Kasmet Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamas šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ kviečia žiūrovus į lietuviškų pjesių skaitymus ir pristato šalį viešnią. Šiemet bendradarbiaujama su Miuncheno Kammerspiele teatru – lapkričio pradžioje publikai bus pristatytos vokiškos pjesės. Lietuviškoje programos dalyje išgirsime tarptautinėje dramaturgų rezidencijoje dalyvaujančių Natalijos Vorožbit ir Žygimanto Kudirkos pjeses. Taip pat formuojama nauja tradicija: bus surengti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojančiųjų skaitymai.

Spausdiname Ž. Kudirkos pjesės ištrauką.

 

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

 

Šiame kūrinyje nebus dramos. Ir tai yra didžiausia tragedija.

 

Scena I–1: Įkalinti prabangoje

 

VEIKĖJAI

freelanceris 

freelancerė

padavėjas

LAIKAS

2016 m., vakaras

VIETA

Prabangus viešbutis vienoje iš Tailando salų, įrengtas ant aukštos kalvos. Veiksmas vyksta viešbučio restorane. Kalvos papėdėje prasidėjo didžiulis potvynis. Gatvės apsemtos. Personažų potvynis nepaliečia, tačiau ir nusileisti žemyn jie nebegali. Yra tarsi įkalinti prabangoje.

 

Pašnekovai sėdi prie restoraninio staliuko su vaizdu į horizontą, greta infinity baseino. Šį romantišką vaizdą papildo neplanuotas potvynis – jis tarsi srauni upė teka per miesto gatves ir neša įvairiausius daiktus.

 

FREELANCERĖ. Visas viešbutis – kone mūsų vienų... Personalo daugiau nei klientų...

FREELANCERIS. Ir nieks nebeprisijungs, kol potvynis...

FREELANCERĖ. Apsemta viskas – iki horizonto...

FREELANCERIS. The real infinity pool...

FREELANCERĖ. Mes visus pirmus devynis gyvenimo mėnesius praleidome skysčiuose. Potvynis neturėtų labai šokiruoti.

FREELANCERIS. Iš tiesų. Čia tiek drėgmės, maistą atneša kone iki burnos, ir dar 36 laipsniai šilumos... Jaučiuosi čia visai kaip gimdoje! Suprantu kūdikius, kurie vos gimę puola isteriškai klykti, tarsi prašytųsi atgal. Nebent... jie būtų gimę čia, Tailande.

FREELANCERĖ. Tačiau gimdoje užsibuvus per ilgai, pasidarytų ankšta...

FREELANCERIS. Na taip, jei rojuje užsibuvai tu per ilgai – tikriausiai esi miręs.

 

Prieina padavėjas.

 

PADAVĖJAS. Štai jūsų meniu. Gal kažko norėtumėte iš anksto? 

FREELANCERĖ. Dar pagalvosime. Kol kas – stalo vandens.

FREELANCERIS. Tau dar čia trūksta vandens? Na, bet pažiūrėkime iš šviesiosios pusės – gatvės taip gausiai apsemtos, kad apačioje gyventojai pro namų langus tikriausiai mato spalvingiausias žuvis!

FREELANCERĖ. Koks geras viešbučio konceptas! Sea-bnb!

FREELANCERIS. Viešbutis „Atlantida“!

FREELANCERĖ. Ar tokiu atveju žmonės pro viešbučio langus apžiūrinėja žuvis, ar visgi žuvys stebi žmones?

FREELANCERIS. Na, žuvys tokiu atveju turi pranašumų – didesnę judėjimo laisvę ir šiaip jos jaučiasi kaip... žuvys vandeny. 

FREELANCERĖ. Kad žmogus... pats kaip vanduo. Didesnę žmogaus dalį juk sudaro vanduo! Nepamenu, kiek procentų?

FREELANCERIS. Tiksliau būtų klausti, ne kiek žmoguje yra vandens, o kiek vandenyje yra žmogaus.

 

Grįžta padavėjas su stalo vandeniu.

 

PADAVĖJAS. Tiesa, turiu įspėti, kad negalėsime pasiūlyti dalies patiekalų, nes potvynis apsėmė laukus ir supūdė derlių.

