Ciudad de México, Meksika. Dovilės Kuzminskaitės nuotrauka

 

Pasaka labai trumpa
žmogus gimsta
stebi nerimastingas
melsvą raudonį dangaus
migruojantį paukštį
nevikrų vabalą
kurį drąsiai batu
užmins

žmogus kenčia
prašo maisto
ir iš įpratimo
iš pareigos
rauda be kaltės
išsekintas
kol sapnai išlaisvins

žmogus myli
persimaino ir myli
dėl amžinybės tokios laikinos
kad net puikybė švelnėja
ir širdis pranašinga
virsta vien dulkėm

žmogus mokosi
ir išmoksta
kad ilgainiui virstų išminčiumi
kad žinotų jog gyvenimas tai
geriausią akimirką nostalgija
blogiausią akimirką apleistumas
ir visados visados
intriga

tuomet
žmogus miršta.

Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko

Mario Benedetti (1920–2009) – garsiausias Urugvajaus rašytojas ir vienas populiariausių XX a. ispanakalbių poetų. Kartu su Idea Vilarińo ir Juanu Carlosu Onetti atėjęs į literatūrą M. Benedetti vienas pirmųjų Lotynų Amerikos literatūroje ėmėsi kurti prozišką poeziją, kasdienybės žodyną ir tonacijas perkeldamas į poetinius tekstus. Išleido daugiau nei 60 knygų, kūryboje gausu autobiografinių motyvų. Vienas stipriausių gyvenimo sukrėtimų – pasitraukimas iš Urugvajaus 1973 m. po valstybės perversmo, dešimtmetį trukęs atsiskyrimas nuo tėvynės ir žmonos. M. Benedetti eilėse atsiranda personažai, autoriaus vadinami „otros“ (kiti), kurie iš eilėraščio gali pereiti į prozą, keliauti per kelis rinkinius. Toks yra Martķnas Santomé – pagrindinis „Paliaubų“ personažas, patekęs į „Kitų eilėraščius“ („Poemas de otros“, 1973–1974), čia ir kalbantis, ir kitų minimas. Vienas geriausių tokių kitų balsų pavyzdžių – eilėraščių ciklas „Trylika žiūrinčių vyrų“. (Aistė Kučinskienė)