Pokalbis su šiais metais „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota dramos teatro debiutante. Tavo pradžia teatre – išties sėkminga. Kaip į jį patekai? Nuo mažens žinojai, kad nori vaidinti, ar tai buvo spontaniškas sprendimas? Nuo mažens norėjau būti scenoje. Lankiau dainavimo pamokas muzikos mokykloje, pasirodydavau su įvairiomis vaikų muzikos grupėmis – scenoje man labai patikdavo, tačiau nebuvau užsibrėžusi, kuo tiksliai norėčiau būti. Vaikystėje neturėjau galimybės dažnai lankytis teat...
Balandžio 15 d. Opera „Į švyturį“ Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė dirba Rusų dramos teatre, nuolat gauna sceninius kryžius, taigi teatrą mato iš arti ir jį išmano. Suprantu, kad išmano ir literatūrą, netgi tokią superliteratūrą, kokią rašė Virginia Woolf. Per jos operos premjerą Vilniuje (kaip gaila, kad tik du spektakliai mizerinėje Menų spaustuvės salėje, dar ir kažkodėl perkirstoje perpus) muzika užlieja ne tik aikštelės erdvę, bet ir tuos tavo procentais apskaičiuotus vidinius vandenis, ir ta...
Į Vilnių iš Maskvos atvežtas Rimo Tumino „Edipas karalius“ (J. Vachtangovo teatras) paliko dvejopą įspūdį. Spektaklis sužavėjo grakščia aktorių vaidyba, apgalvota antikinės dramos interpretacija, nuostabia Fausto Latėno ir Theodorio Abazio muzika, bet pats režisierius nuvylė pasisakymais spaudoje. Liko įspūdis, kad „Edipas karalius“ – tai dar ir kūrinys apie talentingą menininką, išdidų lyderį, atsiskyrusį nuo savo tautos. Kyla net mintis, kad aklasis Edipas, – siekęs šlovės, įtikėjęs savo nepap...
Prieš keletą metų LNDT pasirodžiusio „Didžio blogio“ akimirksnis, kai ant namo stogo šlepteli iš lėktuvo išmestas žmogus, TIKRAI išgąsdino ir pritrenkė. Vengrų režisierius Árpádas Schillingas, sukūręs garsų „kreidos rato“ teatrą ir toliau jį kuriantis tai šen, tai ten, tiki, kad apsibrėžti ratą ir jame suvaidinti veiksmingas socialines scenas galima visur ir iš visko. Jeigu esi mediumo talentu apdovanotas režisierius, tai atvyksti, sugeri aplink tuo laiku tvyrančius aktorių / herojų pojūčius ir...
Iš mano subjektyvių įspūdžių apie Sauliaus Šaltenio romaną „Kalės vaikai“ kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius: kelis vieno asmens mirties ir gyvenimo variantus jungiantis ir taip įtraukiantis pasakojimas; kitoks Donelaitis; personažų karnavalas, kuriame išskirtinį vaidmenį atlieka Lotė Sužadėtinė. Išskirtinė ji yra ir Klaipėdos dramos teatro naujame Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Kalės vaikai“ . Lyginant su romanu, čia ypač „sukeistinta“. Todėl, nors meilės erosas, pirmiausia siejamas su...
Prancūzų aktorė DOMINIQUE FROT pagal Algirdo Juliaus Greimo tekstus sukūrė monospektaklį „L’inattendu se dérobe“ („Netikėtumas slepiasi“), kuris parodytas Paryžiaus merijoje pernai gegužės 30 d. Bendromis prancūzų ir lietuvių semiotikų pastangomis, palaikytomis Prancūzų instituto Lietuvoje, spektaklis atkeliauja į Lietuvą ir su lietuviškais titrais bus rodomas vasario 22 dieną Nacionalinio dramos teatro fojė. Aktorė atsako į Sauliaus Žuko ir Kęstučio Nastopkos klausimus. Papasakokite apie sav...
Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje Gintaras Varnas gruodžio 8 d. pristatė naują spektaklį, sukurtą pagal Gottholdo Ephraimo Lessingo (1729–1781) dramą „Natanas Išmintingasis“. Prieš premjerą pasirodė intelektualų, problemišką spektaklį žadantys interviu su pagrindinio vaidmens atlikėju Vytautu Anužiu („15min.lt“, 2017-12-01) bei G. Varnu („Diena.lt“, 2017-12-01). Režisieriaus interviu ir išsamiai parengta spektaklio programėlė parodė, kaip atsakingai G. Varnas ruošėsi spektakli...
Režisieriaus, dramaturgo, publicisto Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio 165-osioms gimimo metinėms XX a. pradžioje Vilnius atgimsta kaip lietuvių dvasinių vilčių centras. Lietuvių nedaug, bet kultūriniu intensyvumu jie pradeda pirmauti. Leidžiami laikraščiai, kuriasi mokslo, meno draugijos, organizuojami koncertai, teatro spektakliai, vyksta pirmosios dailės parodos. Vilnius sutraukia savajai kultūrai įsipareigojusius inteligentus. Nuo Žemaitės iki M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės – m...
Sena garsi psichologinė drama „Dviese sūpuoklėse“ (1958) labai tinka ir Vilniaus mažojo teatro pavadinimui, ir salei, ir scenai, ir ideologijai, kuri vis dar atremta į teatrą kaip gimtuosius namus, nors tų namų šeimininkas laikinai išvykęs (ak, nėra nieko pastoviau nei laikina!). Atrodo, kur daugiau Williamo Gibsono puikiai parašytas dialogas gali įsisiūbuoti, jei ne čionai. Du atskiri butai, telefonas, lova, kėdė, vyras, moteris – atsispiri ir leki aukštyn žemyn... Na, chuliganas Oskaras Koršun...
Yra tekstai ir Tekstai. Vienas iš Tekstų, be abejo, yra Franzo Kafkos „Procesas“. Bet nė vienas iš Tekstų nėra šventa karvė. Toks tėra vienintelis – Šventas Raštas. Todėl, išgirdus apie choreografo Martyno Rimeikio planus kurti baletą „Procesas“ pagal F. Kafkos romaną, reikėjo gerokai įsitempti ir pasitelkti minėtą loginę schemą, kad atsikratytum išankstinio nuodingo skepticizmo. Turbūt todėl kaip ant sparnų nulėkiau į susitikimą su spektaklio kūrėjais Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje dar...