FREELANCERĖ. Nieko tokio, kažką išsirinksime.

 

Freelanceriai vardina padavėjui pasirinktą maistą, bet mes nebegirdime, ką jie užsisakinėja, nes tuo metu užgroja George’o Michaelo „Careless Whisper“, o gal ir visai kita melodija. Scenos apšvietimas įgauna raudonį, užtemsta, nušvinta ir vėl lengvai parausta – suprantame, kad personažai sėdi ten pat, taip pat, tik jau kitą dieną. Situacija iš esmės nepasikeitusi.

 

FREELANCERĖ. O tu moki plaukti?

FREELANCERIS. Moku ilsėtis ant vandens paviršiaus.

FREELANCERĖ. Esi kada nors skendęs?

FREELANCERIS. Aš kartais duše pasijuntu tarsi skęsčiau. Čia dėl tų mano plaukų. Vanduo... Atrodo, jis užpildo visas ertmes mano veide. Ir nenustoja bėgti net užsukus čiaupą.

FREELANCERĖ. Todėl nesimaudai? 

FREELANCERIS. Sako, maudydamiesi nuplauname natūralų odos apsauginį sluoksnį.

FREELANCERĖ. Ar vietoje dušo verčiau renkiesi vonią?

FREELANCERIS. Bijau, kad čia tiek mirkstame tame infinity pool, kad į vonią nebegalėsiu pažiūrėti. 

FREELANCERĖ. Taip kalbi, nes visur aplink mus yra stipriai per daug vandens. Pažiūrėčiau, ką kalbėtumei per purvo nuošliaužą.

FREELANCERIS. Purvas ne taip jau skiriasi nuo vandens. Jis irgi glotniai užpildo visas ertmes. 

Purvą kažkodėl mes esam linkę juodinti...

FREELANCERĖ. Juodinti!

FREELANCERIS. ...vis siekiame jo nusikratyti, nuplaut jį tuo pačiu skaidriu nekaltu vandeniu. Bet purvas juk turi ir gydomųjų savybių, o vanduo – na, patys matom, kad su juo vienos bėdos.

FREELANCERĖ. Manau, kad tu teisus – ir purvas, ir vanduo – tai tarsi fizinis ir dvasinis pradas.

Ir, viena vertus, aš džiaugiuosi, kad nebesišlapiname tiesiai į šarvus ir moterų  nebedeginam ant laužo, maudomės ir skutamės... 

FREELANCERIS. Net spenelius!

FREELANCERĖ. Taip sakant, tolstame nuo purvo. Tolstame mes nuo gyvūno prado. Bet dvasingumas, jeigu perdėtas – net jei ir nesuvaidintas, tai gąsdina jisai mane ne ką mažiau. Šventų nėra. O tie, kurie nušvitę – arba kaupia purvo gniužulą ir vėliau pratrūksta, siekia kontroliuot kitus, arba tampa ekstremistais! Tokie ir mes į tave akmenį vos paprašyti.

FREELANCERIS. Taigi! Nėra vanduo tokios skaidrios jau reputacijos. Reik įsileist į save purvą.

FREELANCERĖ. Būtent; idealiu atveju turėtume suderinti abu šituos dalykus. Ir būt tokie... dvasingi... gyvūnėliai.

 

Užgroja George’o Michaelo „Careless Whisper“, o gal ir visai kita melodija. Freelanceris ir Freelancerė atremia galvas vienas į kitą ir stebi horizontą. Vėl prasisuka paros apšvietimas. Prasideda kita diena.

 

FREELANCERĖ. Kaip gera būti čia ir negalvoti apie jokius deadline’us.

FREELANCERIS. Na, kaip... Deadline’u čia pavadinčiau tą pakilusį vandens lygį. Gatvės taip apsemtos – vanduo aukščiau galvos. Panašu, kad bus ir žuvusių.

FREELANCERĖ. O... žmonės po vandeniu... gali susikalbėti tarpusavyje?

FREELANCERIS. Geras klausimas. Galbūt reikėtų specifinės povandeninės kalbos. Kažko arčiau banginių dialekto.

