Karolina Kontutytė. Boing! Brrr! Bzzz...

Karolina Kontutytė. Boing! Brrr! Bzzz...

Rūta Vyžintaitė
„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti,
skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti.
Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės instaliacija „Donaldo nuotykiai“ iki lapkričio 14 d. eksponuota MO muziejuje (Vilnius)

 

 

Jaučiu, kad galbūt pernelyg rizikuoju, gal net kiek ir baiminuosi reprezentuoti save kaip pernelyg mėgėjišką ir naivią parodų lankytoją, kuri tik paviršutiniškai plaukioja parodų erdvėje ir dėmesį skiria ne, kaip būtų įprasta, didžiosioms, kvapą gniaužiančioms ir atgarsio visuomenėje sulaukusioms ekspozicijoms, o toms, kurios, tikiu, neretai dažno lankytojo gali likti nepastebėtos ar net aplenktos. Vis dėlto pasitaiko lemtingų akimirkų, kai visai netyčia reikiamu laiku atsiduri tinkamame taške, iš kurio norom nenorom žvilgsnis nukrypsta į detalę, viliojančią prieiti arčiau, susipažinti, o sužadinta vaizduotė paskandina gilių prisiminimų bei apmąstymų jūroje ir staiga kelio atgal nebelieka.

Toks siužetas mane ištiko ir šįkart: jau kurį laiką rusenantį nusiteikimą apsilankyti dabar didžiulius lankytojų srautus viliojančioje didžiojoje MO muziejaus parodoje, negailestingai pertraukė neplanuotas stabtelėjimas institucijos viduje esančiame hole. Belūkuriuojant nerimastingai po pirmo aukšto salės erdvę lakstantį žvilgsnį patraukia mirguliuojantis sienos fragmentas. Pirma į galvą šovusi mintis: „Kažkas nusprendė pagyvinti pastato interjerą.“ Vis dėlto užgimusi jungtis nesibaigia šiame taške ir pajudu arčiau maloniai akį kibinančio kolorito. Pirmiausia ryškėti ima keturi iš pirmo žvilgsnio masyvūs pakabukai, pritvirtinti ant šiek tiek nuo sienos atitrauktų kabliukų. Prisigretinus visai prie pat sudominusio objekto, sienos fragmentas, dar vos prieš akimirką buvęs bestruktūre spalvų mase, įgauna aiškią formą. Sulaikiusi kvapą ir plačiai atsimerkusi stoviu priešais instaliaciją. Įdėmiai pažvelgiu tai į vieną, tai į kitą vaizdinio tašką, nejučiomis imu stropiai analizuoti matomus paveiksliukus ir daugiau niekas pasaulyje šią minutę man neegzistuoja...

Jei smalsumo nugalėti neapsiribojote mano jausminga įžanga, metas atskleisti MO muziejaus parodos, taip stipriai mane sujaudinusios ir paskandinusios maloniuose prisiminimuose, turinį bei esmę. Vis dėlto pirmiausia turiu paklausti: ar atpažįstate intensyviai vieną po kito verčiamų lapų ir juose iliustruotų trumpų, akimis godžiai ryjamų istorijų pojūtį? Ar jau yra tekę kažkur regėti šio straipsnio pradžioje išrašytas frazes, galbūt jos prikėlė tam tikrus prisiminimus? O gal spėjote net ir burnoje pajusti atmintyje glūdėjusių patirčių sužadintą skonį? Tikiu, bent keletas skaitančiųjų pritariančiai linksi galvomis. Ir tai visai nebūtų nuostabu būtent todėl, kad paroda lankytojui suteikia galimybę dar kartą susitikti su vienu ryškiausių, kone kiekvieno iš mūsų vaikystės dienas atspindinčių personažų – Antuliu Donaldu. Nedrįsčiau abejoti, kad daugumai bent kartą teko girdėti jo vardą: vieni, kuriems antrinu ir aš, šį veikėją geriausiai pažino iš komiksų, išspausdintų begalėje vaikiškų žurnaliukų, kiti jo nuotykius sekė fanatiškai rinkdami kramtomosios „Donald“ gumos – tapusios ir XX a. antroje pusėje Europą skyrusios geležinės uždangos griūties simboliu – popierėlius, o galbūt kam nors iš jaunesniųjų teko antiną išvysti ir televizorių ekranuose. Kad ir kaip, sunku paneigti, jog ne vienas iš šio teksto skaitytojų ar parodos lankytojų tam tikra prasme užaugo būtent su šiuo personažu. Romantizuodama norėčiau teigti: net ir mūsų dar visai jauna valstybė, nepriklausomybę atgavusi panašiu laiku kaip ir į ją atėjusi minėta kramtomoji guma, subrendo kartu su populiariausiu antinu pasaulyje.

 

Karolina Kontutytė. Boing! Brrr! Bzzz...
Karolinos Kontutytės nuotraukos

 

Todėl visai nekeista ir gana simboliška, jog spalvingas sienos fragmentas MO muziejaus hole yra sudarytas iš pačios menininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės surinktų ir išsaugotų popierėlių, vaizduojančių Antulio Donaldo ir kitų jo pasaulio veikėjų nuotykius. Šių popierėlių čia yra net 182, todėl lankytojai gali rinktis: pažvelgti į juos kaip į bendrą visumą negaišdami per daug laiko, o kantresnieji ir smalsesnieji gali nuosekliai išanalizuoti kiekvieno iš popierėlių atskirą istoriją. Visgi parodos akcentas krypsta į jau minėtus pakabukus – tai seni kibirai sudilusiais dugnais, praradę įprastas formas ir spalvas. Būtent juos pasitelkusi menininkė išreiškia jau išskirtiniu kūrybos bruožu tapusią metalo ir tekstilės sintezę: visi kibirai, vaizduojantys turtingą ir ypatingu šykštumu garsėjantį Antulio Donaldo dėdę Skrudžą Makdaką, yra išsiuvinėti kryželiu. Verta atkreipti dėmesį į, mano įsitikinimu, tikslingą menininkės sprendimą ironiškai sugretinti turtingiausiu laikomą antiną ir panaudotus objektus – kiaurus kibirus.

O tiems, kurie dar negirdėję apie S. Inčirauskaitę-Kriaunevičienę, užtektų priminti 2019 m. prie MO muziejaus stovėjusį jos darbą – gėlėmis išsiuvinėtą „Volkswagen Golf 2“, kuris tapo ir visiems gerai žinomo gatvės menininko Banksy 2015 m. organizuotos parodos „Dismaland“ dalimi. Dabartinė kūrėjos instaliacija, veikusi iki lapkričio 14 d., taip pat nenusileidžia provokatyviu ir kritišku žvilgsniu į vartotojišką visuomenę bei populiariosios kultūros simbolį – Holivudą. O norintiems daugiau sužinoti tiek apie šią ekspoziciją, tiek apie pačią menininkę parodos organizatoriai sukūrė interaktyvią, instaliaciją papildančią medžiagą – viktoriną, kuri suteikia parodai konteksto.

Draugai