Ieva Tumasonienė

Ieva Tumasonienė

Ieva Tumasonienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Rūta Vyžintaitė
„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti,
skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti.
Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Ateitis

Delnai pilni sakų

Limpa slyvų kamienai

Iškirto jas pernai –

Bergždžios.

Guli vien rąstai.

 

Pro lubas snigo spaliais

Kai šokinėjom sijom

Kaip vandeniu

Taškėsi juokas

 

Dar iki Kalėdų čia

Stovės Makdonaldas –

Kaulų čiulpais tekės kola.

Bergždžias vien prisiminimas.

 

 

Šventadienis

„Judo vardu liaukis“ –

Pasakė ji, kai Dievo valia pasirodė

Netinkama.

Kai ji netiko prie jos baltų kojinių

Ir perkelinio sijono su kukliais nėriniais

Lakuotų batelių be kulniukų.

O po mišių kaimynai ėjo namo

Kai kūnas ir kraujas bėrė žodžius –

Visus –

Nors žinojo –

Nesikeik, Dievas nubaus.

Dievas nubaus, b***.

 

 

///

 

Balius –

Prasideda iškilmės

Raiteliai baltais jaguarais

Damos nagais pagaląstais –

Raudonais – sutaršę grobį

Mėlynais, su nuospaudom po mūšio,

Baltais –

Tokių nebūna.

Linguoja valsas

Viens du trys viens du trys

Suknios šlama –

Jų mintys giedros.

Plaukai ant kojų neželia

Ir pažastys kaip ledas –

Pavasario bijūnų kvapo.

Krūtys perlais barstytos –

Turtingos

Kokosai saldžiausi!

Minutė

Kita

Ir patvins – ir dvyliktos nelauks

Nelauks fejerverkų

Torto neprapjaus

Perlinės krūtys upėm veržiasi

Laikas baigėsi –

Karalius šaukia –

Motinos – princesės.

 

 

Laikas

Kas mes buvom

Kai rašėm atvirukus

Sulopytais pieštukais

 

Kai odos karštis

Dar išlaikė bokštus

Sustirusius šlaite

 

Nuo ryto talžė

Debesų pavėsis atlošus

Suoliuko nusilupusiais dažais

Patikrinti sudžiūvusią istoriją –

Tolygu parašyt atgal

Kur laikas, išprašytas atlydžio

 

Po kaukiančių šalnų raudos

Nutyla pasikinkęs rūko ratilus –

Ne visas eina, stovi – nors nušauk.

 

 

Pavasaris

Ledas eižėjo

Trūkinėjo jo plaučiai

Jūržolių gyslom

Sroveno naktis

Be žvaigždžių ir be ryto

Dumblo apsunkintom kojom –

Apmusijus ežero akis.

 

Nusigręžus nuo kranto

Iškalta iš juodbruvo marmuro

Atlydžio meldė

Surakinta lytis

Ir mintis, kurios niekam nereikia,

Nuriedėjo nuo kalno –

Užgis.

Draugai