FREELANCERĖ. Povandeninių čiabuvių dialekto.

FREELANCERIS. Arba kalbėti vien balsėmis – taip sklistų žodžiai po vandeniu toliau ir nebūtų tiek burbulų tiesiai priešais veidą kaip nuo priebalsių.

FREELANCERĖ. Man rodos, žuvys būtent taip šnekėt ir bando.

 

Freelancerė vaizduoja žiopčiojančią žuvį.

 

FREELANCERIS. Kaip manai, kodėl vandens ženklai vadinasi vandens ženklais?

FREELANCERĖ. Gal todėl, kad jie... prieš šviesą raibuliuoja? Įdomu, kad tai viena iš priemonių stabdyt klastotes, stabdyti piratavimą. Vanduo – tai juk piratų zona!

FREELANCERIS. Ugnis prieš ugnį. Vanduo prieš vandenį...

 

Freelanceriai kurį laiką tyli ir žiūri į horizontą.

 

FREELANCERĖ. Kai taip karšta – vanduo garuoja. Ir rodosi, kad visas potvynis turėtų imti ir tiesiog galų gale išdžiūti. Tačiau vos išgaravęs vanduo ir vėl virsta lietaus debesimis. Ir lyja vėl, užpildo potvynį iš naujo juo pačiu ir taip be galo.

FREELANCERIS. Stichija strigusi ties amžinu pasikartojimu. Kaip gifas.

FREELANCERĖ. Galbūt tokiu būdu pati Žemės planeta valosi nuo žmonių... Valosi nuo kenkėjų... 

FREELANCERIS. Na, ji kaip ir turi priežasčių mums keršyti, juk vandenynuose tiek mikroplastiko, kad tuoj galėsim vaikščioti vandens paviršiumi! Stebuklas!

FREELANCERĖ. Tokiu atveju bent jau turėtume, kaip grįžti...

 

Po truputį ima leistis saulė, aplinka nusidažo romantiška rausva spalva.

 

FREELANCERĖ. Koks gražus saulėlydis. Kokia didelė atrodo pati saulė!

FREELANCERIS. Dalykai, kurių bijai, atrodo dvigubai didesni...

 

Freelanceriai kurį laiką tyli ir stebi saulėlydį.

 

FREELANCERĖ. Žinai, mes čia jau tiek dienų... Mane jau pradeda užknist saulėlydžiai.

FREELANCERIS. Jei vandeniu gaisrus gesina, tai saulė, rodosi, turėtų imti ir ištirpti vandenyse. Bet ji ir vėl pakyla – įkyri kaip neužpučiama žvakė...

FREELANCERĖ. Manau, kad ir ištirpsta. Kiekvieną naują dieną kyla kaskart vis kita saulė. Todėl saulėtekiai, saulėlydžiai – jie visada tokie skirtingi.

FREELANCERIS. Saulė gal ir užgęsta vandenyne kaip kokia nuorūka... „West“ cigarečių! 

FREELANCERĖ. Iš kur tu dar tokias prisiminei?

FREELANCERIS. Nes saulė leidžias vakaruose! Na, bet štai fakelas olimpinis sėkmingai degė ir po vandeniu. Ironiška, kad būtent sausumoj jisai po to prigeso. Tai primena man tokį reivą bunkeryje iš paauglystės. Tam bunkeryje taip trūko deguonies, kad neveikė pas nieką žiebtuvėliai, nors tu ką.

FREELANCERĖ. Ir ką?

FREELANCERIS. Na... gal tai galėtų reikšti, kad sausumoj mums pradeda deguonies trūkti. Tarsi žuvim ant kranto išmestom. O potvynis atėjo tam, kad sausumą prisotintų deguonim!

FREELANCERĖ. Tik jau nepradėki teisint potvynio! Gal pasidžiaukime verčiau, kad saugūs esam ir vis dar turime čia maisto...

FREELANCERIS. Ir vandens! Jau ko, jau ko, bet to čia turim per akis. Na, taip, ir maistas restorano nuostabus, absoliučiai! Tik, aišku, klausimas, kiek jie dar turi atsargų. Tuoj sumažės porcijos kaip „Micheline“. Jei potvynis nesugalvos nuslūgti, tuojau su šefais imsime dėl kąsnio konkuruoti. Man nelabai patinka, kad visi peiliai – pas virtuvės personalą.

