Jūratė Visockaitė rašo apie festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo „Larsen C“. Graikija. Atrodo, šitie naujieji graikai verti senųjų didžiųjų, nors jau daug amžių pasaulis dūsauja, kad tikrai ne, kad Atėnai sugriuvo ir nebeatsistato. Tamsioje scenoje su tamsia apranga slankiojantis (negali sakyti – šokantis) šešetukas apnuoginęs ir apšvietęs tik veidus ir ra...
Igno Jonyno spektaklis „Sūnus“ „Sūnus“. Lauros Vansevičienės nuotrauka Prancūzų rašytojo, dramaturgo ir režisieriaus Floriano Zellerio pjesių trilogija „Motina“ (2010), „Tėvas“ (2012), „Sūnus“ (2018) vos per metus įsikūrė Vilniaus scenose: „Motiną“ 2023 m. pabaigoje OKT pastatė Kirilas Glušajevas, „Tėvą“ tų pačių metų pradžioje Vilniaus senajame teatre – Jonas Vait...
Gintaro Varno spektaklis „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ Turbūt kiekviena istorinė šiuolaikybė išgyveno maišto poreikį, procesą ir pasekmes. Mūsų šiuolaikybė maištauja pavieniui, grupelėmis, gana tyliai ir be didelių atoveiksmių, be lūžio taškų. Praėjus 100 metų nuo prancūzų rašytojo Roger Vitraco pjesės „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ išleidimo, tegalime ironiškai svarstyti apie žmonių rankose su...
Cherish Menzo spektaklį „Jezebel“ pristatys festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ Ji atrieda ant blizgančio, tviskančio žeminto dviračio („lowrider“). Dėvi kailinius. Lėtai nuslysta ant žemės ir atšliaužia į avansceną. Moteris atrodo kaip anonimė, toks ir sumanymas. Matome auksaspalvę grandinę, išskirtinai ilgus nagus, trumpi kailinukai neuždengia jos kojų. Tai Cherish Menzo spektaklis „Jezebel“, teatro kompan...
× Aušra Kaminskaitė Graikų choreografas Christos Papadopoulos vaikystę praleido Peloponeso kalnuose, ten šiandien lankosi rečiau nei norėtų. 2016 m. kūrėjas tapo kasmetinio kylančių Europos choreografų tinklo „Aerowaves“ konkurso lyderiu, po dvejų metų darkart pateko į laimėtojų sąrašą. Aukščiausioje scenos lygoje jis seniai nebėra naujokas – yra šokęs pripažintų choreografų, tarp jų ir Dimitrio Papaioannou, spektakliuose, pastaraisiais...
Antikinis žvilgsnis į Jokūbo Brazio „Kaligulą“ Vilniaus senajame teatre „Kaligula“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Jokūbo Brazio inscenizacija pagal Albert’o Camus „Kaligulą“ Vilniaus senajame teatre (premjera 2024 m. vasario 28 d., lietuvių kalba) žiūrovams pasiūlė teatro teatre, žaidimo su mirtimi, interaktyvaus gyvenimo čia ir dabar, logikos ir absurdo derinį, galimybę iš naujo atrasti klasika tapusią egzist...
Dimitrio Papaioannou „Ink“ Londono „Sadler’s Wells“ teatre „Ink“ Stebint graikų šiuolaikinio šokio choreografo Dimitrio Papaioannou (2022 m. Vilniuje rodytas jo spektaklis „Transverse Orientation“) kūrinius, apima jausmas tarsi stovėtum prieš didingą gamtos paminklą ar taptum globalių pokyčių liudytoju. Suvoki esąs mažas sraigtelis dideliame mechanizme ir apima begalinė palaima, kad esi gyvas i...
Igno Jonyno spektaklis „Sūnus“ Valstybiniame jaunimo teatre Yanos Ross spektaklyje „Apmąstant omarą“ yra laidotuvių mizanscena, kurioje aktoriaus Martyno Nedzinsko vaidinamas sūnus sako atsisveikinimo kalbą tėvui. Apie vaikystę ir tėvo lytinius organus, į kuriuos vaikas sykį taip ilgai ir įdėmiai žiūrėjo, kad prisimena iki šiol. Jie buvo taip arti jo veido, kad teko sukioti galvą. Tai vienas retų įvykių gyvenime, kurių tikrumu vėliau niekaip nega...
Ilgai laukta Krystiano Lupos Wilfredo Georgo Sebaldo autofikcinio kūrinio „Emigrantai“ inscenizacija 2023 m. Avinjono festivalyje nepasirodė. Nepasirodė ir Šveicarijos „Comédie de Genève“, darbai sustojo likus kelioms dienoms iki premjeros dėl sekinančių repeticijų bei kūrybinės grupės ir Krystiano Lupos nesutarimų. Metus trukęs konfliktas visgi baigėsi ilgai laukta premjera sausio 13 d. Paryžiaus Odeono teatre. Ta savaitė Europoje buvo itin ša...
Neseniai buvo išleista pianistės Mūzos Rubackytės autobiografinė knyga „Gimusi po fortepijonu“ („Tyto alba“, 2022), o dabar klasikinei muzikai neabejingus žiūrovus traukia dokumentinio filmo „Mūza“ (vasario 27 d.) seansai. Knyga buvo sukurta groti, o ne rašyti mokančio žmogaus, naivus gimnazistės užrašų stilius nesiekė profesionalės grojimo lygio, todėl portretinės „antros dalies“ tikrai reikėjo. Kokia ji? Pilnametražis filmas...