro Varno mokinys. Kiek tavyje yra G. Varno?

Tikrai yra kažkokių liekanų, natūralu, Gintaras mums labai daug davė, mokė tradicinio teatro, visų pagrindų. Tačiau kiekvienam geram mokiniui reikia „nužudyti“ savo mokytoją. Baigęs akademiją pajutau, kad pasaulis yra daug platesnis, atspirties taškas gali būti, pavyzdžiui, visai ne tekstas, o žmonės, socialinė grupė arba pojūtis, intuicija. Mums diegė daug žinių, mąstymo, o mąstymas kartais kliudo, nes kai vien mąstai ir neatsipalaiduoji, atsiduri koncepcijų pasaulyje ir nutrūksta ryšys su savo vidumi. O ryšiui su vidumi reikia tylos, kurioje dažniausiai supranti, ką iš tikro nori daryti ir kodėl tai darai? 

 

O kas tau šiandien labiausiai teatre rūpi?

Man rūpi procesas, kad jam vykstant atsirastų žmonės – nebūtinai profesionalūs aktoriai – ir dirbant su jais, būnant kartu jausti dialogą, matyti, kad vyksta apykaita. Man labai svarbu pamatyti ir parodyti žmogų, kad tai nebūtų tik spektaklio kūrimas. Aišku, kalbu ne apie visus atvejus.

Man, kaip režisieriui, patinka kurti šeimos aplinką, kurioje yra vietos šilumai, jautrumui. Kuriu terpę, kad kiti galėtų atsiverti, atrasti savo santykį su tema, ir per tai sukurti kažką įdomaus. Jeigu įmanomas pasitikėjimas, tuomet įmanoma viskas. Neturiu despoto rankos ir nenoriu niekam nuo A iki Ž aiškinti, kaip ir ką daryti. Taip pat labai svarbus laiko dėmuo – kuo ilgiau kuriamas kūrinys, tuo jis brandesnis. Tam reikia žiauriai daug kant­rybės. Per du mėnesius pagaminamas tik greitmaistis. 

 

Priklausai naujajai režisierių kartai. Kuo ji išsiskiria? 

Tampa įmanomas kelių kūrėjų bendradarbiavimas, genijui nukrito karūna. Vyresnei kartai greičiausiai atrodo, kad čia labai blogai... Taip pat stengiamės permąstyti praeitį, kurti ne tik estetinę, meninę vertę, bet ir perduoti politinę idėją. 

 

Kalbi ir apie socialinį teatrą?

Man atrodo, socialinis teatras dažnai apibūdinamas kaip labai banalus ir paprastas, įvykstantis kaip reakcija į nūdieną. Taip, tokio teatro yra. Tačiau turiu galvoje ne banalų socialumą, o ilgą ir brandų santykio kūrimą su žmogumi. Tame santykyje atsiranda visko. Todėl tai nėra tik socialinis teatras. Kitas dalykas, pats rezultatas vis tiek tampa nauja tikrove. Dokumentinis ar socialinis teatras scenoje ar kitoje erdvėje turi labai didelę dalį fikcijos. Ši realybė turi turėti savo pasaulį, turi apsibrėžti laiko ir erdvės ribas. 

 

Matyti, kad tau įdomūs socialiniai paribiai, engiamieji. 

Mane visą gyvenimą supa keisti žmonės – ir šeima keista. Daug kraustėmės: Krasnucha, Savanoriai, Karoliniškės, rusai, lenkai. O jei rimtai, man gyvenimas yra įdomesnis už fikciją. Tiesiog įdomiau pamatyti, pajausti, pačiupinėti žmogų, pažiūrėti jam į akis, pamatyti raukšlę arba užuosti, įdomiau, nei apie jį paskaityti. O vidiniuose paribiuose atsiveria tuštuma, vakuumas. Žmogus tampa atviras pasikeitimui. Jam tik reikia rinktis. Iki to pasirinkimo žmogus ir yra įdomiausias. 

 

Kas tavo autoritetai?

Teatro – Milo Rau. Dvasinis, minties autoritetas yra Algis Mickūnas. Kažkada priėjau prie jo gatvėje ir užkalbinau: „Sveiki, Algi.“ Sako, „Sveiki.“ Sakau: „Einu gatve ir mąstau, kas tas dzen?“ O jis atsako: „Nu, tai kas, kas? Tai, kad eini gatve!“ 

 

Dabar esi Jonavos kultūros centro teatro vadovas. Ar priklausai tiems, kurie provincijoje skelbia gerąją žinią? 

Jonavoje jau kurį laiką nėra teatro, štilis, o sąlygos pakankamai geros. Man patinka miestelio lėtumas ir tyla, čia daug meninės tylos, žmonės turi nedaug pasirinkimų. Jaučiasi alkis ir didelis noras, kad čia kažkas vyktų, žmonėms reikia teatro. Bet aš čia važiavau be gerosios žinios, o labiau su lūkesčiu kurti jausdamas laisvę. 