FREELANCERĖ. Eik tu, baik tu. Šis šefas – ypač geras. Produktai maisto pasibaigtų – tai jis skaniausiai pagamintų kad ir savo pėdą.

FREELANCERIS. Manai, tai bus jo pėda? 

 

Vėl užgroja George’o Michaelo „Careless Whisper“, o gal ir visai kita melodija. Prasisuka apšvietimas. Kita diena.

 

FREELANCERIS. Mumis taip kruopščiai rūpinas. Man įdomu, ar daug dienų jie personalui į priekį apmokėjo. 

Nors, kita vertus, net ir norėdami išeiti, jie niekur eiti negalėtų.

FREELANCERĖ. Tai kad ir apmokėjo. Kol potvynis – bank­notai vandeny tiesiog ištirpsta. Šioje penkių žvaigždučių negyvenamoj saloj – praranda valiuta turėtą vertę.

 

Freelanceriai kurį laiką tyli ir kiek nerimauja dėl neplanuotai užsitęsusių atostogų. Norėdamas praskaidrinti nuotaiką freelanceris ima kalbėti kur kas šviesesniu tonu.

 

FREELANCERIS. Visa ši situacija... Ji ugdo empatiją ir pakantumą!

FREELANCERĖ. Ką turi omenyje?

FREELANCERIS. Na, susipykę mes vis tiek gi neturėtume kur dingt. Kaip serialo personažai, kontraktą pasirašę keliems sezonams.

FREELANCERĖ. Kad mes pakartotinai išgyvename tą pačią seriją!

FREELANCERIS. O tai jau panašiau į teatrą!

 

Freelanceriai kurį laiką tyli. Bet jie jau pakilesnės nuotaikos.

 

FREELANCERIS. Matai? Man rodos, ten negyvas kūnas plūduriuoja vandens paviršiuje?

FREELANCERĖ. Nesakyk ir nerodyk man.

FREELANCERIS. Galvoju, gal negyvą kūną galėtume panaudoti kaip valtį ir taip išsigelbėti?

FREELANCERĖ. Gal tu eik išgerk vandens geriau.

 

Prieina padavėjas ir deda ant stalo patiekalus.

 

PADAVĖJAS. Štai jūsų žuvis.

FREELANCERIS. Ironiška, kad žuvį valgom. Tarsi jau būtume dugne.

FREELANCERĖ. Jei būtume dugne, tada jau žuvys valgytų mus.

FREELANCERIS. Kraujo puta!

FREELANCERĖ. Baik tu. Aš juokavau. Povandeninis pasaulis, manau, yra tam tikra prasme daug harmoningesnis nei paviršinis.

FREELANCERIS. Galbūt todėl, kad ten nėra žmonių?

FREELANCERĖ. Na, Eglė, pavyzdžiui, tai, mano nuomone...

FREELANCERIS. Kokia Eglė?

FREELANCERĖ. Žalčių karalienė – Eglė! Žodžiu, manau, kad ji nebuvo pagrobta, o savo noru pas žalčius po vandeniu veržės. Būtent! Žmogus pas žuvis, o ne žuvys pas žmogų į šaldiklį. Ir apskritai jaudina mane vien ta mintis pasimylėt su begale žalčių. Įsivaizduok, žalčiai taip smalsiai, kruopščiai ir tuo pačiu atsargiai tyrinėja kūną. Absoliutus palytėjimas... Todėl Eglė ir nenorėjo grįžt į sausumą... Uf, sorry, man rodos, aš jau truputį užkaitau nuo vyno...

FREELANCERIS. Pala, pala. Jei taip, tada gal ir „Titaniko“ istorija tik dėl dramos suklastota? Galbūt „Titanikas“ išties ir atplaukė sėkmingai, netgi su muzika į galutinį tikslą! Galbūt iš tikro jo keleiviai ir norėjo su žalčiais pasimylėt po vandeniu, kai rinkosi kruizą? 