 

 

Spektaklis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Martyno Norvaišo nuotraukos

 

Ar kurdamas Vilniuje, Kaune arba Jonavoje galvoji apie žiūrovą, kitaip tariant, tikslinę auditoriją, jos skirtumus?

Meluočiau sakydamas, kad negalvoju apie žmones. Žiūrovas man įdomus. Koks jis ateis. Teatras nėra užkonservuotas agurkų stiklainis, kuris gali ilgai dūlėti kažkur pakampėje. Jam reikia susitikimo. Konkreti tikslinė auditorija, vaikai, senukai ar lytys? Nežinau... Man žiūrovas yra abstraktus darinys ir pavirsta konkrečiu, kai tik įžengia į salę arba kitokią teatro erdvę. Tikiu mintimi, kad dažniausiai veikia tau pačiam įdomūs dalykai. 

 

Jonavoje rodomas tavo dokumentinis spektaklis „Ekskursija“. Papasakok daugiau apie jį.

Reiktų pradėti nuo to, kad internete sukūriau anketą ir ją užpildė apie 50 žmonių. Iš jų atsirinkau 7, kurie pasirodė įdomūs, ir pradėjau galvoti apie temą. Po truputį kristalizavosi atsitiktinio herojaus tema. Herojaus, kuris iš pirmo žvilgsnio neturi jokio herojiškumo atributo, jis paprastas praeivis, paprastas gyventojas, jo dažniausiai nepavadinsi herojumi mums įprasta šios sąvokos prasme. Kalbindamas juos ieškojau, kas jungtų visus skirtingų kartų, socialinių ir amžiaus grupių žmones. Taip atsirado laikinumas. Laikinumas kaip apibrėžimas ar būsena. 

 

Ko labiausiai pasigendi didžiuosiuose Lietuvos teatruose?

Pasigendu paprastumo ir tikrumo. Kartais atrodo, kad juodos dėžutės teatras atgyveno savo. Norisi kažko naujo, o gal ne naujo, kad už didelės formos pompastikos nebūtų slepiamas žmogaus trapumas.

Pasigendu eksperimento ir klaidos. Man regis, didieji teatrai eina labiau nužymėtais takais, nei bando ieškoti. Galbūt labiau politiniai ar socialiniai eksperimentai grasina teatro įvaizdžiui, o gal kasai? 

 

Naujausias tavo darbas – spektaklis Pravieniškėse. Kaip jis sukurtas?

Pirminis tikslas buvo kurti garso patirtį vienam žiūrovui Lukiškių kalėjime. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių šį procesą nutraukėme. Viena vertus, pačiam Lukiškių kalėjimui tai galbūt nebuvo įdomu, antra vertus, čia ir taip vyksta daug renginių. Tačiau noras ką nors nuveikti su kalėjimu, kaip erdve, su joje gyvenančiais žmonėmis, liko. Taip patekome į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Ten susipažinome su reabilitacijos centro vadove. Tą pačią dieną supratome, kad turime apsukti patirtį, kurią planavome sukurti Lukiškių kalėjime. T. y. pabandyti atsivežti žiūrovus iš laisvės į patį kalėjimą. 

 

Kaip Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos gyventojai jus priėmė?

Tiesą pasakius, priėmė šiltai. Nors iš pradžių jaučiau pasitikėjimo stygių. Natūralu, kyla klausimų – kas tokie, kodėl daro, ar tik vieną kartą atvažiuos ir paliks? Tačiau ilgainiui, rengiant dirbtuves, sukūrėme stiprų ryšį, kuris tampa spektaklio medžiaga. Po maždaug dešimto susitikimo kartu gėrėme čefyrą. Vadinasi, priėmė.

 

Šis spektaklis skirtas labiau aktoriams ar žiūrovams?

Norime, kad dvi pusės susitiktų kaip lygiavertės. Kad nuteistasis ir žiūrovas turėtų galimybę pažiūrėti vienas kitam į akis, užduoti klausimą, į jį atsakyti arba nutylėti. Šis aspektas sukuria galimybę improvizacijai, nejaukumui ir klaidoms. Mūsų tikslas nėra sukonstruoti vaidybinę aikštelę, labiau pasitelkus tam tikras medijas sukurti dvasinį ritualą arba kelionę, kurioje žiūrovas ir nuteistasis ieško atstumų. Kiek jie toli vienas nuo kito? O gal arti?

 

Ar iškilo etinių iššūkių? 

Iškilo. Nenorime nuteistųjų suherojinti, nenorime teisinti, nenorime ir zoologijos sodo efekto. Iššūkis.

 

Kuo būtum, jeigu nebūtum režisierius?

(Juokiasi.)

 

 Mantas Jančiauskas

 

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.