 

Staigiai blyksteli žaibas ir sugriaudi galingas griaustinis – tarsi norėdamas nutraukti freelancerį, kol jis nepasakė dar ko nors labiau neadekvataus. Po žaibo blyksnio dingsta elektra. Personažai lieka tamsoje, tik prie žvakių šviesos.

 

FREELANCERIS. Nebėra elektros...

FREELANCERĖ. Kai čia aplinkui tiek drėgmės – tai gal ir gerai, kad nėr elektros.

FREELANCERIS. O elektriniai unguriai? Atsparūs? Ar guminiai?

FREELANCERĖ. Tu baik jau, užteks apie žalčius. Pasižiūrėki į žvaigždes geriau. Jos tamsoje geriausiai matos.

FREELANCERIS. Vis taikaisi tai į vandenų gelmes, tai į žvaigždynus. Kad tik toliau nuo vietos, kurioje esi!

FREELANCERĖ. Aš suprantu, tikriausiai astronautai kosminėj stoty dabar svajoja būti čia, įstrigę potvynio metu prabangiame viešbuty, saloj Tailande...

FREELANCERIS. Žiūrėk, tai krentanti žvaigždė?

FREELANCERĖ. Ne, „Starlink“. O gal tie astronautai...

FREELANCERIS. Na, bet vis tiek. Ar sugalvojai norą? 

FREELANCERĖ. Ne, bet sugalvosiu. Tu? 

FREELANCERIS. Aš sugalvojau.

FREELANCERĖ. Koks buvo tavo noras?

FREELANCERIS. Juk žinai puikiai, kad negaliu sakyti.

FREELANCERĖ. Teisingai, pasakyki tik tada, kai išsipildys.

 

Pakyla vėjas. Freelancerius netikėtai iš viršaus nušviečia dangiška šviesa. Iš pradžių tai atrodo kaip apvaizda. Bet tuomet pasigirsta sraigtasparnio garsas. Freelanceriai supratingai susižvalgo – gelbėtojai atvyko jų pasiimti. Tuomet abu paskutinį kartą svajingai nužvelgia patvinusį horizontą.

 

FREELANCERIS. Na, ką gi, išsipildė per akimirksnį. Panašu, kad jau galiu pasidalinti noru.

FREELANCERĖ. Ir koks jis buvo?

FREELANCERIS. Koks? Nagi kad kuo greičiau mes dingtume iš čia! O štai jis – mūsų „Uberis“. Tiesa, o tavo noras koks?

FREELANCERĖ. Dar kada nors... čionais sugrįžti...

 

Freelancerė įmeta į potvynį kaip į fontaną monetą, à la kad dar sugrįžtų, ir tuomet abu freelanceriai prisitvirtina gelbėtojų nuleistais diržais ir išskrenda iš scenos.

 

2023

 

 

Žygimantas Kudirka – rašytojas, menininkas ir atlikėjas, veikiantis interaktyvios fikcijos, spekuliatyvios mokslinės fantastikos, dirbtinių kalbų ir avangardinio repo srityse.

Ž. Kudirka yra išleidęs interaktyvios poezijos knygą, aštuonis muzikos albumus, atlikęs šimtus pasirodymų Lietuvoje ir visame pasaulyje, kuria darbus ir performansus šiuolaikinio meno lauke (Baltijos trienalėje, Venecijos bienalėje). Gavo apdovanojimų įvairiose srityse: muzikos („Metų alternatyvus atlikėjas“), reklamos („Cannes Young Lions Silver“), vizualiųjų menų („Metų vaizdo klipas“) ir literatūros („Geriausias slam poetas Europoje“).

Pastaraisiais metais pradėjo dirbti teatre. Buvo nominuotas kaip dramaturgas „Auksiniam scenos kryžiui“ už distopinę operą „Puikus naujas kūnas“. Dalyvavo trijose dramaturgų rezidencijose „Futures that Will Never Happen“ Nacionaliniame dramos centre (Madridas), KVS teatre (Briuselis), Maksimo Gorkio teatre (Berlynas). O dabar baigia rašyti naujausią pjesę „Paskutinė paskutinė paskutinė vakarienė“, kurią pats žada ir režisuoti.